„1972-ųjų pavasarį man buvo 25-eri. Buvau dar rūkantis, todėl iš Kauno muzikinio teatro, kurio orkestre tada grojau, po rytinės sekmadienio repeticijos, jau apie pietus, išbėgau į lauką suplėšti dūmo. Ir pastebėjau būrį jaunuolių, tarsi procesiją iš kokių dvidešimties jaunų žmonių, palei teatro pastatą tarp medžių einančių link sodelio. Bet eina – ir eina sau žmonės, juk negali įtarti tokių dalykų. Baigiau cigaretę ir grįžau atgal į teatrą. Ir tik vėliau, išgirdęs, kas tą dieną įvyko, aš supratau, ką mačiau. Iki Rimo Kalantos virtimo degančiu fakelu buvo likę vos kelios pasirengimo minutės“, – pasakoja buvęs LNOBT orkestro direktorius Henrikas Tarvydas, sostinės teatro muzikantams vadovavęs nuo 2003 iki 2018 m.
Tą fakelą kai kurie jo kolegos Kaune pastebėjo pro teatro langus. Žinia apie tai, kad šalia Muzikinio teatro susidegino žmogus, koridoriuose sklido iš lūpų į lūpas. „Vakare grįždamas sodelyje mačiau tik nedidelį išdegusios žolės plotelį. O po kelių dienų grupelė teatro muzikantų ir choristų nuvažiavome prie namo, kuriame R. Kalanta buvo pašarvotas, ir sugiedojome, jei gerai pamenu, „Lietuva brangi“. Ir aš toje grupelėje buvau“, – liudija H. Tarvydas.
Laikinosios sostinės dvasia
Kaune užaugęs LNOBT tenoras Mindaugas Jankauskas 1972-aisiais dar nebuvo gimęs, tačiau R. Kalantos susideginimo liudininkėmis tapo atsitiktinai Laisvės alėja pro Muzikinio teatro sodelį gegužės 14-ąją ėjusios jo mama ir močiutė.
„Jos tiesiog pastebėjo grupelę susispietusių žmonių ir priėjo pažiūrėti arčiau, kas vyksta. Tačiau netrukus privažiavo milicijos mašinos, iš jų išpuolę pareigūnai susirinkusiuosius ėmė vaikyti ir suiminėti. Mano mama ir močiutė spėjo pasislėpti netoliese stovinčiame name. Jame jos prabuvo iki nakties, nes anksčiau bijojo išeiti į gatvę. Ką būtent jos matė – iš kitų žmonių sužinojo tik kitą dieną. Vėliau, kai pro tą sodelį močiutė mane mažą vesdavo į muzikos mokyklą, ji man pasakodavo, kad ten žmogus susidegino už laisvą Lietuvą, tokią, kokia ji buvo prieš karą, ir rodydavo namą, kuriame jos tada abidvi slėpėsi.
Aš mūsų namuose Panemunėje nuo mažens buvau auklėjamas laikinosios sostinės laikus menančia antisovietine bei katalikiška dvasia: man neleido mokytis Sovietų sąjungos himno, bet mokindavo lietuviškų dainų ir leisdavo patarnauti kunigui bažnyčioje. Namuose kabojo mano senelio, kurį prezidentas Antanas Smetona apdovanojo medaliu, portretas su ulono uniforma ant žirgo, o palėpėje buvo daug šventų paveikslų, atkeliavusių dar iš mano prosenelės namų. Bet pradinėje mokykloje turėjome protingą mokytoją, kuri, sužinojusi, kad komisija klasėse klausinėja vaikų, kas eina į bažnyčią, iš anksto prigrasindavo niekam nekelti rankų“, – vaikystės atsiminimais dalijosi M. Jankauskas.
Sustiprino laisvės troškimą
R. Kalantos laidotuvėse 1972 m. gegužės 18-ąją dalyvavo daug mažiau žmonių, nei ketino, nes saugumiečių reikalavimu jos įvyko porą valandų anksčiau, negu buvo suplanuota. Numatytu laiku susirinkę kauniečiai iš Vilijampolės patraukė į Muzikinio teatro sodelį, o iš ten minia valdžios apgavyste pasipiktinusių žmonių stichiškai patraukė Laisvės alėja.
„Joje buvo ir mano tėvelis, tuo metu studijavęs radijo inžinerijos specialybę Kauno politechnikos institute. Milicijai pradėjus jaunimo demonstraciją vaikyti, jis gavo su gumine lazda per galvą, bet senamiesčio kiemais sugebėjo pabėgti nesuimtas. Taip jam pavyko išvengti tardymų ir represijų už dalyvavimą istoriniame įvykyje, kuris sustiprino žmonių laisvės troškimo pojūtį ir neabejotinai paspartino sovietų valdžios žlugimą Lietuvoje“, – pasakoja LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas.
