Honkongas yra labai arti mano rojaus įsivaizdavimo. Jis turi fantastišką didmiestį, kuriame daugiausiai dangoraižių pasaulyje. Visa tai supa džiunglės ir kalnai, o šalia – milijonas gražių įlankų su maldyviškais paplūdimiais. Į paplūdimius su taksi nuvarai labai pigiai per 15-20 min. Miestas turi vieną pagrindinių pasaulio oro uostų, iš kurio už manikiūro kainą gali apskraidyti visą regioną, ir labai patogiai – visą likusį pasaulį. Mieste išplėtota viena efektyviausių pasaulyje metro sistemų, pilnai valdoma dirbtiniu intelektu, todėl važiuoja daugiau nei 99 proc. tikslumu. Ir metro nėra labai giliai, todėl visada veikia internetas! Be to, Honkongas yra sudarytas iš salų, ir metro padeda tai visiškai pamiršti, nes net nepajauti, kad važiuoji po vandeniu ir atsiduri kitoje saloje.
Honkongo architektūra labai savita. Ir taip, jie vadovaujasi fengšui. Ooo taip, jie žiūri į tai rimtai (ir apie tai daugiau nuostabiai yra parašęs Liudvikas Andriulis savo Facebook paskyroje). Visi pastatai Honkonge statomi pagal fengšui: tam samdomi konsultantai, visi NT vystytojai ir net NT agentai prieš gaudami licencijas turi išsilaikyti fengšui kursus bei mokymus. Centriniai bankų pastatai kovoja fengšui karuose vienas į kitą neva kreipdami blogą energiją arba nuo jos gindamiesi. Net Disneilendas čia pastatytas pagal fengšui. Kartais didžiuliai blokai daugiabučių turi viduryje skyles (žiūrėti foto galeriją).
Galima galvoti, kokia originali architektūra, bet prisiminus, kad mieste labai trūksta nekilnojamojo turto, tai atrodo baisus vietos švaistymas. Viskas tik dėl drakonų energijos, kurie gyvena kalnuose ir kasdien skrenda prie jūros atsigerti pro tas kvadratines skyles.
O taip, skylės drakonams. Vietovėje, kurioje nekilnojamas turtas – brangiausias pasaulyje. Šitame mieste taip trūksta ploto, kad net kapus iškasa po 6 metų ir urną su palaikais sugrąžina artimiesiems. Jei pavyksta gauti vietą kapinėse, tai gali kainuoti 65 000 Eur. Dėl to žmonės pradėjo alternatyvius įsiamžinimo būdus, kaip pvz. online laidojimo platformos. Čia rimtai.
Tuo pačiu turiu pasakyti, kad Honkongas pirmauja pasaulyje pagal mažiausią vidutinę būsto kvadratūrą, kuri svyruoja tarp 12-18 kv.m. Kaip susidaro šitas vidurkis? Iš didelių verslo magnatų namų fantastiško grožio įlankose (Honkongas yra tarp Top 5 miestų pagal milijardierių skaičių pasaulyje) ir „coffin“ („karstų“, – liet.) tipo būstų (kur 50 kv.m. talpina 20 „butukų-karstukų“ su labai prasta garso izoliacija, blakėmis ir vienu kitu heroino mėgėju kaimyniniame „karste“). Turtinė nelygybė Honkonge yra didžiulė, ir tiems, kas nespėja uždirbti pinigų miesto tempais ir kiekiais, gyvenimas čia tikrai skausmingas.
Ir nors aš nesu geras indikatorius, nes su asmeniais finansais tvarkausi, kaip Kirkilas su valstybės biudžetu 2007, vis tik turiu pripažinti, kad Honkongas mane finansiškai bankrotino n kartų man to net nenujaučiant. Nors su brangiais miestais patirties tikrai turėjau, čia visai kitas lygmuo. Šitame mieste santykis su pinigais pasikeičia. Dažniausiai santykio išvis neturi, nes neturi ir pinigų. Bet kai turi, tai tie Honkongo doleriai leidžiasi kaip monopolio pinigai. Nežinau, ar dėl to kurso (100HKD = 10EUR), ar dėl tų kosminių kainų prarandi nuovoką, o gal tiesiog ir viltį...
Bet Honkonge žmonės švenčia gyvenimą labiau nei kur kitur. Vėlyvieji pusryčiai, kur niekas neskaičiuoja kiek šampano tauriu išgeriama, kainuojantys po 100-200 Eur žmogui čia būna pilnai užsakyti kelioms savaitėms ar net mėnesiams į priekį. Jachtos, vakarėliai laivuose ir paplūdimiuose. Barai ant dangoraižių stogų, baseinai ant dangoraižių stogų, barai su baseinais ant dangoraižių stogų – įprasta, ir jų galybė. Žmonės gyvenimą čia švenčia visai kitame lygyje.
Niujorkas su Londonu tyliai verkia kampučiuose. Milijonai čia sklando ore. Sraigtasparnių pavidalu, skraidindami laiminguosius nuo Viktorijos kalvos, ant kurios stovi vieni prabangiausių būstų pasaulyje (namų kainos prasideda nuo 40 mln. Eur ir gali siekti net 100 mln. Eur), iki kitos salos prabangių viešbučių stogų. Pinigai čia tiesiog tvyro ore, su didžiausiu Rolls Royce skaičiumi tenkančiu vienam gyventojui, eilėmis prie Hermes ir Chanel parduotuvių ir neaplankomu kiekiu prabangių barų ant dangoraižių stogų. Honkonge žmonės švenčia gyvenimą kaip profesionalai.
