Portalas DELFI kartu su „Aurum“ ledais pristato unikalų projektą „100 žingsnių per Lietuvą“, kurio metu renkami įdomiausi ir gražiausi Lietuvos kampeliai. Jūs balsuodami renkate, o aš keliauju pasižvalgyti po tas vietas, kurios surenka daugiausiai jūsų balsų.
Geriausias Lietuvos turizmo miestas – Molėtai. Netikėta, tačiau būtent taip nusprendė balsavusieji. Šis ežerų apsuptas miestas aplenkė Palangą, Nidą, Klaipėdą, Birštoną, Anykščius, Ignaliną, Telšius, Kretingą. Antroje vietoje liko vos keliais procentais atsilikę Druskininkai. Tad pamirškite pajūrį ir visokias SPA gydyklas. Naujoji, madingoji kelionių po Lietuvą kryptis – Molėtai! Juk visada įdomiau, kai keliauji ten, kur nesitikėjai. Tai reiškia – lauk nuotykių ir netikėtumų.
Jeigu apie šį miestą visai nieko nežinote – pradėkite kelionę nuo centre įsikūrusio turizmo centro. Ten dirba ir vadovauja ponia Daiva Kulienė. Įdomu, kad ji asmeniškai mėgsta priimti turistus, kurių, deja, nebūna labai daug. Eilės tikrai nestovi. Daiva, kaip kokia savo vaikų išsiilgusi mama, apšokinėja visus atvažiavusius ir ant lapuko surašo vietas, kurias rekomenduoja pamatyti. Į rankas įduoda popierinį šių apylinkių žemėlapį, tušinuku pažymi svarbius taškus. Jeigu reikia, paskambina ir rezervuoja įvairias pramogas, ar staliuką vietinėse maitinimo vietose.
Taip pat Daiva, kaip ir visos mamos, nori pasigirti tuo, kas pas ją naujo atsirado. Ir štai man ji pristato tik rudenį Molėtų turizmo centre įrengtus virtualios realybės akinius. „Tai šešiolikos minučių kelionė po miestelio istoriją, po svarbiausias vietas“, - sako ji. Dar pristato visokių virtualių žaidimų, kurie labai patinka jaunesnei publikai.
Atvykėliams Daiva rekomenduoja pamatyti tai, kas yra prie vietinių ežerų. Nieko keisto, būtent jais garsus Molėtų kraštas. Žinote, kiek tiksliai jų yra? Beveik 300 – net 279. Tačiau turizmo vadovė nepasimeta, kai paklausiu ir netradicinių klausimų. „Gerai, o jeigu kažko labai neįprasto norisi... Pavyzdžiui, ar turite vietų, kur vaidenasi?“ - paklausiau. Ir ji nė kiek nepasimetė. Net apsidžiaugė – niekas dar to neklausė. „Važiuokite į Didžiokų mauzoliejinę koplyčią, ten nuo labai senų laikų vaidenasi mergaitė Luka. Bet reikia laukti, kol sutems. Dienos metu Luka nesirodo”, - pasiūlė ji ir papasakojo visą legendą, kas ten nutiko ir kodėl vaidenasi.
Dar vienas, kiek įdomesnis Molėtų rajono taškas – tai „69“ kilometras, pagrindiniame kelyje, važiuojant nuo Vilniaus. Jaunasis, turizmo centre su Daiva dirbantis, kolega sako, kad tai meilės išsiilgusiųjų vieta. „Oho, net pati to nežinojau“, - išgirdusi šią informaciją nustebo Daiva. Bet kolega paaiškino, kad ten, kažkur prie valčių parduotuvės, renkasi jaunos poros ir dažniausiai automobiliuose užsiiminėja aistringais dalykais. Greičiausiai tos poros neturi nuosavų namų, tad norėdami pabėgti nuo tėvų ir senelių – važiuoja į šią, kiek nuošalesnę vietovę. Kodėl būtent „69“ kilometras, klausimų turbūt nekyla. Nori nenori – tai šiek tiek nepadorus skaičius.
Paklausta apie vietinius paplūdimius Daiva iškart perspėjo, kad daug vietų šiose apylinkėse yra privačios, automobiliu nepasiekiamos. Norintiems išsimaudyti ji rekomendavo – Molėtų miesto maudyklą. Taip liaudyje vadinamas ruožas miesto centre, prie Skulptūrų parko, ant Pastovio ežero kranto. Ten yra lieptelis, nuo kurio galima šokinėti į vandenį, taip pat šviesaus smėliuko, ant kurio malonu degintis.
