Prieš 30 metų Merkinėje esančiame sovietinio prekybcentrio antrame aukšte gyvavo restoranas – nuobodus, blankus ir standartinis, bet, matyt, simbolizavęs, kad tarybiniais laikais prabanga ir damų vakarinės suknelės egzistavo, rašoma pranešime žiniasklaidai.
O dabar restoranas atgimė visai kitoje vietoje – buvusio „buitinio“ patalpose. „Dzūkynė“ vaišina ir žvėrienos patiekalais, ir tradiciniais dzūkiškais kukorais.
Živilė Valukynienė baigusi maisto gamybos technologijas visa savo esybe pasinėrė į danielių mėsos apdirbimo technologiją. „Tai švariausias ir sveikiausias laukinis gyvūnas. Tinkamai išpjaustyti, brandinti šią mėsą itin sudėtingas procesas“, – šypteli Živilė.
„Dzūkynė“ buvo atidaryta prieš gerus dvejus metus tik prasidėjus karantinui, po to turėta bene dviejų metų priverstinė pertrauka, o iš karto po jos, vaizdžiai tariant, buvo įjungtas penktas bėgis.
„Žmonės tikrai pasiilgę keliauti – skersai išilgai maišo Dzūkiją ir itin dažnai savaitgaliais atsiduria Merkinėje“, – atvirauja Ž. Valukynienė, kuri itin dažnai sulaukia klausimo kada žvėrienos restoranas bus atidarytas Vilniuje ar Kaune.
Itin dažnai čia pat „Dzūkynėje“ norima užsisakyti ir apžvalgines ekskursijas po Merkinę – laimei naujų gidų jau esama. Merkiniškiai yra priversti pramokti ir lenkų kalbos – savaitgalinių grupių ir nebūtinai maldininkų iš kaimyninės šalies apstu.
Ž. Valukynienės 5 asmenų šeima niekur iš Merkinės nežada kraustytis. „Čia mūsų šaknys, čia galvojame tik plėsti svetingumo verslą – viešbučio Merkinėje nėra, todėl mūsų akys krypsta į ten“, – atvirauja Živilė, dabar jau įdarbinusi 18 dzūkų.
Panašios gyvenimo filosofijos laikosi ir sodybos „Paskui saulę ir ožkas“ savininkas Valdas Kavaliauskas. Tarptautinėse bendrovėse dirbęs, per 2 metus Normandijoje ožkų sūrio gamybos technologijas perpratęs jau 15 metus yra įkritęs į Dzūkijos „transą“. Pirmuosius 10 metų tai buvo „Sūrininkų namai“ Dargužiuose, o dabar 5 metai visai netoli Puodžių.
„Darbinė Vilniaus aplinka sukurdavo konfliktų, įvairių įsipareigojimų, pančių. Visus inkarus su sostine nukirtau. Norėjosi gyventi lėtu tempu ir pabėgti į alternatyvą“, – atvirauja Valdas, kurio teigimu, ganant ar melžiant ožkas nereikia žadintuvo – viską lengvai padiktuoja gyvenimo ritmas.
100 melžiamų ožkyčių vasaros metu duoda 250 litrų pieno ir tai virsta 30 kilogramų sūrio. Valdo sūrio gerbėjai pramynė kelius į Puodžius iš visos Lietuvos. Dalis sūrių patenka į turgus Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje.
„Lėto gyvenimo filosofija diktuoja ir kiek kitą mintį – nepersistenk, elkis kaip šaukia gamta ir tada patirsi palaimą“, – reziumuoja Valdas, kuris teigia, kad ir sūrių paragauti, ir apie gyvenimo filosofiją paplepėti šiemet sulaukiama daug atvykėlių. „Po priverstinio užsidarymo karantine žmonės tiesiog nori pabėgti iš uždaro socialinio burbulo“, – svarsto Valdas.
Žymus keliautojas, impulsyvių kelionių startuolio „hoperfy.com“ bendraįkūrėjas Tadas Kertenis dzūkams siūlo imti pavyzdį iš Sūduvių – ten dvarų parkuose iš lanko gali nusišauti butaforinį fazaną, o jau po gero pusvalandžio mėgautis tikra laukine paukštiena.
„Tam tikras nuotykis gamtoje būtinas – nesvarbu ar tai lietuviško kalakuto medžiojimas, ar bebro paieškos. Svarbu, kad būtų atrakcija, – šypteli Tadas. – Pabandykime mūsų siūlomas trasas ar lankytinus objektus įvertinti užsieniečio akimis“.