„Karo įgula“ – taip socialiniame tinkle pasidalintą savo ir kolegės nuotrauką pakomentavo G. Leonavičius.
38-erių panevėžietis pastaruosius trejus metus dirba Tarptautinės krepšinio federacijos Europos padalinyje („FIBA Europe“).
Varžybų koordinatoriaus postą užimantis lietuvis įprastai įsikūręs Miunchene, bet į jo pareigas įeina ir nuolatinės kelionės po FIBA organizuojamus turnyrus.
Vien praėjusią vasarą G. Leonavičius darbavosi trijuose jaunimo čempionatuose, anksčiau padėjo organizuoti FIBA Čempionų lygos finalinį etapą, moterų Eurolygos ir Europos taurės varžybas.
Berlyne rungtynių metu jis įsitaisydavo greta sekretoriato stalo, kurio priežiūra – taip pat viena varžybų koordinatoriaus funkcijų.
„Tariant trumpai, mano darbas – varžybų organizavimas, priežiūra ir administravimas. Į tai įeina tiesioginis kontaktas su komandomis, treniruočių ir varžybų tvarkaraščių sudarymas.
Kita mano pareiga rungtynių metu – viską stebėti ir prižiūrėti: pavyzdžiui, ar niekas nelenda prie atsarginių suolo, kaip dirba sekretoriatas.
Bendrauju su komisaru, prižiūriu ir tai, kaip žaidėjai laikosi taisyklių dėl įvairių aksesuarų, kurie turi atitikti standartus. Būna, kad, pavyzdžiui, koks nors krepšininkas užsimauna juodos spalvos antriešį, nors visos aprangos detalės tądien privalo būti baltos. Arba turi kokį nors aksesuarą su NBA logotipu – aikštėje tokių dalykų negali būti.
Tuomet perspėjame gražiuoju, o jei vis tiek nesupranta, nebelieka kito kelio, kaip pritaikyti finansines sankcijas. Šiaip Europos čempionate komandos elgėsi gana profesionaliai, visus reikalavimus perduodavo žaidėjams ir gana stropiai jų laikydavosi“, – pasakojo G. Leonavičius.
Nors patirties bagažas – jau nemažas, Europos vyrų čempionatas buvo stambiausias renginys, prie kurio jam teko pridėti ranką.
O darbo buvo nemažai – ypač pirmame etape, kurį G. Leonavičius leido Tbilisyje.
A grupės varžybose „FIBA Europe“ jie atstovavo tik dviese: iš čia ir jau minėta „karo įgulos“ nuotrauka.
Anksčiau tokio lygio pirmenybių neorganizavusiems gruzinams nebuvo lengva susitvarkyti su reikalavimais.
„Buvo šiokių tokių organizacinių reikalų. Kiek galėjome, tiek spaudėme vietos organizacinį komitetą ir Gruzijos federaciją. Jie – naujokai tokiame lygyje, ir tai truputį jautėsi. Reikėjo prižiūrėti, kad turnyras atitiktų FIBA standartus.
Aišku, gruzinų mentalitetas karštas, bet per tiek metų supratau, kaip prieiti prie visokių žmonių: negali vienodai kalbėtis su gruzinu ar, tarkime, prancūzu“, – savo pareigų specifiką komentavo G. Leonavičius.
Tbilisyje buvo ir žmogus, su kuriuo organizatoriams ar teisėjams išvis neatrodo įmanoma susikalbėti.
Buvo ir „karštų“ situacijų, po kurių sekė tiek oficialus protestas, tiek specialus FIBA tyrimas. Apie tai G. Leonavičius papasakojo Delfi, o taip pat aptarė čempionato netikėtumus bei Lietuvos rinktinės pasirodymą.
– Dar ilgai sapnuosite Turkijos rinktinės strategą Erginą Atamaną, kone kiekvieną mielą dieną turėdavusį priekaištų organizatoriams? – Delfi pasiteiravo G. Leonavičiaus
– Ką padarysi, toks jau žmogus – kad ir kokia organizacija bebūtų, jis vis tiek turėtų ką pasakyti. Ar tai būtų FIBA, ar Eurolyga, ar NBA – ras prie ko prikibti. Turkai daug skundėsi dėl eismo spūsčių mieste. Bet kai kurių dalykų tiesiog negali pakeisti. Čempionatas buvo metams nukeltas, o Tbilisis buvo iš anksto suplanavęs atnaujinti 20 proc. gatvių. Be to, dėl karo į miestą atvyko daug ukrainiečių ir rusų – taip gatvės ir užsikimšo.
Buvau šiek tiek nustebęs, kaip turkams galėjo nepatikti penkių žvaigždučių „Sheraton“ – vienas geriausių viešbučių, kokiame esu buvęs. Bet su turkų delegacijos vadovu sutarėme pakankamai gerai ir atrasdavome sprendimų būdų.
– Plačiausiai nuskambėjo muštynės, kuomet po tarpusavio rungtynių trys Gruzijos žaidėjai – Tornikė Šengelija, Goga Bitadzė ir Duda Sanadzė – prie rūbinės užsipuolė turką Furkaną Korkmazą. Jums ir teko eiti detektyvo pareigas aiškinantis incidento aplinkybes?
– Be abejo. Per daug neafišuosiu, nes FIBA dabar vertina tą situaciją – kaltininkai bus nubausti. Bet faktas, kad F. Korkmazas pats aštriai kvietė gruzinus į rūbinę. Ir jokia apsauga, jokie policijos pareigūnai ten nieko nemušė – galiu šimtu procentų garantuoti.
