Po triumfo Tokijo olimpinėse žaidynėse geležine ištverme ir kovingumu finale pasižymėjęs E. Krūminis gyvena gana ramų gyvenimą Jelgavoje ir kasdien važinėja į treniruotes Rygoje, esančioje už 40 km kelio.
Tiesa, dar ir dabar auksinės komandos žaidėjas susiduria gatvėje su žmonėmis, kurie jį atpažinę dar ir dar kartą pasveikina.
„Praėjo daugiau nei pusmetis po olimpiados, tačiau vis dar prisimename ją. Neseniai sėdėjome visi komandos nariai, žiūrėjome finalo rungtynių pakartojimą. Tiesa, sapnuoti nesapnuoju, bet vis dar sunku patiems suvokti, ką padarėme. Latvijai tai – didžiulė šventė. Nedaug latvių gali pasigirti iškovoję olimpinius aukso medalius“, – interviu „Delfi“ sakė E. Krūminis.
Latvijos komanda, kurią sudaro Agnis Čavaras, E. Krūminis, Karlis Lasmanis ir Nauris Miezis, Tokijo olimpinėse žaidynėse debiutavusio trijulių krepšinio vyrų turnyro finale dramatiškai 21:18 pranoko Rusijos olimpinio komiteto krepšininkus.
Link podiumo latviai nužingsniavo grupės varžybose užėmę trečiąją vietą (4 pergalės/3 pralaimėjimai), ketvirtfinalyje 21:18 įveikę Japonijos, o pusfinalyje 21:8 – Belgijos krepšininkus.
Nuo šešerių metų krepšinį žaidžiantis E. Krūminis dalyvaudavo įvairiuose gatvės krepšinio turnyruose, žaidė Jelgavos, Valmieros ir estų komandose. Vis dėlto galiausiai pasuko į 3x3 krepšinį, nes, kaip pats sakė, „gatvės krepšinis yra jo kraujyje“.
– Koks momentas jums Tokijo olimpinėse žaidynėse buvo išskirtinis?
– Pirmiausiai labai džiaugėmės sėkminga atrankos baigtimi – prasibrovėme į žaidynes. Toliau tikrai įsimintinas įvykis buvo atidarymo ceremonija, kurioje ir mes ėjome. Ir, žinoma, finalas bei apdovanojimo ceremonija.
– Finalo žiūrovams daugiausiai baimės įvarė jūsų trauma, kai atrodė, kad jūs jau nebegalėsite žaisti, tačiau iš skausmo perkreiptu veidu ir šlubčiodamas vis tiek veržėtės į aikštę?
– Iš tikrųjų tuomet man plyšo kulkšnies raiščiai. Atėjęs gydytojas davė nuskausminamųjų, pats išplėšiau iš jo rankų elastinį tvarstį ir susitvarsčiau pėdą. Olimpiada juk ne paprastas turnyras, vyksta kartą per ketverius metus. Supratau, kad mano amžiuje jau sunku bus kažką panašaus suplanuoti, tad reikia atiduoti viską, ką galiu.
– Kaip susižeidėte, užfiksavote tą momentą?
– Per derinį du prieš du siekiau gauti kamuolį, sukausi ir išgirdau, kaip trekštelėjo koja. Netrukus tai pasikartojo dar kartą. Kas tuomet sukosi galvoje? Karštligiškai galvojau, ką daryti, kad kaip įmanoma greičiau grįžčiau į aikštę ir padėčiau komandai. Tokiose rungtynėse sunku žaisti trise, ypač pabaigoje. Gerai, kad ten buvo ginčytinų momentų, teisėjai žiūrėjo epizodų pakartojimus, galima buvo komandai atsikvėpti ir ištverti iki galo.
– Kada suvokėte, kad patyrėte traumą ir pajutote skausmą?
– Kai jau ėjome iš aikštelės po finalo. Tuomet su Nauriu man dar teko užsukti į dopingo kontrolę. Ten praleidome apie 2 valandas, o tuomet skausmas ėmė stiprėti. Kitą dieną pėda buvo tarsi medinė, sutinusi, visiškai negalėjau lankstyti. Vietoje medikai patikrino ir nustatė, kad lūžio nėra, o Latvijoje jau atlikau išsamius tyrimus ir po magnetinio rezonanso paaiškėjo, kad plyšo kulkšnies raiščiai.
