„Mačiau, kad tai mano kartos žmonės ir mane atpažino, nepaisant to, kad aš – su barzda ir kepurėle. Jie išgėrė alaus, atsipalaidavo, prieina ir sako: „Aleksandrai, leiskite jus pabučiuoti, nors mes jūsų pakęsti negalime, jei kalbėsime apie krepšinį“, – juokėsi prisiminęs A. Volkovas. – Tuomet supranti, kad mūsų sukurta istorija gyvenime yra tarsi „bonusas“ – kad ir kur būtum, visada padės. Tas laimėjimas Seule visada su mumis, kaip apsauginis ratas“.
Legendinis krepšininkas net susigraudino prakalbęs apie visuomet jaudinančią atmosferą Lietuvoje.
„Kai atvažiuoji į Lietuvą, toks jausmas, kad krepšinis čia svarbiausias. Tai vienintelė šalis, kur jaučiu, kad čia žmonės apie krepšinį žino viską. Toks jausmas manęs neaplanko nė vienoje šalyje, net Amerikoje“, – sakė jis.
Paminėti trisdešimtmetį savaitgalį į sporto barą „Stars and Legends“ Vilniuje sugužėjo šie legendinės rinktinės žaidėjai: Šarūnas Marčiulionis, Valdemaras Chomičius, Rimas Kurtinaitis, Arvydas Sabonis, Igoris Migliniekas, Sergejus Tarakanovas, Valerijus Tichonenka ir Aleksandras Volkovas.
Deja, bet trijų 1988-ųjų auksinio dvyliktuko narių – Valerijaus Goborovo (1989 m. žuvo avarijoje), Viktoro Pankraškino (1993 m. mirė nuo tuberkuliozės) ir Aleksandro Belosteno (2010 m. mirė nuo plaučių vėžio) – jau nėra. 2005 metais užgeso ir vyriausiojo trenerio Aleksandro Gomelskio gyvybė.
„Jau pavargome aptarinėti faktą – kaip čia nutiko, kad praėjo 30 metų. Jau 10 metų atrodė siaubingai ilgas laiko tarpas, paskui 20 metų, o dabar baisu net pagalvoti, kad viskas nutiko jau prieš 30 metų. Tačiau kai pamatau rinktinės vaikinus, man kyla jausmas, kad mes nė kiek nepasikeitėme“, – kalbėjo A. Volkovas, 1989 metais kartu su Šarūnu Marčiulioniu perplėšęs geležinę sovietų uždangą ir išvykęs žaisti į NBA.
Kaip juokauja rusų spauda, viskas, ką reikia žinoti apie A. Volkovo pasirodymą Seule, tai – du epizodai: jo įspūdingas blokas ir galingas dėjimas per Tonį Kukočių finale.
Būtent dėl tokių epizodų ir, žinoma, solidaus žaidimo bei statistikos Aleksandras sulaukė ir NBA dėmesio.
Ukrainietis priėmė Atlantos „Hawks“ kvietimą, o lietuvis apsivilko Oklando „Golden State Warriors“ komandos marškinėlius.
A. Volkovas Džordžijos valstijos sostinėje praleido tik du sezonus, bet žaidė efektyviai – metė ir 25, ir 21, ir 20 taškų, o viename mače net buvo arti trigubo dublio: 17 taškų, 10 rezultatyvių perdavimų ir 8 atkovoti kamuoliai. Saša Amerikoje iš viso uždirbo 1,325 mln. JAV dolerių ir grįžo į Europą.
A. Volkovas iki šiol kremtasi, kad savo paties noru neliko NBA lygoje.
„Tai – neteisingai priimtas man sprendimas. Absoliučiai. Ant stalo gulėjo nauja sutartis, man tereikėjo pasirašyti, bet kažkodėl aš to nepadariau. Turbūt toks likimas. Dabar susimąstęs, kodėl taip pasielgiau, net nežinau atsakymo“, – tikina jis.
Beje, tais pačiais metais sparnus į NBA taip pat pakėlė trys tuometinės Jugoslavijos rinktinės žaidėjai – Draženas Petrovičius, Vlade Divacas ir Žarko Paspaljis.
Su pastaraisiais Seulo olimpiadoje SSRS rinktinė susidūrė dukart – pirmose ir paskutinėse rungtynėse – ir pasidalino po pergalę. Laimei, nugalėtojų laurai finale atiteko A. Gomelskio vadovaujamiems auklėtiniams.
„Mums Rubikonas buvo pusfinalis. Kai pirmose rungtynėse pralaimėjome kaip niekada stipriai Jugoslavijos rinktinei, supratome, kad pusfinalyje teks žaisti su amerikiečiais. Visos rungtynės Seule mums buvo labai sunkios“, – pasakojo sunkusis krašto puolėjas, tuomet olimpiniame turnyre pagal rezultatyvumą nusileidęs tik lietuvių trijulei – Š. Marčiulioniui, R. Kurtinaičiui ir A. Saboniui.
