Tikrasis gimtadienis
Kasmet vasario 8 d. Lietuvos krepšinio tėvu vadinamą V. Garastą su gimtadieniu sveikinantys jo gerbėjai dažniausiai neįtaria, kad iš tiesų jis gimęs ne tą dieną.
„Tėvai pasakojo, kad gimiau vasario 2-ąją Joniškėlyje. Tačiau po šešių dienų tėvai važiavo į Linkuvos bažnyčią, kur mane pakrikštijo. Tada nebuvo Civilinės metrikacijos biurų, viską užrašydavo tik bažnyčiose. Taip ir liko pase, kad gimiau vasario 8-ąją“, – pasakojo V. Garastas.
Beje, ir jo tikrasis vardas ne Vladas, o Vladislovas. „Mano motinos senelis buvo Vladislovas Jablonskis. Jis grojo cariniame dūdų orkestre, o po Spalio revoliucijos dingo be žinios. Mane pavadino jo garbei“, – sakė vienas garsiausių šalies krepšinio trenerių.
Tebejaudina 1987 m. pergalė
Su V. Garastu kalbėjomės po Kauno „Žalgiriui“ ypač nesėkmingų Eurolygos rungtynių su Maskvos CSKA. Kauniečiai patyrė skaudų pralaimėjimą – 59:94.
„Šias rungtynes mačiau per televizorių, žiūrėjau Palangoje kartu su Arvydu Saboniu. Gaila, kad taip susiklostė.
Tai vėl priminė sovietinius laikus. Tada CSKA kviesdavo krepšininkus iš visos Sovietų Sąjungos, o mes – iš 3 mln. žmonių. CSKA krepšininkus imdavo į armiją, suteikdavo karininko laipsnį ir pažadėdavo kelionių į užsienį bei galimybę žaisti už SSRS rinktinę. Tai buvo svajonių viršūnė.
Mes, lietuviai, norėjome įrodyti, kad esame stiprūs. „Žalgiryje“ žaidė vien lietuviai, o tai kai kuriems labai nepatiko, jie klausdavo, kodėl nekviečiame žaidėjų iš „broliškų respublikų“, – prisiminė V. Garastas.
Pavyzdys šiandienos žaidėjams
Jo treniruojamas „Žalgiris“ laimėjo SSRS čempionatą tris kartus iš eilės – 1985–1987 m. „Manęs dažnai klausia, kuri pergalė labiausiai įstrigo. Kiekvienos rungtynės olimpiadoje ar Europos čempionate – kaip lipimas į kalną: kuo aukščiau – tuo sunkiau, mažiau oro.
Ko gero, labiausiai įsiminė 1987 m. SSRS pirmenybių finalas. Iš visų jėgų mums stengėsi sukliudyti. A.Sabonis buvo patyręs Achilo sausgyslės traumą, jam buvo atlikta operacija. Kai atėjo lemiamos rungtynės, A.Sabonį iš mūsų atėmė ir išvežė į Maskvą gydyti. Skambinu Arvydui į ligoninę, klausiu, ką jis veikia. Sako, kad sėdi ant taburetės ir mėto į krepšį. Pirmą mačą Kaune žaidėme be jo ir pralaimėjome 10 taškų. Tada atvykome į Maskvą. Rungtynės vyko Lužnikų arenoje, kur telpa 10 tūkst. žiūrovų. Atvykome ten, ryte treniruotė, o arena užimta: joje vyksta medalių įteikimo repeticija, tautiniais drabužiais apsirengusios rusės ant padėklų neša CSKA skirtus aukso medalius, kariškių orkestras groja maršus. Tai nenuteikė optimistiškai, o vakare laukė rungtynės.
A. Sabonis su komanda nežaidė visą mėnesį, bet nutarėme paprašyti, kad jam leistų tai daryti. Visasąjunginio sporto komiteto pirmininkas Gramovas vadovavo visoms sporto šakoms. Prie jo kabineto durų išsėdėjome 4 valandas, kol priėmė. A. Saboniui leido žaisti.
Kai grįžome į areną, komandos jau apšilinėjo. A. Sabonis greitai persirengė. Laimėjome rungtynes. Kitą dieną – lemiamas mačas. Iš pradžių kariškiai išsiveržė 17–19 taškų. Situacija buvo sudėtinga. Po pertraukos nutarėme juos spausti per visą aikštelę, išlyginome ir persvėrėme rezultatą. Likus žaisti apie 3 sek. pirmavome 3 taškais, kai ukrainietis A. Volkovas per A.Sabonį aukšta trajektorija įmetė tris taškus nuo lentos. Rungtynės jau tarsi laimėtos, o staiga – pratęsimas. Per jį laimėjome 10:0. Taip trečią kartą iš eilės tapome SSRS čempionais. Tai – pavyzdys, ką galima nuveikti, kai žmonės pasiruošę padaryti viską. Tai turėtų būti pavyzdys šių dienų „Žalgirio“ vyrukams“, – sakė V. Garastas.