– Finale dramatiškoje atomazgoje Karlis Lasmanis pataikė pergalingą metimą nuo tritaškio linijos ir jūs visi suvirtote į vieną džiaugsmo kamuolį. Nepaisant kojos skausmų nuotaika tikriausiai buvo fantastiška?
– Žinoma. Sakau, mes iki šiol dar visiškai nesuvokėme, ką padarėme. Tai juk kosmosas! Kai pagalvojame, juk visą gyvenimą būsime pirmi, nes 3x3 krepšinis debiutavo olimpinėse žaidynėse būtent Tokijuje. Kai atsiversi rezultatų knygą, visuomet Latvija bus pirmoje vietoje.
– Po finalo perdavėte linkėjimus ir Lietuvos trijulių rinktinei, kurią jūs įveikėte dar atrankoje į žaidynes. Kaip manote, kaip toli būtų žengusi Lietuvos 3x3 rinktinė, jei būtų atvykusi į Tokiją?
– Sunku pasakyti. Tokiame turnyre sunku kažką prognozuoti. Visi galvojo, kad kinai ir japonai nebus stiprūs, o jie fantastiškai kovojo ir pateko į atkrintamąsias varžybas. Serbai per visas žaidynes puikiai rungtyniavo, atrodė, kad jie taps čempionais, bet pralaimėjo rusams pusfinalyje.
Jei Austrijoje per atranką vis dėlto būtume pralaimėję lietuviams, būtume dar turėję vieną šansą Debrecene. Tačiau Lietuvos rinktinė labai stipri, o į žaidynes, kaip žinia, nepateko daug stiprių rinktinių – ne tik Lietuva, bet ir Kanada, Prancūzija, Slovakija.
– Ką turėjote jūs, ko neturėjo kiti? Kodėl Latvijos rinktinė tapo čempione?
– Viena galiu pasakyti, kad ir koks būtų rezultatas, visuomet kovojame iki galo. Mūsų komandoje labai geras mikroklimatas. Mes vieni kitiems padedame ir už aikštės ribų, jei kažkam kokie nors sunkumai. Esame kaip didelė šeima. Esame ir gyvenime geri draugai.
– Iš ko sulaukėte sveikinimo pirmiausiai?
– Pats pirmasis mus pasveikino Latvijos prezidentas Egilis Levitas. Jis paskambino mūsų kapitonui Agniui ir padėkojo už emocijas ir aukso medalius. Iš garsenybių iš karto sveikinimą atsiuntė Pau Gasolis. Jau nekalbu apie artimuosius ir draugus – ten visa lavina buvo. Visą mėnesį telefonas sproginėjo nuo žinučių ir sveikinimų.
– Kaip atrodė jūsų grįžimas į Latviją?
– Atrodė, lyg būtume laimėję... taip nė vieno sportininko dar nepasitiko Latvijoje. Gatvėse eismas buvo uždarytas, o mes kaip kokios žvaigždės, emocijas sunku būtų apibūdinti, buvo išties kietai...
– Galvojote kada nors, kad tapsite krepšinio 3x3 olimpiniu čempionu?
– Žinoma negalvojau. Nė vienas mūsų komandoje net mintyse neturėjo tokio scenarijaus. Europos trijulių čempionais tapę išgyvenome daug gerų emocijų, tuomet ir atėjo stambesnės svajonės. Kai vykome į Tokiją, žinojome, kad esame tarp favoritų, tačiau vis tiek galvojome, kaip gerai būtų patekti į stipriausiųjų trejetą. Iš tikrųjų džiaugėmės jau vien tuo, kad patekome į žaidynes, nes turnyre dalyvavo vos 8 komandos iš viso pasaulio.
– Skelbiama, kad krepšininkai, treneriai ir aptarnaujantis personalas už olimpinius aukso medalius pasidalino apie 640 tūkst. eurų siekiančią premiją. Ar visiems užteko?