Sekmadienį, vidurdienį, kai kaitino beveik 30 laipsnių karštis, maudykla buvo apytuštė. Gal tik 20 galvų, daugiausia močiutės ir vaikai. Jausmas, kaip privačiame paplūdimyje. Ir tylu, tarsi kažkokioje specialioje ramybės zonoje. Viena mergina ant lieptelio apsikrovusi popieriais ruošėsi egzaminams. Niekas jai netrukdė.
Ten pat, vietiniame Skulptūrų parke sutikau labai neįprastai atrodantį vyrą. Iki pusės nuogas, su šiaudine skrybėle, ant pilvo kažkokiu diržu apsijuosęs. Tas vyras ėjo ir garsiai dainavo, savo lazda į visas puses mosikavo. Vilniuje galėtum pagalvoti – vietinis girtuoklis ar išprotėjęs žmogus. Bet nuo molėtiškio nebuvo jokio alkoholio tvaiko, atvirkščiai – kvepėjo kvepalais. „Išsirengiau, nes karšta dirbti“, – paaiškino jis. Puoliau klausti, o ką ponas dirba ir šis paaiškino, kad linksmina visas vienišas, savo gyvenimo vyro nesutikusias damas. „Bučiuoju, apkabinu jas“, - komentavo jis. Toks savotiškas senmergių guodėjas ir svarbiausia – visiškai nemokamas. Tad jeigu pažįstate tokių damų, siųskite jas visas į Molėtus – parko vyras viskuo pasirūpins.
Pati sunkiausia užduotis esant Molėtuose išsirinkti, prie kurio ežero važiuoti. Jeigu norite pabūti ramiau, be pašalinių žvilgsnių, jeigu norite nuostabiai gražaus gamtos kampelio – kiek pavargsite. Deja, šis kraštas neturi jokio geriausių pliažų dešimtuko. Niekas nereitingavo vietinių maudymosi vietų. Kur važiuoti, o kur nevažiuoti gali pasiūlyti tik patys vietiniai žmonės. Jie viską žino geriausiai.
Jaunimui visi kaip susitarę rekomenduoja vandens pramogų parką „Flip point“ prie Pastovio ežero, kuriame siūlo išbandyti vandenlentes ir irklentes. Ten, beje, veikia ir madingas baras su sėdmaišiais. Savaitgaliais šioje vietoje būna didelis sujudimas, atvyksta daug aktyvų sportą mėgstančių vilniečių.
Vyresniems turistams molėtiškiai siūlo važiuoti į Ažubalių kaimą, prie Durių ežero. Sako – ten labai švarus vanduo, daugiau vietų, kur laisvai galima prieiti prie vandens. Nėra daug privačių vilų ir tvorų.
Gulėti prie vandens nebuvau nusiteikęs, tad paprašiau dar vienos rekomendacijos – vietos, kur būtų galima išsinuomoti valtį ar vandens dviratį. Atrodo, nieko stebuklingo, labai paprastas noras. Bet nėra daug pasiūlos. Jeigu neapsistosite kaimo turizmo sodybose ir vietiniuose viešbučiuose prie ežerų – pasirinkimai, anot turizmo centro vadovės, lieka keli – abu jie prie Bebrusų ežero. Valtis nuomoja gražuolis viešbutis „Belvilis“ ir senoji, kiek patriušusi poilsio bazė „Rūta“, kurioje su seneliu praleidau vaikystę. Kai kurie „Rūtos“ teritorijos namukai jau gali būti naudojami ekskursijoms, kaip koks praeities paveldas. Neįtikėtina, jie nė kiek nepasikeitė nuo 1993-ųjų!
Valtį nuomojausi iš „Belvilio“, valandos kaina – gąsdinanti, net 7 eurai. Viešbutis prabangus, aplinka išpuoselėta, tikėjausi gauti tokią pačią valtį ir išvysti ypatingą pakrantę. Deja, mano lūkesčius lydėjo nusivylimas. Toks vaizdas, kad prie ežero esančio viešbučio vadovai pasirūpino viskuo, išskyrus pačiu ežeru. Pakrantėje kelios spynomis prirakintos valtys, keli vandens dviračiai. Baisūs, seni. Valtyse paliktos šiukšlės, nuo medžių prikritę šakų ir kankorėžių. Sutinku – natūrali gamta, viskas gerai. Bet toks vaizdas, kad joks prižiūrėtojas prie šių vandens transporto priemonių jau seniai nebuvo priėjęs. Nustebino ir irklai – limpantys, lyg klijais sutepti, seni – moderniame viešbutyje norėtųsi geresnių. Bet žinoma, svarbiausia, kad įmanoma plaukti. Pramoga tikrai gera.