Anot trenerio, dabar sunku palyginti šias komandas. „Dabar esmė yra pinigai. CSKA biudžetas yra 50 mln. eurų, pagrindiniai žaidėjai yra septyni užsieniečiai. Dabar žaidėjo meistriškumas lemia jo kainą. Nebetenka reikšmės darbas treniruotėse. Apie patriotiškumą čia nenoriu nė kalbėti. Žaidėjams dabar svarbu kuo greičiau užsidirbti pinigų“, – svarstė V. Garastas.
Nekeičia nuomonės dėl legionierių
Jis didžiuojasi, kad Lietuvos krepšinio rinktinė pirmą kartą pasaulio reitinge yra trečioji. „7 kartą iš eilės patekome į olimpiadą, tai – nepaprastas pasiekimas. Pagrindinis krepšinio federacijos rūpestis yra išlaikyti šį lygį. Jei mūsų klubai negali būti pajėgiausi, tada rinktinė turi būti viršūnėje“, – mano V. Garastas.
Pašnekovas visą laiką pasisako už tai, kad Lietuvos klubuose žaistų kuo daugiau lietuvių. „Apie tai kalbėti nenoriu, nes paskui atsiras sakančių, kad tai – pagyvenusio žmogaus svaičiojimai. Šitą klausimą reikia spręsti visiems kartu. Aš esu už tai, kad kuo daugiau pagrindinių mūsų žaidėjų žaistų Lietuvos komandose, kurios rungtyniauja Europos klubų varžybose. Žaidėjai yra auginami klube, ne Mėnulyje.
Kodėl tai svarbu? Paimkime Anglijos futbolą. Šios šalies klubai stiprūs, tačiau rinktinė jau daug metų nieko nelaimi. Nelaimi, nes jų klubai prikimšti užsieniečių. Tai – labai geras pavyzdys, kas gali atsitikti“, – teigė V. Garastas.
Kai jis vadovavo Lietuvos krepšinio federacijai, buvo siūloma sumažinti užsieniečių skaičių komandose. „Sulaukėme kai kurių komandų pasipriešinimo. Pamenu, kartu su premjeru Algirdu Brazausku stebėjome „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ rungtynes, vykusias „Siemens“ arenoje. Jis pastebėjo, kad aikštėje žaidžia 10 užsieniečių. Atsakiau, kad visi trys teisėjai yra lietuviai“, – ne itin malonų epizodą prisiminė V. Garastas.
Išlikti aukštai – nelengva
Vienas žymiausių Lietuvos krepšinio trenerių perspėja, kad niekas negarantuoja, jog Lietuvos krepšinis visada bus viršūnėje. „Svarbu nepaslysti. Jei taip atsitiks, bus sunku atsikelti. Čia reikia budėti kaip gaisrinėje. Prisimenu, kaip buvo anksčiau, kai buvome patekę į didžiulį nuopuolį. Atrodo, 1956 m., kai Stepo Butauto, Justino Lagunavičiaus ir Kazio Petkevičiaus kartos krepšininkai baigė karjerą, būdami tik trisdešimtmečiai, neliko tokio lygio žaidėjų.
„Žalgiris“ SRSS pirmenybėse nukrito į 14-ąją vietą, nes neliko gerų žaidėjų. Tada niekas nesirūpino naujų žaidėjų auginimu. Truputį vėliau atsirado treneris Vytautas Bimba, kuris surinko naujus žmones, ir tik 1971 m. „Žalgiris“ užėmė trečiąją vietą. Taip atsitiko, nes ilgai nebuvo galvojama apie ateitį, pamainą“, – sakė V. Garastas.
Anot jo, po šių metų olimpiados dalies žaidėjų rinktinėje neliks. „Taip, pamaina ateina. Dabar šešiolikmečiai buvo antrieji Europoje, šiemet jie kovos pasaulio čempionate. Esame surinkę 15-mečių komandą, kuri ką tik turnyre Turkijoje iškovojo pirmąją vietą. Tačiau tai – komandinis pasiekimas. Dar nežinome, kas iš šių krepšininkų išaugs. Pavyzdžiui, 1992 m. gimusių vaikinų komanda dominavo Europos ir pasaulio jaunių pirmenybėse. Iš šios auksinės komandos dabar matome Joną Valančiūną, Edgaras Ulanovas žaidžia „Žalgiryje“, Dovydas Redikas kažkur „nusimetė“. Ir viskas, o buvo dvylika krepšininkų“, – apgailestavo V. Garastas.
