O gi XIII – XIV amžiuje nutikusios istorijos. Kur buvo paslaptingieji Pilėnai ir kur Margiris taip narsiai kovojo prieš kryžiuočius? Kur, pasak Lietuvos metraščių legendos, iš Romos atplaukęs Palemonas išsilaipino su savo palyda? Kur buvo sukurptas genialus planas, kaip įveikti kryžiuočius, plaukusius laivu per Nemuną? Kodėl Goštautas savo galvą prarado ant Veliuonos piliakalnio?
Jei šios ir kitos istorijos jus sudomino, tai jums tikrai verta pakeliauti šiuo maršrutu ir pamatyti tas vietas, kur visa tai nutiko. O jei dar nematėte Raudondvario, Panemunės ar Raudonės pilių, šiuo maršrutu būtinai turite keliauti dar šią vasarą.
Kur bajorai Vytautą paskelbė karaliumi?
Jei važiuojate iš Vilniaus ar Kauno pusės, pirma stotelė – Raudondvaris. Dažniausiai žmones aplanko puikiai išsilaikiusį dvarą, kurį kažkada valdė Tiškevičiai. Ir dar pavalgo visai neblogame restorane, kuris įsikūręs buvusioje oranžerijoje. Visa tai Jūs tikrai galite padaryti, tačiau mes siūlome įaudrinti fantaziją ir pabuvoti ten, kur vyko Lietuvai svarbūs įvykiai. Todėl iš Raudondvario pasukite į šalia esantį Šilelio kaimą.
Jūs pravažiuosite ramų kaimelį, pamatysite nuostabią Nemuno pakrantę. O ten, kur Nevėžis įteka į Nemuną, stabtelėkite. Ir ne tik dėl to, kad galėtumėte pasigrožėti lietuviška gamta. Būtent kažkur čia 1398 metais buvo pasirašyta Salyno sutartis tarp Vytauto ir kryžiuočių didžiojo magistro Konrado von Jungingeno, to, kurio brolis po dvylikos metų žus Žalgirio mūšyje.
Vytautas jau planavo karą su totoriais ir jam reikėjo saugaus užnugario. Todėl ir buvo sudaryta ši sutartis. Dėl jos labiausiai pykti turėtų žemaičiai, nes būtent šia sutartimi sutiko, kad jie būtų atiduoti kryžiuočiams. Taigi 1398 metų spalį čia susirinko tiek aukščiausi Vokiečių ordino pareigūnai su savo palyda, tiek ir artimiausi Vytauto bendražygiai. Jie – Lietuvos bajorai – būtent čia paskelbė savo – Lietuvos – karaliumi. Nors Vytautas taip ir nebuvo karūnuotas, tačiau savo pavaldinių akyse jis neabejotinai prilygo karaliui.
Tačiau ši vieta slepia ir žymiai daugiau paslapčių. Norint jas įminti, reikia nusikelti į slėpiningą XIII amžių. Pasirodo, šiose apylinkėse buvo kaimas, vadinamas Romainiais. Ir jis buvo laikomas šventu. XIII amžiaus pabaigoje gyveno toks Vokiečių ordino riteris Liudvikas iš Libencelės. Jis pabuvo pora kartų nelaisvėje pas sūduvius, užsitarnavo jų vado Skomanto pagarbą. Ir be perstojo puldinėjo lietuvius. Štai kaip Petras Dusburgietis aprašo vieną jo žygį: „Ne sykį jis traukė į karą laivais, o kartą prieš Lietuvos karaliaus žemę aukštaičius, čia sudegino kaimą, vardu Romainiai, kuris pagal jų papročius buvo laikomas šventuoju, o visus gyventojus paėmė į nelaisvę arba išžudė“. Ši žiauri istorija turėjo įvykti būtent šiose apylinkėse, kuriose jūs stovite.