– Negalima skųstis, viskas numatyta Latvijos įstatymu. Žinoma, premija labai džiaugėmės, tačiau olimpinio aukso neįmanoma įvertinti jokiais pinigais.
– Kiek ilgai tęsėsi sveikinimai?
– Vis dar sulaukiame sveikinimų ir dabar. Jelgavoje būna su kažkuo susiduriu mieste, tai vėl ir vėl išgirstu sveikinant.
– Be treniruočių ar pats turite kokių daugiau darbų ar veiklos?
– Mes vis dar gyvename iš olimpinės stipendijos, kito darbo neturime. Krepšinis – mūsų darbas. Po paskutinio pasaulinio turo turėjome 1,5 mėnesio atostogas, tačiau jau nuo vasario mėnesio treniruojamės ir ruošiamės.
– Kokius šiais metais keliate sau tikslus?
– Vyksime į „Challeger“ ir pasaulinius turus, taip pat laukia Europos ir pasaulio čempionatai.
– Veikiausiai sulauksite iš visų varžovų aršios kovos – juk esate olimpiniai čempionai?
– Iš karto buvo aišku, ir pasauliniuose turuose, komandos nori parodyti save. Šis sportas taip greitai vystosi, kad jau dabar yra išaugusių naujų ir labai stiprių komandų. Kitose olimpinėse žaidynėse neaišku, kiek leis dalyvių, bet jei bus 16-20 komandų, bus labai geras vaizdas, intriguojanti kova.
– Ar į jūsų planus įeina ir 2024 metų Paryžiaus olimpinės žaidynės?
– Kalbėjote apie tai komandoje. Einame toliau į priekį ir žiūrime, kiek turime sveikatos. Jos labiausiai reikia, nes krepšinio 3x3 sportas organizmą išsunkia ir išvargina greičiau nei paprastas krepšinis. Jis agresyvus, žaidžiame ant betono dangos, kenčia nugara, Achilo sausgyslės, kryžminiai raiščiai. Jei bus sveikatos, tikrai kovosime dėl vietos Paryžiuje, tačiau dar pora metų liko, tad sunku taip iš anksto kažką žadėti. Darysime viską, kad Latviją sirgaliai krepšinio 3x3 turnyre matytų ir Paryžiuje.
– Kaip manote, ar išliks jūsų auksinė komanda tos pačios sudėties?
– Dar nieko nenoriu iš anksto sakyti, bet galbūt keisis vienas žaidėjas.
– Kaip apskritai pasikeitė jūsų gyvenimas po triumfo Tokijuje?
– Iš esmės niekas labai nepasikeitė, tik tapau šiek tiek labiau atpažįstamas, žinomesnis nei prieš tai.
– Kiek ši pergalė padės Latvijos krepšiniui vystytis toliau? Juk tai nuostabus pavyzdys jaunimui?
– Tai priklauso ir nuo federacijos, kaip jai pavyks pasinaudoti šiuo laimėjimu. Mes savo ruožtu padarėme viską, kas nuo mūsų priklauso, o visa kita – ant federacijos pečių. Apskritai stebiu ir sergu už Latvijos rinktinę, žiūriu Eurolygos rungtynes. Ar turiu favoritus Eurolygoje? Esu už gražų krepšinį. Seku ir NBA rezultatus, bet kad kelčiausi naktį? Ne, nesu toks didelis NBA fanas.
– Kiek sekate Lietuvos krepšinį?
– Kauno „Žalgirį“ pasižiūriu, pernai dukart vykome į Kauną, gyvai žiūrėjome Eurolygos rungtynes.
– Koks krepšinio žaidimo elementas jums labiausiai patinka?
– Man labiausiai patinka tritaškiai metimai. Galbūt todėl, kad jie yra svarbiausi trijulių krepšinyje.
– Gal ateityje turite minčių apie trenerio darbą?
– Ne, tai ne mano duona. Nežinau, ar apskritai norėsiu likti krepšinyje. Baigiau ekonomikos studijas, tad gal ieškosiu su šia profesija susijusio darbo. Vis dėlto kol dar jaučiu malonumą, žaisiu, o kai jau reikės „lipti per negaliu“, baigsiu karjerą krepšinyje.