Bebrusų ežeras platus, jame galima praleisti visą dieną. Ir svarbiausia – tikrai yra kur nuplaukti. Tolyn nuo „Belvilio“ rasite prabangių, turtingiausiems šalies žmonėms priklausančių vilų. Kas kam priklauso – vietiniai žino, pavardėmis vardina. Su mašina prie jų gal ir neprivažiuosite, bet priplaukti tikrai galite. Taip ir dariau. Nuo vienos vilos plaukiau prie kitos. Kai kurių vilų savininkai įsirengę puikias prieplaukas, lieptelius. Vos prie kelių lieptelių buvo ženklai su pranešimu „privati teritorija“, suprask – „sustoti draudžiama“. Galiu pagirti: tie, kas įsirengė vasarnamius prie Bebrusų – tikrai turi gerą skonį. Gražūs ir prabangūs namai, kaip kokioje Švedijoje. Buvo įdomu pasižvalgyti.
Molėtų apylinkės garsėja ne tik ežerais, bet ir dviem, aukštai danguje esančiais objektais. Pirmasis – tai visoje Lietuvoje ir net už jos ribų žinomas Lietuvos Etnokosmologijos muziejus ir observatorija. Bilietas suaugusiam čia kainuoja 5 eurus. Po teritoriją turistus lydi profesionalus gidas. Man pasisekė – juo buvo ponas Valdas, mokytojas iš Utenos. „Prie kuklaus mokytojo atlyginimo prisidedu savaitgaliais dirbdamas čia, arčiau kosmoso“, - prisistatė jis. Juokaudamas paklausiau, jeigu iš Utenos, tai gal Jono Valančiūno mamą pažįsta, juk ji ten irgi mokytoja. Šis net apsidžiaugė klausimu: pasirodo, ne tik ją pažįsta, bet ir patį Valančiūną mokė.
Ekskursija su Valdu trunka valandą. Dienos metu į žvaigždes pro teleskopą, žinoma, žiūrėti nepavyks, tačiau muziejus dirba ir naktį, tad visi norintys gali apsilankyti. Valdas gali smulkiai paaiškinti, kurį mėnesį, kurią dieną, kokia planeta geriau matosi. Vasara auksinis laikas yra rugpjūtis.
Antrasis – aukštybėse esantis turistinis objektas – tai Labanoro regioninio parko apžvalgos bokštas, Molėtuose jį vadina Mindūnų apžvalgos bokštu. Pats aukščiausias Lietuvoje – 36 metrų, pats moderniausias. Jis pasislėpęs giliai miškuose, tarp ežerų. Vaizdas atsiveria fantastiškas, tad pakilti tikrai verta. Norisi ten būti kelias valandas ir žvalgytis. Pasiimkite su savimi porciją ledų, tai bus gražiausia vieta, kur kada nors juos valgėte. Ypač gražu, kai jau leidžiasi saulė, aplinkiniuose ežeruose lieka vos kelios žvejų valtelės. Tokia romantika! Pakilimas į bokštą nieko nekainuoja. Prie jo nėra jokios apsaugos, jokio prižiūrėtojo. Atvažiuoji ir lipi.
Tik dėmesio, perspėjimas: kai kuriuos gąsdina, kai nuo vėjo statinys truputį juda, bet nereikėtų jaudintis, tai nereiškia, kad jis nukris.
Visi Molėtuose mane ragino nuvažiuoti pavalgyti į Juočių kaime esančią „Cepelinų gryčią“, garantavo, kad nieko geresnio šiose apylinkėse nerasiu. „Net žmonės iš Vilniaus valgo, visokie politikai ten būna“, – kalbėjo man molėtiškiai.
Nedidelė gryčia stovi pakeliui į Labanoro apžvalgos bokštą, apstatyta turistų automobiliais. Rasti laisvą staliuką ten nelengva užduotis, bet palaukus 15-20 minučių dažniausiai kuris nors atsilaisvina. Šis cepelinų restoranas dirba tik šiltuoju metų laiku, maždaug nuo kovo iki spalio, tik savaitgaliais. Matyt, pasiilgsta valgytojai, todėl tokia didelė paklausa.
Meniu nedidelis – vos keli patiekalai, visi tradiciniai lietuviški. Tą dieną, kai lankiausi ten – staliukus aptarnavo jauna mergaitė ir labai linksmai nusiteikęs vyras – gryčios vadovas Ramūnas Gutauskas. Jis man rekomendavo užsisakyti šaltibarščių ir, žinoma, paties pagrindinio valgio, kuriuo jis labai didžiuojasi – cepelinų.