O jei stovite prie Nemuno, pažvelkite į kitą krantą. Turėtumėte pamatyti iškilusį piliakalnį. Dabar jis vadinamas Pyplių piliakalniu. O garsus istorikas Zenonas Ivinskis spėjo, kad ten buvo legendiniai Pilėnai. Žinote, tą istoriją, kai kryžiuočiai apsupo lietuvių pilį, kurią gynė Margiris; pamatęs, kad nepasiseks jos apginti jis kartu su savo kariais pasirinko žūtį, o ne nelaisvę. Štai kaip metraščiuose buvo aprašyta ši istorija: „Vyriausias vadas Margiris, kaip didelis stiprus milžinas, nežmoniškai gynėsi, ir nusirito dar daug galvų, kol jis panoro atsisakyti savosios. Kai jau daugiau nebegalėjo, jis skubiai įšoko į tamsų rūsį, arba landynę, kuriame buvo paslėpęs savo žmoną, ir perkirto ją kalaviju pusiau. Po to tuo pačiu ginklu persidūrė pilvą, kad iš ten išlindo žarnos, parkrito šalia žmonos ir išleido nelemtą dvasią“. Žiauri istorija, ar ne?
Didžioji Algirdo ir Kęstučio žvalgybinė operacija
XVI amžiuje gimsta graži legenda apie lietuvių kilmę – esą mūsų protėviai buvo romėnai. Neapsikęsdamas žiauraus Romos imperatoriaus Nerono, Palemonas su kitomis garbiomis giminėmis patraukė į šiaurę ieškoti sau laimės. Ir atplaukė iki Baltijos jūros, patraukė Nemunu iki Dubysos žiočių. Čia jis sustojo, užlipo ant šalia esančio kalno ir apžvelgęs apylinkes nusprendė pasilikti. Aišku, tai tik graži legenda. Tačiau jei Palemoną buvo galima sugalvoti, tai kitkas turėjo būti tikra. Todėl kalnu, ant kurio buvo išlipęs Palemonas, buvo laikomas piliakalnis, esantis netoli Seredžiaus. Toks pavadinimas yra užfiksuotas jau XVIII amžiuje. 1779 m. gegužės 30 d. surašytame bažnyčios inventoriuje Seredžiaus piliakalnis vadinamas Palemono kalnu, o 1814 m. miestelio inventoriuje gatvė, vedusi piliakalnio link, buvo įvardinta „Palemono gatve“.
Tai tiek legendų. O dabar reikia tikrų faktų. Archeologai ir istorikai nustatė, kad ant šito piliakalnio stovėjo Pieštvės pilis. Pirmą kartą ji paminėta 1293 m. liepos 25 d. Tada magistras Meinhardas „subūrė galybę raitelių ir smarkiai užpuolė abi lietuvių pilis, būtent: Junigedą ir Pieštvę; kai abi šalys patyrė nuostolių užmuštaisiais, jie iki pamatų sudegino abiejų pilių papilius, nes nieko daugiau nestengė padaryti“.
Po to ji ne kartą buvo puldinėjama, užimama, sudeginama, tačiau lietuviai ją vis atstatydavo. Didelis šios pilies puolimas įvyko 1322 m. vasarį. Kryžiuočiai suniokojo Vaikių, Rasinių ir Ariogalos valsčius, o „trečios dienos vakare jie apsupo ir smarkiai užpuolė Pieštvės pilį: maldininkai buvo taip gerai apsišarvavę, kad jų, kopiančių į sienas, pilėnai neįstengė sulaikyti nei ietimis, nei kalavijais, nei kokiais kitais ginklais. Galop, nusitvėrę dviese, trise ar daugiau po mietą, rėmė juos kopiantiems į krūtinę ar nugarą, stūmė žemyn ir vertė juos nuo sienų. Kai sutemo, broliai liovėsi puolę. Kitą dieną, kai jie ketino vėl stoti į kovą, pilėnai, davę įkaitų, pasižadėjo paklusti broliams. Verčiami lietuvių karaliaus, vis dėlto vėliau jie nesilaikė duoto žodžio.“ Tad pilėnų gyvenimas XIV amžiuje buvo permainingas.
