Daugiau nei žaidimas
Dainiui krepšinis visą gyvenimą buvo daugiau nei žaidimas. Kaip pats sakė, jei ne šis užsiėmimas, nežinia, kur jis dabar būtų. „Tai yra mano šeima. Kartais šis darbas taip išsemia psichologiškai, kad atrodo, kam man to reikia, bet po to susitaikai. Čia jautiesi reikalingas. Turi bandyti tol, kol pavyks. Man iki šiol būna keista, kai į mane kreipiasi „treneri“, – pasakojo Dainius. Žiūrint į jo darbą aikštelėje, galima pastebėti, kad jis tarsi gimęs būti treneriu. „Turiu tą charizmą, kuri visus sujungia“, – šypsosi Dainius.
Kai komandai nepavyko patekti į Tokijo olimpines žaidynes, jis nenuleido rankų. „Prisiimu visą atsakomybę. Šaika kovojo, bet tai visiems pirmas kartas. Tokia atsakomybė, tokia įtampa. Širdis virpa. Stengėmės, bet yra kaip yra“, – tąkart sakė Dainius.