Honkongui vadovauja CEO ir daugybę metų Honkongas yra pirmas pagal ekonominę laisvę, ir, žinoma, siūlo labai mažus mokesčius. Dėl to iš Europos atvykę emigrantai čia džiaugiasi gerokai aukštesnėmis pajamomis ir ūgtelėjusia gyvenimo kokybe, nes daug mažiau sumoka valstybei. Prie ko dar labiau pripranta emigrantų šeimos, tai sąlyginai nebrangiai samdomos namų padėjėjos. Jos dažniausiai palieka savo šeimas Indonezijoje ar Filipinuose ir atvyksta į tokius turtingus miestus kaip Honkongas ar Singapūras gyventi ir dirbti emigrantų šeimose.
Mastą, kiek tų padėjėjų yra, supranti sekmadieniais išėjęs į miestą. Tai vienintelė diena savaitėje, kai jos gauna laisvadienį ir visos susitinka pabūti kartu. Kadangi savo namų neturi ir taupo pinigus (nes siunčia savo šeimoms), jos tiesiog susėda ant kartoninių dėžių, plastmasinių kėdžių ir visą dieną iškylauja centro gatvėse. Kartais net daro koncertėlius ar madų šou.
Ir nors Honkongas visai kitoje pasaulio pusėje, Lietuvos ten tikrai radau. Lietuvių bendruomenė nėra labai didelė, gal kiek daugiau nei 50 reziduojančių Honkonge, tačiau bendruomenė labai glaudi. Vieni pas kitus susirenka kepti kugelio su spirgučiais ir lietuviška grietine, švenčia Kovo 11-ąją ir kitas valstybines progas. Dauguma lietuvių čia užima aukštas pareigas arba turi savo verslus. Drąsiai galiu pasakyti, kad lietuviai Honkonge gyvena labai gražiai, itin daug keliauja ir turi labai platų pasaulio suvokimą.
Lengvas pasididžiavimo jausmas apima ne tik sutikus tautiečius, bet ir parduotuvėje pamačius lietuviškų Pik Nik sūrio lazdelių, Dobilo jogurto ar Džiugo sūrio. Kad ir smulkmena, bet labai malonu kitoje pasaulio pusėje matyti mūsų produktus.
Kai žmonės manęs klausia, tai kaip man Azija (įsivaizduodami Kiniją), o mano akys spindi, jie nesuprasdami laukia pasiaiškinimo. Tai aš dar sykį pakartosiu, kad Honkongas nėra Kinija. Honkongas yra gyvenimą švenčiančių europiečių, išvažiavusių geresnio klimato ir gražesnės gamtos link, sukurtas miestas su reguliuojamu kiekiu Asian flavour (kiekvienam pagal poreikį). Čia gali taip gyventi (dažnai man taip nutikdavo), kad visą dieną praleidi nepamatęs azijietiškų veidų. Ne vietiniai, pagrinde britai, prancūzai, australai, čia gyvena kitą gyvenimą nei vietiniai. Azija visada yra už kampo, už dviejų stotelių, bet jei nori gali jos visai nematyti.
Aš esu prisiekus anglofilė ir važiavau tikėdamasi čia rasti daug Anglijos (Honkongas yra buvusi Britanijos kolonija). Britai jiems supaišė gatves ir sudėliojo eismą, sukūrė teisinę sistemą, įpratino prie skrebučių ir prie popiečio arbatėlės.
Bet man keisčiausia, tai kad britai buvo per silpni vietinius labiau asimiliuoti į savo kultūrą. Emigrantų ir vietinių bendruomenės gyvena atskirus gyvenimus. Vietiniai, nors ir nenori būti vadinami kinais, bet ir anglų nesiilgi (nors ir nėra neigiamai nusiteikę). Jie vis tiek labiausiai mėgsta savo kinišką maistą, perka ryžius kačių kraiko maišų dydžio pakais, pirmiausia mokosi kantono ir mandarinų kalbas, ir tik tada anglų, o britų kultūros nelaiko nei kiek sava.
Gal ir kvaila indikacija ir apibendrinti nereikėtų, bet aš Karališkųjų vestuvių transliaciją žiūrėjau metro, perėjau visą traukinį, keičiau stoteles, ten sėdėjau ir stebėjau. Aplink nei pas vieną žmogų telefone nemačiau nei BBC News, nei transliacijos, nei dar ko šia tema. Buvau tiek įsižeidusi, kaip jie taip pamiršo britus, kad mintyse bambėjau – eikit jūs ir integruokitės į tą Kiniją, taip jums ir reikia. Aš suprantu, Honkongas nėra Tautų Sandraugos narys, bet. Aš priminsiu, kad Britanija savo kolonializmo epochą užbaigė ir Honkongą paleido panašiu metu, kai Kubilius pradėjo kalbėti, kad Lietuvai reikia eiti Airijos keliu. Tai buvo 1997. Ne taip jau seniai atidavė tą Honkongą.
Kita vertus čia yra ir atsakymas, ir žavesys. Ta kiniškumo ir britiškumo samplaika, sugyvenimas vienoje geografijoje vienas kitam netrukdant ir yra Honkongo identitetas.
Visiems, kas mane lankė, sakiau lėktuve užsisakyti vietą prie lango. Kai kyli iš Honkongo oro uosto, atrodo, kad palieki rojų. Aš iš Honkongo grįžtu, ne todėl, kad nenorėčiau likti, bet todėl kad kiaušų pritrūkau. Nes įsitvirtinti tokiame mieste yra reikalų, ypač kai nežinai, ko nori. Ir vasara čia per karšta, o aš be galo ir be krašto ilgiuosi šeimos. Bet raudočiau palikdama šį beprotišką miestą jei nepasižadėčiau čia sugrįžti. Tik kiaušiukus dar paauginsiu ir I'll be back.