Prie šios pilies įvyko viena didžiausių lietuvių žvalgybinių operacijų. 1345 metais Marienburge susirinko gausybė garbių karalių ir kilmingų riterių. Čia buvo Čekijos karalius Jonas Liuksemburgietis su sūnumi Karoliu, Vengrijos karalius Liudvikas, Švarcburgo grafas Giunteris, be jų buvo dar per 200 galingų valdovų ir ponų. O kur dar jų atsivesta kariuomenė! Šis žygis turėjo būti galingas ir baisus smūgis Lietuvai. Algirdas su Kęstučiu buvo ką tik paėmę valdžią į savo rankas, nuvertę iš sosto savo brolį Jaunutį. Jie dar nebuvo įsitvirtinę, tad Ordinas nutaikė puikų momentą smogti žiaurų smūgį Lietuvai. Galinga armija patraukė Lietuvos link. Ir kaip tik sustojo čia, prie Pieštvės pilies. Lietuviams reikėjo kažką daryti.
Ir čia suveikė lietuvių žvalgyba. Tiksliau pasakius – buvo įvykdyta žvalgybinė operacija. Kažkokiu būdu Algirdui ir Kęstučiui pavyko paskleisti žinią, jog jie ruošiasi nusiaubti Sembos žemę. Petras Dusburgietis mini, kad „viena klastinga stabmeldė pranešė magistrui, kad lietuvių karalius telkiąs kariuomenę ir nori nusiaubti Sembos žemę“. Kas ta „klastinga stabmeldė“, mes nesužinosime, tačiau akivaizdu, kad ja magistras pasitikėjo. O ji tikriausiai buvo lietuvių agentė, kad lemiamu momentu pranešė tokią apgaulingą žinią.
Todėl magistras priėmė sprendimą atsitraukti ir grįžti namo. Negana to, lietuviai sužinoję apie tai sumanė užpulti nesaugomą Livoniją. Jie nuteriojo daug žemių, o į Lietuvą parsivedė daug belaisvių. Taigi Algirdas su Kęstučiu parodė, kad ir pačioje grėsmingiausioje situacijoje slypi galimybės, kurias reikia išnaudoti. Beje, istorija ties tuo nesibaigė. Tiek Čekijos, tiek Vengrijos karaliai dėl to apkaltino didįjį magistrą Liuterį: esą dėl jo sprendimų buvo nusiaubta Livonija, o jie taip ir negavo progos pakariauti su pagonimis. Galima suprasti, kad jį kaltino netgi specialiai taip viską suorganizavus. Jis taip susikrimto, kad išprotėjo ir buvo priverstas palikti didžiojo magistro postą.
Beje, iš kronikų žinome dar vieną kariavimo aplinkybę. Pilies užėmimas ir sudeginimas ne visada reiškė visų jos gynėjų nužudymą. Būta ir kitokios taktikos. 1363 metais Pieštvės pilis ir vėl buvo apsupta. Ir tada pilies gynėjams buvo pasiūlyta savanoriškai palikti pilį. Matydami, kad priešo kariuomenė yra didelė, tuo pasiūlymu jie ir pasinaudojo. „Tuoj po to buvo matyti, kad jie išeidinėja iš pilies ir visi pabėga. Ir tuojau priėjo komtūras, pilį sudegino iki pamatų ir sugrįžta pas magistrą, ir drauge vyksta į Veliuoną“. Taigi kariaujant buvo įmanoma, kad gynėjai gyvi pasitraukia, o puolantieji sudegina pilį ir sugrįžę gali pasigirti savo žygiais.
Pieštvės pilis atstatyta 1412 m. gegužę. 1412 m. gegužės 25 d. Vokiečių ordino didysis magistras, remdamasis pabėgėlių iš Lietuvos pranešimu, rašė, kad „kunigaikštis Vytautas su visa savo jėga susirinko ir stato dvi pilis, vieną Veliuonoje, o kitą – Pieštvėje“. Vėliau, po Melno taikos (1422 m.), pilis neteko reikšmės ir buvo apleista.