Europa skriaudžiama
Jis didžiuojasi, kad rinktinė septintą kartą dalyvaus olimpiadoje, tačiau piktinasi, kad dabar žaidynėse nebekovojama dėl 1-osios vietos. „Ją užima NBA profesionalai. Kiti dabar kovoja dėl 2–3 vietų. Olimpiniai idealai sunaikinti. Keistai atrodo ir tai, kad į olimpiadą patenka iš karto tik dvi Europos komandos, o kitos turi kovoti atrankoje. Tai neteisinga.
Tačiau pasaulinė krepšinio federacija FIBA diktuoja sąlygas. Turėtų iš karto keturios Europos komandos patekti į olimpiadą. Kai dalyvaudavau FIBA asamblėjose, mačiau, kaip generalinis sekretorius išlydi kai kurių šalių atstovus ir lenkiasi jiems iki ratų. Viskas pasidarė aišku – ten svarbų vaidmenį taip pat vaidina pinigai“, – susiraukė V. Garastas.
Mokėsi iš nesėkmių
Viename interviu V. Garastas sakė: „Manau, kad visų mūsų gyvenimas būtų geresnis, jeigu laikytumėmės kelių nesudėtingų principų: nepersivalgytume, nesipyktume, nepavyduliautume, stengtumės gyventi be stresų ir konfliktų.“
„Taip ir stengiuosi. Niekada nevaidinau viską žinančio, išklausydavau, ką kalba kiti, nors būdavo ir nemalonių, ir tuščių reikalų. Kai atvažiavau dirbti į Kauną, pirmieji metai buvo labai ramūs. „Žalgiris“ buvo 11-oje vietoje. Su ta pačia sudėtimi kitais metais iškovojome antrąją vietą. Tada iš karto atsirado daug patarėjų, po rungtynių aiškindavusių, ką ir kaip daryti. Tada sakydavau: „O jūs ateikite prieš rungtynes ir pasakykite, ką man daryti. Patarėjai nutildavo“, – juokėsi V. Garastas.
Treneris sakė visada mėgęs skaityti žinomų žmonių biografijas, domėjęsis kitų trenerių gyvenimu.
„Nereikia gyventi savo paties sukaltame narve. Bet geriausios pamokos buvo pralaimėjimai. Kai laimi vienu tašku – viskas gerai. Pralaimi vienu tašku – pradedi sukti galvą, kas atsitiko“, – aiškino treneris.
Ar V. Garastas dabar jau gali ramiai žiūrėti krepšinį? „Stengiuosi. Bet kai matau, kaip per rungtynes komandos treneris vaikšto šalia aikštelės, man tai sukelia šiurpą. Dabar džiaugiuosi, kad esu ne ten. Amžinas stresas, įtampa. Pulsas – 120 tvinksnių per minutę, po rungtynių būdavau šlapias, kaip išmaudytas, o namo eidavau pėsčiomis, kad nusiraminčiau“, – emocingai kalbėjo V. Garastas.
Saugo sveikatą
Treneris pasakoja dabar saugąs sveikatą. „Stresas, baimė, nerimas ir pavydas labai kenkia sveikatai.
Bėgti jau negaliu, nes pakeisti kelių sąnariai. Jaunystėje patyriau daug traumų, žaidžiau futbolą, bėgdavau 110 m su barjerais. Krepšinį žaisdavome ant linoleumo ar medinių grindų. Kartą paslydau, kojos padarė špagatą, girdžiu tik tūkšt kažkas – trūko užpakalinis šlaunies raumuo.
Pirmą didelę sąnarių traumą patyriau po futbolo rungtynių, kai nutarėme namo važiuoti traukiniu be bilietų. Buvau 16 metų. Matau, ateina kontrolierius, o aš neturiu bilieto. Išsigandau, kad pagaus. Šokau iš važiuojančio traukinio, užkliuvo kojos, nukritau ant kelių. Po to mėnesį negalėjau vaikščioti. Išsilaižiau kaip šuo, nebuvo jokio gydymo. Paskui viskas atsiliepė.
Po 2–3 kartus per savaitę plaukioju Lietuvos sporto universiteto baseine. Kasdien stengiuosi po 40 minučių pasivaikščioti. Jaučiuosi neblogai. Tik vaikščiodamas ar plaukiodamas baseine savo amžiaus žmonių jau nebesutinku. Kur jie visi yra – nežinau. Tik bėda, nėra kur vaikščioti. Gyvenu Dujotekio gatvėje, aplink mašinos ūžia. Gal reikėtų rytais dar ir pratimų padaryti, bet truputį apsileidau. Su amžiumi pradedu tingėti.
Žinau, kaip svarbu judėti. Kaip sako specialistai, reikia, kad kasdien bent po 30 minučių širdis plaktų 120 tvinksnių per minutę. Tada nebus jokių infarktų. Ir galva turi dirbti. Reikia domėtis, bendrauti ir skaityti. Jokiu būdu nesėdėti, nors sėdėti – labai patogu“, – patapšnojo per sofą V. Garastas.