„Besimokydamas Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, kasdien vaikščiodavau pro sodelį prie Muzikinio teatro, matydavau lentelę su Romo Kalantos pavarde ir visada pagalvodavau apie tą jauną žmogų, turėjusį tiek ryžto ir pasiaukojimo vardan Tėvynės laisvės. Man, Kauno vaikui, ta istorija atrodė labai įdomi, nes girdėdavau ir savo tėvų pasakojimus apie 1972-ųjų įvykius. O neseniai, repetuodami vieną mano diriguojamą spektaklį Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, apie tai išsikalbėjome su kolega – klavišininku ir kariljonininku Julium Vilnoniu, kuris buvo tų įvykių liudininkas“, – užsimena LNOBT vyriausiasis dirigentas Ričardas Šumila.
Juodi atminties pavasariai
„Man tuo metu buvo 16 metų, R. Kalantos bičiulių ratas buvo keleriais metais už mane vyresnis. Bet aš jų maišto judėjimą mačiau ir jam prijaučiau. Tokia mirtis jaunam paliko labai gilų įspūdį. Kiekvieną po to atėjusį pavasarį, kai pradėdavo sprogti medžių lapai, man sugrįždavo skaudūs prisiminimai ir užeidavo „juodų“ emocijų laikotarpis, kai jausdavau visišką beprasmybę, nes atrodė, kad Sovietų sąjungoje nieko neįmanoma pakeisti ir net pajudinti.
O kažkur už „plačiosios tėvynės“ sienų vyko tikras gyvenimas, laisvi žmonės kūrė didžius, įspūdingus dalykus. Mums tuo metu net ilgus plaukus nešioti buvo draudžiama, nors laisvos Lietuvos prisiminimai kauniečių šeimose tebebuvo gyvi. Gyvenome E. Ožeškienės gatvėje, mano tėvelis grojo Kauno muzikiniame teatre, taigi 1972-ųjų įvykiai rutuliojosi visai šalia, ir apie juos mes iškart sužinojome“, – pasakoja muzikantas J. Vilnonis.
R. Kalantai kitą rytą po susideginimo mirus, žmonės pradėjo būriuotis toje vietoje, nešti gėles. Pasak J. Vilnonio, jų jau nemažai buvo pridėta, kai milicija apsižiūrėjo ir viską išmetė į šiukšlių dėžes. Teritorija buvo aptverta praėjimą draudžiančiomis juostomis. Jei kas nors jų nepaisydavo ir vis tiek priartėdavo su gėlėmis, civiliais rūbais vilkintys saugumiečiai gėles paimdavo, perlauždavo, demonstratyviai apspjaudavo ir nunešdavo į šiukšlyną.
„Su klasioku pabėgome iš pamokų ir nuvažiavome į Vilijampolę prie namelio, kuriame R. Kalanta buvo pašarvotas. Prie vartelių stovėjo saugumietis ir visus ateinančius fotografavo. Po to sugrįžome kelioms paskutinėms pamokoms į mokyklą, o kai parėjome namo – mūsų tėvams saugumiečiai jau buvo parodę fotografijas ir išdėstę apie mūsų antivalstybinę veiklą, nors anais laikais nuotraukų ryškinimo procesas reikalaudavo nemažai laiko“, – stebisi J. Vilnonis.
Džinsai – 1972 m. įvykių garbei
Neformalusis jaunimas, kuris klausė „The Beatles“, „The Rolling Stones“, „The Doors“ ir kitų vakarietiškų grupių įrašų, tuo metu stengėsi dėvėti džinsus. Bet tikrus firminius džinsus galėjai gauti tik siuntiniu iš Amerikos arba juodojoje rinkoje, kurioje jie kainuodavo iki 200 rublių – inteligentui tai buvo maždaug poros mėnesių atlyginimas.
„Mano tėvas, kuris tuo metu buvo Muzikinio teatro orkestro kontrabosų grupės koncertmeisteris, uždirbdavo 140 rublių. Bet aš džinsus nešiojau, nes mes turėjome giminių JAV. Tuo metu turėti firminius džinsus Lietuvoje buvo tas pat, kas šiandieniniam jaunuoliui važinėti su „Tesla“ – superinis dalykas, kurį ne kiekvienas galėdavo sau leisti. Ir kartu tai buvo maištaujančio jaunimo, kuris sudarė tik nedidelę tuometinio jaunimo dalį, skiriamasis ženklas“, – teigia J. Vilnonis.
„Iki šiol atsimenu savo tėvo nešiotus kliošinius džinsus ir manau, kad po R. Kalantos susideginimo kilusius protestus pagrįstai galėtume vadinti „džinsine revoliucija“. Džinsai tuo metu simbolizavo jaunimo alkį vakarietiškai muzikai, filmams, spaudai ir viskam, kas atkeliaudavo iš anapus geležinės uždangos“, – tvirtina LNOBT generalinis direktorius J. Sakalauskas.
Todėl gegužės 14-ąją, šeštadienį, rodomas operos „Don Karlas“, pasakojančios apie kovas už laisvę, spektaklis bus dedikuotas Pilietinio pasipriešinimo dienai. Tą vakarą LNOBT savo žiūrovams rekomenduoja atvykti klausytis operos vilkint džinsais ar kitomis džinsinio audinio aprangos detalėmis, simbolizuosiančiomis 1972-ųjų įvykius. Taip visi kartu pagerbsime prieš 50 metų Lietuvos laisvės vardan save paaukojusį Romą Kalantą ir to meto pilietinės rezistencijos dalyvius.