Veliuonos puldinėjimai ir nelinksma Goštauto mirtis
Kitas mūsų kelionės taškas – Veliuona. XIII amžiuje tai buvo Junigedos valsčius, taip dar kurį laiką buvo vadinama ir ant šio piliakalnio stovinti pilis, kuri buvo pastatyta 1291 metų balandį: „Tais pačiais metais per Velykas lietuviai pastatė Junigedos valsčiuje pilį, kurią pavadino tuo pačiu vardu. Minėtas brolis Bertoldas, šitai sužinojęs, atžygiavo su tūkstančiu Sembos vyrų ir pabandė sutrukdyti statybai, bet neįstengė, nes netikėliai stipriai priešinosi...“
Velykos tais metais buvo balandžio 22 dieną. Pilį pastatė buvęs Kolainių pilies seniūnas Surminas. Kaip ir Pieštvės pilis, taip ir Veliuonos įtvirtinimai buvo smarkiai ir dažnai kryžiuočių puldinėjami. Tačiau ir lietuviai kiek galėdami duodavo atgal. 1295 m. gegužę kryžiuočių būrys leidosi plaukti žemyn Nemunu nuo Gardino. Jie „nuplaukė beveik iki Junigedos pilies. Kai čia laivai įstrigo seklumoje ir toliau neįstengė plaukti dėl mažo vandens, sugužėję netikėliai nukovė brolį Heinmaną, vardu Kindas, kitą brolį, vardu Listas, ir 25 vyrus. Viešpaties padedami, kiti paspruko.“
Veliuona mena gausybė kovų, daugybė jų yra užrašyta metraščiuose. O kiek dar liko nepaminėta. Pateiksime dar vieną kovos epizodą, nutikusį 1313 m. Tada „brolis Verneris, Ragainės komtūras, pasistatydino karo laivą su sienomis ir daug kitų laivų; kai jis nuplaukė su jais pulti Junigedos pilies, laivą pagriebė smarkus vėjas ir nubloškė prie kranto. Šitai išvydę, pilėnai, pasičiupę ginklus, užpuolė laivą, o broliai ir ginklanešiai, jame buvę, pradėjo narsiai gintis. Šiame mūšyje daugybė lietuvių buvo nukauta ir sunkiai sužeista. Šitaip broliai ir išsigelbėjo.“
O dabar reikia papasakoti nelinksmą istoriją apie Goštautą ir jo galvą. 1363 m. balandžio mėnesį magistras Vinrichas, nuniokojęs Naujojo Kauno ir Pieštvės pilis atplaukė prie Veliuonos. Ten kariuomenė „stovėjo 10 dienų ir pasidirbo mašiną, kurią maršalas nutaikė į priešpilio sieną. Elbingo komtūras stojo su 4 sienodaužiais, toliau priešpilį puola brolis Ortolfas [iš Tryro]. Kitą naktį mašinos pristumiamos [arčiau] ir begriaudami sulygina priešpilį su žeme. Maršalas siūlė [Veliuonos] seniūnui ir pagonims, kad pasiduotų Ordinui, bet negavo atsakymo, nes jie tikėjosi, kad pajėgs apsiginti. Trečią dieną, matydami, kad priešpilis išgriautas, krikščionys subėga greitai ir išgriauna išorinę sieną, ir padega. Kitame kampe dalį pilies padega elbingiečiai. Vėjas įpūtė liepsną, ir kilo milžiniškas gaisras.
Seniūnas Goštautas ima šauktis maršalo, brolio Heningo Šindekopfo, kad teiktųsi, kaip pridera, garbės ir šlovės vardan paimti jį belaisviu. Maršalas tą padarė ir pasiuntė jį į savo palapinę, bet kareiviai nužudė Goštautą. Maršalui tai labai nepatiko, ir jis buvo pradėjęs skųstis dėl jo nužudymo. O piliai niekas negalėjo padėti. Pagonys prašo, kad jiems būtų leista išeiti iš pilies, nes jiems nebebuvo progos pabėgti. Užtat ten buvo užmušta 100 tų su skydais, kurie laikėsi pilyje ir ją gynė. O pylimą krikščionys nukasa ir žemę išbarsto.“
Toks gyvenimas buvo XIV amžiuje prie Veliuonos. Yra apie ką pamąstyti lipant į šį piliakalnį. Tačiau užlipus, ten surasite suoliukus, ant kurių galite prisėsti ir nebijoti, kad jus užpuls kryžiuočiai bei nukirs galvą. Jūs galite ramiai grožėtis atsiveriančiais nuostabiais vaizdais.
Bet per ilgai neužtrukite, nes Jūs laukia dar viena nuostabi istorija.
Kaip lietuvis, persirengęs moterimi, kryžiuočius pergudravo?