Ponas Ramūnas garantavo, kad skanesnių niekas Lietuvoje negamina. Ir pasigyrė, kad prieš daug metų jo restorane lankėsi pats Andrius Užkalnis, o vėliau net parašė pagiriamąjį tekstą. „Užkalnis paskelbė, kad pas mane cepelinai geriausi. Po to paskelbimo žmonės autobusais pradėjo važiuoti“, - linksmai pasakojo jis. Dar Ramūnas paminėjo ir Beatą Nicholson, kuri internete darė skaniausių cepelinų rinkimus, ir juose taip pat nugalėjo „Cepelinų gryčia“.
Važiuodamas čia nežinojau visų šių Ramūno laimėjimų, bet dabar, po sotaus pavalgymo – prisidedu prie tų, kurie giria šią vietą. Jausmas, kad valgiau naminius cepelinus, ruoštus negailint nei ingredientų, nei meilės. Ramūnas turi vieną triuką, kurį kartais naudoja norėdamas dar labiau sužavėti klientus. Jis pasikviečia visą valgytojų staliuką ir vedasi parodyti restorano virtuvės. „Viskas pas mus švaru, paprasta, kaip pas mamą“, - pristatydamas man savo virėjų komandą juokavo jis.
„Cepelinų gryčioje“ nėra šildomų valgių, nuolat verda nauji cepelinų puodai ir jie iškart būna ištuštinami klientų. „Šildyti cepelinai – nevalgomi, tokių dalykų nedarome“, - pabrėžė jis. Porcija cepelinų kainuoja 6 eurus, šaltibarščiai 3 eurus.
Per sezoną šeimyninio verslo savininkas užsidirba tiek, kad žiemos metu gali atsipūsti ir nieko neveikti. „Šį verslą įkūrė mano tėvai, dabar aš su šeima sukuosi. Dirbame iš širdies“, - atsisveikindamas kalbėjo Ramūnas.
Kitą valgymo vietą man rekomendavo iš Molėtų kilęs draugas, fotografas Gytis Vidžiūnas. Grįždamas į gimtinę aplankyti tėvų jis visada važiuoja pavalgyti vietinių kebabų kebabinėje „Mūko kebabai“. Ji stovi pievoje, netoli didžiųjų Molėtų prekybos centrų. Gytis perspėjo, kad ši kavinukė yra kiek kitokia nei visos, ir jos siūlomas meniu – išskirtinis. „Užsisakyk „žiurkikių“ kebabą“, – pasiūlė jis, nepaaiškinęs kuo šis toks ypatingas.
Sekmadienio vakarą kebabinėje sėdėjo kelios merginos, rūkė ir gėrė limonadus. Valgančių klientų nebuvo, bet tai lengvai paaiškinama – prie langelio dirbanti mergina guodėsi, kad sekmadieniais Molėtai ištuštėja ir prekyba sustoja. Ji net nustebo, kai atvažiavau beveik aštuntą valandą vakaro.
- Sveiki, girdėjau turite „žiurkikių“ kebabų?, – kreipiausi į pardavėją Ernestą.
- „Žiurkikių“ labai populiarūs, ypač merginos mėgsta, – išdidžiai pareiškė ji. Ir pasiūlė pažiūrėti į meniu, kur dar siūlomi „manekenių“, „vyriškas“ kebabai.
- Kodėl toks pavadinimas? Ar ten deda žiurkių mėsos?, – smalsavau aš.
- Baikit baikit, nei pelių, nei žiurkių. Iš kur mums gauti? Dedame kiaulienos. Molėtuose visi mėgsta kiaulieną. Ir dar į kebabą įdedame daug sūrio, – atskleidė paslaptį ji. Toks kebabas kainuoja 2,80 Eur. Skoniu jis niekuo neypatingas.
Geriausiu Lietuvos turizmo miestu DELFI skaitytojų pripažinti Molėtai – turistų dar mažai atrastas kraštas. Miestelio gatvėse ir gražiausiose paplūdimiuose ramybė. Todėl jeigu norite pabėgti nuo triukšmo – važiuokite būtent čia. Pasivaikščiokite miškuose, pasimaudykite ežeruose, skaniai pavalgykite ir pakilkite į kosmosą.
Svarbiausia – keliaudami šiose apylinkėse turėkite nuosavą automobilį, nes iki visų išvardintų vietų reikės nemažai pavažinėti.
Kita „100 žingsnių per Lietuvą“ stotelė – gražiausia Lietuvos stotis. Už ją balsuoti galite paspaudę ČIA.