FIBA dabar turi visą vaizdo medžiagą. Jos reikėjo šiek tiek palaukti, nes, pagal Gruzijos įstatymus, negali tiesiog pasiimti apsaugos vaizdo kamerų įrašų. Reikėjo siųsti raštą į sporto ministeriją, prašyti leidimo. Užtruko, bet viską gavome.
– Rungtynių metu prižiūrite ir laikrodininko darbą. Ar galite paaiškinti, kaip tose pačiose rungtynėse „dingo“ 22 sekundės, dėl ko vėliau Turkija buvo pateikusi oficialų protestą?
– Pati FIBA pripažino, kad tai buvo klaida. Aikštėje kilo konfliktas, jį malšinęs Latvijos teisėjas netyčia nuspaudė atakos ir rungtynių laiko mygtuką – taip tos sekundės ir ištiksėjo. Tiesiog visi buvo sutelkę dėmesį į konfliktą ir to nepastebėjo. Faktas, kad grubi klaida, bet yra, kaip yra. Tiesiog taip sutapo aplinkybės, nežinau, ar dar kada nors yra pasitaikę kažkas panašaus. Sunku pasakyti, ar tai lėmė rungtynių baigtį. Kita vertus, faktas, kad taip neturi būti.
– Organizacinių nesklandumų neišvengta ir Kelne, kur žaidė lietuviai. Jau pirmą čempionato dieną prapuolė slovėnus iš viešbučio turėjęs paimti autobusas, ir čempionams teko važiuoti į rungtynes taksi. Gal girdėjote, kas nutiko?
– Viską žinau, tai buvo vieno žmogaus klaida. Autobuso vairuotojui buvo perduota visa informacija, bet jis kažkodėl susimaišė ir pagalvojo, kad komandą reikės paimti valanda vėliau.
Nemalonu, tik šiek tiek keista, kad net po tokio nutikimo visi beda pirštu į FIBA. Iš tiesų, FIBA suteikė teises organizuoti turnyrą Vokietijos krepšinio federacijai. Mes tik patikriname transporto tvarkaraščius, kad komandoms būtų patogu atvažiuoti į areną ir panašiai.
– Dėl teisėjavimo FIBA buvo plakama kone kiekvieną čempionato dieną. Ar jūs pats ir kolegos pajutote stresą bei įtampą dėl nuolatinės kritikos, nors ir nesusijusius su tiesioginiu jūsų darbu?
– Aš asmeniškai – ne. Tiesiog tai yra darbo dalis, kurią reikia priimti. Mes gana glaudžiai bendradarbiaujame su FIBA teisėjų departamentu. Mano manymu, visa sniego gniūžtė prasidėjo nuo dviejų klaidų: rungtynėse tarp turkų ir gruzinų bei lietuvių ir vokiečių.
Aš krepšinį profesionaliai žaidžiau 18 metų. Jeigu manęs tada būtumėte paklausęs, visada teisėjavimas kažkuo neįtikdavo. Šiuo atveju, galbūt galėčiau pasakyti tik tai, kad iš pradžių arbitrams reikėjo kažkiek laiko prisitaikyti prie visų žvaigždžių. Manau, kad šis čempionatas tikrai buvo stipriausias per 30 metų. O atkrintamosiose varžybose nebemačiau nieko, dėl ko būtų galima daryti išvadą, jog teisėjai dirba prastai.
– Ar organizatoriams palanku tokios atkrintamosios, kuomet sensacija veja sensaciją, bet galiausiai finale pasirodo ne tos komandos, kurių visi laukė?
– Ta sumaištis turi kažkiek žavesio, iš kitos pusės, labai gaila netekti žvaigždžių, kurios pritraukia žmones. Man asmeniškai lemiamose kovose dėl medalių žvaigždžių šiek tiek trūko. Rezultatai – tikrai labai netikėti, pamatėme, kad vis dėlto komandinis žaidimas lemia daugiau nei asmenybės.
– Lietuvos rinktinėje nebuvo ypatingų žvaigždžių – galbūt stigo ir komandinio žaidimo, kad užimta tik 15-a vieta?
– Lietuviams nepasisekė, jie pateko į mirtininkų grupę. Tiesiog nesėkmingi burtai. Apskritai atrodė, kad mums trūksta sportinės sėkmės. Kad ir aštuntfinalyje su ispanais – jau, rodos, išplėšė pratęsimą, turi psichologinę persvarą. Bet vis tiek nesugebėjo laimėti, ir Sergio Scariolo protingai vadovavo komandai.
Iš esmės lietuviai žaidė gerai. Pažįstu Kazį Maksvytį – jis yra geras strategas, geras žmogus. Tiesiog nepasisekė, bet be Šarūno Jasikevičiaus šiuo metu nematau geresnio kandidato rinktinei. Bet kalbu tik kaip paprastas sirgalius, man sunku vertinti, nes esu kiek atitrūkęs.
– Dėl reitingų, pagal kuriuos komandos buvo suskirstytos į burtų krepšelius, žmonės vėl bado pirštais į FIBA...
– Burtų traukimą kaip tik ir organizuoja mūsų departamentas. Ir krepšeliai tikrai atspindi realybę, viskas yra labai skaidru. Man pačiam FIBA reitingo principai patinka, nors jie ir nėra tokie paprasti – reikia paanalizuoti. Nežinau, ar galima sugalvoti geresnę sistemą nei dabartinė.