Auksinį Lietuvos kurortą aplankai nedrąsiai ir slapčia (dažniausiai – ankstyvą pavasarį, žiemą ir rudenį), gyvenu visada viename viešbutyje, kurio neminėsiu, nes jam reklamos nereikia, ir vaikštau tik parke ir iki paplūdimio.

Kai jau sezonas, Palanga virsta, deja, pragaru: Jono Basanavičiaus gatvė yra grūsties ambasada, Kaziukas ir Vilniaus miesto dienos viename flakone. Per daug triukšmo, per daug muzikos, per daug spoksojimo. Aš nemėgstu, kai į mane spokso. Aš ne zoologijos sode užaugęs. Mano šuniukui irgi labai nepatinka žmonių susibūrimai, taip aš jį ir pasirinkau, kad būtų kuo panašesnis į mane. Ūmaus charakterio, kritiškas aplinkai, kartais loja – visai kaip aš. Tik rašyti nemoka.

Tradicija vakare eiti ant jūros tilto, kad galėtum apžiūrėti kuo daugiau žmonių ir kad daug žmonių galėtų apžiūrėti tave, man yra taip pat svetima, kaip ir koks šeimų maršo renginys. Įkalbėti mane atvykti į Palangą sezono metu ir prasieiti susibūrimo vietomis – sunkiau negu įkalbėti Irano vyriausybės narį paskraidyti sraigtasparniu virš kalnų.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (17)