Iš Veliuonos patraukite į Jurbarką. Pakeliui galite aplankyti Raudonės pilį ir ja pasigrožėti. Tačiau mūsų tikslas Jurbarko piliakalnis, ant kurio stovėjo Kolainių pilis. Ir ji buvo aplaistyta lietuvių gynėjų krauju. Kaip rašo metraštininkas Petras Dusburgietis, “nuo pilies sienų kraujas tekėjo nelyginant patvinęs liūčių vanduo“.
Pirmą kartą ši pilis paminima 1290 m. balandžio 23 d., kai „brolis Meinhardas, magistras, smarkiai užpuolė Kolainių pilį su penkiais šimtais raitelių ir dviem tūkstančiais pėstininkų. Pilyje buvo [jos] vadas Surminas, o su juo 120 karingų vyrų, kurie narsiai priešinosi broliams. Galop visi pilėnai, išskyrus 12 žmonių, buvo mirtinai sužeisti, kad nuo pilies sienų kraujas tekėjo nelyginant patvinęs liūčių vanduo.
Kai pradėjo temti, penki šimtai brolių raitelių, ėjusių sargybą tarp Lietuvos žemės bei šios pilies ir pailsusių nuo ilgo budėjimo, patraukė atgal, keldami didelį šurmulį bei triukšmą, ir taip išgąsdino paprastus karius, kad šie nudūmė prie laivų, manydami, jog artėja priešai. Broliai nieku būdu jų negalėjo susišaukti, nors ne kartą bandė šitai padaryti. Todėl jie turėjo nutraukti apgulą. Neilgai trukus vadas Surminas paliko šią pilį prisiekęs dievų galybe niekad ateityje nelaukti, kol broliai užpulsią kokią pilį“. Po šitos istorijos Surminas pastatė pilį Veliuonoje, kurią Jūs aplankėte.
Tačiau, kol iš tos pilies išsikraustė, nutiko dar viena labai įdomi istorija. 1290 metais Ragainės komtūras Ernekė išplaukė laivais į Lietuvą, „norėdamas išbandyti naujoves“. Tai sukėlė nerimą Surminui. Tačiau jis nežinojo, kaip juos pasiekti. Ir pasitelkė išradingumą.
„Surminas sušaukė pilėnus ir pradėjo tartis su jais, kaip būtų galima apgauti brolius; vieniems pasiūlius vienokį vylių, kitiems – kitokį, galop visi sutarė, kad vienas iš jų, mokąs lenkų kalbą, apsivilktų moteriškais drabužiais, atsistotų Nemuno pakrantėje ir, kai šie plauksią pro šalį, pasiprašytų priimamas į laivą ir šitaip išvaduojamas iš netikėlių nelaisvės“.
Taip ir buvo padaryta. To ėmėsi lietuvių karys Nodamas. Jis mokėjo lenkiškai. Be to, buvo labai stiprus. Kai kryžiuočiai priplaukė gelbėti į pagonių nelaisvę papuolusios „moters“, jis taip stipriai įsikibo į laivą ir jį laikė tol, kol pribėgo kiti lietuvių kariai. O tada kryžiuočių kelionė baigėsi, – visi jie buvo išmušti.
Beje, Nodamas turėjo būti tikrai išsilavinęs vyras. Jis ne tik lenkų kalbą mokėjo. Jis puikiai išmanė kryžiuočių riterių pasaulį. Apie 1260 metus pasirodžiusi Genujos arkivyskupo knyga apie šventųjų gyvenimus „Aukso legenda“ sulaukė didelio populiarumo. Ten pasakojama ir apie šv. Jurgio, riterių globėjo, legenda: esą krikščionių riteris atvyksta į vieną Libijos miestą, kurio princesė paaukota slibinui. Jis, aišku, slibiną įveikia. Ar ne panašų žygdarbį norėjo įvykdyti ir mūsų kryžiuočiai? Tačiau jie pateko į lietuvių pasalą.
XIII – XIV amžiuose gyvenimas prie Nemuno buvo intensyvus ir permainingas. Keliaudami šiuo maršrutu prisiminėme keletą istorijų, nutikusių tais laikais. O jei jų dar neužteko, tikrai rekomenduojame atsipūsti ir apžiūrėti Panemunės pilį.
Malonių įspūdžių.
„Būk detektyvas – atrask, kas paslėpta šalia tavęs!”