Pasak jo, lengvumo žaidime trūko dėl pokyčių rinktinėje: „Olimpiadai ruošėmės be A. Sabonio, o kai jis vis dėlto prisidėjo, mums jau rungtynių eigoje teko koreguoti žaidimą. Tačiau kai nugalėjome JAV rinktinę, supratome, kad tai jau viskas – mūsų niekas nesustabdys. Finale mes tiesiog skraidėme, manau, kad jugoslavai tuomet jau patys netikėjo, kad gali mus įveikti“.
Istorinėse pusfinalio rungtynėse su JAV nugalėtojams net 28 taškus pelnė R. Kurtinaitis, 19 – Š. Marčiulionis, 13 taškų ir 13 atkovotų kamuolių pridėjo A. Sabonis, 12 – A. Volkovas. Amerikiečių ekipoje pirmaisiais smuikais griežė vėliau NBA legendomis tapę Davidas Robinsonas ir Danas Majerle. Jie pelnė atitinkamai 19 ir 15 taškų.
Finale SSRS rinktinę traukė du lietuviai – Š. Marčiulionis surinko 21 tašką, A. Sabonis prie 20 taškų pridėjo ir 15 atkovotų kamuolių. Jugoslavų gretose nesulaikomas buvo Draženas Petrovičius su 24 taškais, V. Divacas pridėjo 11 taškų.
„Suprantama, kad kai gauni medalį, laikai jį rankose, drabužinėje užplūsta emocijos. Kiekvienam krepšininkui tapti olimpiniu čempionu yra kažkas tokio. Jei būtume kalbėję apie tai anksčiau, veikiausiai visi būtų pasijuokę, o mes slapčia tikėjomės, siekėme ir tai nutiko“, – apie pirmąsias akimirkas po laimėto olimpinio aukso kalbėjo A. Volkovas.
Anot jo, kai tampi olimpiniu čempionu, toks įvykis vidinį pasaulį „sucementuoja“ visam likusiam gyvenimui: „Jei atkreipėte dėmesį, nė vienas iš rinktinės žaidėjų neorganizavo atsisveikinimo rungtynių. Niekas net neleidžia sau minties, kad atsisveikina su krepšiniu. Kažkas dirba treneriu, kažkas vadybininku, kažkas dar iki šiol žaidžia veteranų komandose“.
„Pasaulis pasikeitė neatpažįstamai. Kai pagalvoji, koks šiandien politinis žemėlapis, kas vyksta tarp šalių – kas draugauja, kas baisu ir sakyti, bet mūsų vidinė būsena liko tokia, kokia ir buvo anksčiau. Metai bėga, bet mūsų tarpusavio santykiai nesikeičia. Tai labai šaunu. Tai funkcionuoja kaip kokia laimės, meilės, savitarpio supratimo ir nuostabių prisiminimų, profesionalumo, pagalbos vienas kitam salelė, kuri lydi mus nuo jaunių, jaunimo, vyrų rinktinės laikų“, – tęsė krepšinio legenda.
Paklaustas, kokie santykiai buvo su lietuviais, A. Volkovas nusišypsojo.
„Santykiai su lietuviais buvo, yra ir bus patys geriausi. Žinoma, kad buvo konkurencija, ypač kai žaidė CSKA su „Žalgiriu“, aikštėje kova buvo negailestinga. Tačiau po rungtynių visuomet draugavome, priimdavome vieni kitus į savo namus“, – pripažino jis ir kelioms akimirkoms nutilęs susimąstė.
„Žinote, dabar daug visokių tyrimų yra, kodėl viena komanda aikštėje laimi, o kita pralaimi. Tikiu, kad aukščiausio lygmens krepšinyje laimi ta komanda, kurios aukštesnis žaidimo intelekto koeficientas (IQ), – kalbėjo jis. – Rinktinėje visi buvo savo šalių atstovai, unikalūs sportininkai, įveikę atranką. Ir kiekvienas suprato, kad turi eiti į kompromisą, nusileisti kitiems nepaisant lyderio savybių.
Visi suprato, kad asmeninėms ambicijoms čia ne vieta. Jei R. Kurtinaitis – snaiperis, tai man nereikia lįsti su tritaškiu metimu, kiti suprato, kad jei galiu išnaudoti savo ūgį, rengdavo ataką per mane. Tokio tarpusavio supratimo, kompromisų dėka sudarėme rinktinę, kuri tuo metu buvo beveik neįveikiama“.