„Darbuotojai“ pasakoja apie netolimoje ateityje vykstančią kosminę misiją, kurios metu žmonės ir žmogonai atranda neatpažįstamos kilmės objektus, sutrikdančius įprastą įgulos kasdienybę. Šis Ravn romanas sudarytas iš daugiabalsių liudijimų, kuriuose poetiškai įstabi kalba susitinka su darbo žargonu, paliečiant tokias temas kaip žmogiškumas, ekologija, motinystė bei produktyvumo kultūra šiuolaikiniame pasaulyje.
Kviečiame skaityti interviu su romano autore Olga Ravn vertimą.
– Koks buvo jūsų procesas rašant „Darbuotojus“?
– Su manimi susisiekė menininkė Lea Guldditte Hestelund. Ji ketino surengti savo pirmąją didelę asmeninę parodą Kopenhagoje ir norėjo, kad prisidėčiau prie parodos tekstų. Susitikome ir iš karto pajutome, kad dirbti drauge lengva. Ji papasakojo, kad ją domina ne iki galo žmogiškos, tačiau kažkuria prasme gyvos formos.
Kai susipažinau su Lea, buvo likę gal metai iki jos parodos, o NASA kaip tik paskelbė naujų astronautų pasirinkimus. Mačiau tokius trumpus vaizdo įrašus NASA instagrame ir mane tai labai įkvėpė; jie atrodė tokie laimingi, tokie ištikimi. Tuo metu buvau itin nepatenkinta savo darbu, dirbau biure. Tad paklausiau Lea’os, ar galėčiau sukurti ką nors apie parodoje dirbančius žmones. Pradėjusi rašyti greitai supratau, kad tai bus daugiau nei keturi puslapiai, ir galiausiai tai virto knyga. Ji gulėjo parodos erdvėje, be pavadinimo, tarsi jos tekstas būtų meno kūrinio dalis. Po mėnesio ji buvo išleista kaip romanas.
– Kada pirmą kartą pamatėte Hestelund kūrybą ir kas jus patraukė?
– Lea prieš kelerius metus baigė Kopenhagos menų akademiją, jos baigiamasis darbas buvo labai išreklamuotas; performansas greta marmurinių skulptūrų. Buvau mačiusi šį darbą ir jis man labai patiko, bet daugiau apie ją nieko nežinojau. Imdama su ja dirbti, aš surizikavau, bet ji – lygiai taip pat. Nėra sunku sutikti parašyti porą puslapių ekspozicijai. Tam tikrai nebuvo sunku pasakyti „taip“, bet kai pamačiau jos studiją, jaučiausi labai sujaudinta ir įkvėpta. Manau, kad jai taip pat viskas patiko, ir dabar mes iš tikrųjų esame geros draugės.
– Ar yra konkretus jos kūrinys, idėja ar tema, kuri jums surezonavo?
– Tiek Lea, tiek aš labai domėjomės gyvybės idėja. Kažko, kas gyva, tačiau ne žmogiškai. Manau tai, kad Lea dirbo su marmuru, buvo nuostabu, nes ji kuria, žinoma, labai statiškas skulptūras, iškaltas akmeny, tiesiogine šių žodžių prasme, tačiau jose yra kažkas labai organiško. Žiūrint į jas apima jausmas, kad jos yra minkštos. Kadangi marmuras per visą meno istoriją buvo naudojamas žmonių kūnams vaizduoti, jauti, kad skaitai kūnišką medžiagą, net jei kūnai nėra žmonių. Tai man iš tiesų ypač patiko.
– Kaip „Darbuotojuose“ pasireiškia Hestelund kūryba? Tiesiogiai ar netiesiogiai, realiais objektais, nuotaikomis ar sentimentais?
– Iš pradžių Lea man rodydavo skulptūras arba nebaigtus darbus, o aš bandydavau rašyti su jais susijusius mažus liudijimus, pareiškimus. Bet paskui gana greitai pradėjau rašyti apie skulptūras, kurių ji nebuvo sukūrusi. Buvome sutarusios ir Lea norėjo, jog rašydama tekstą apie skulptūrą pridėčiau kažką nuo savęs, kažką, ko ten nėra. Pradėjau rašyti įvairiausius dalykus, o tada ėmiau kurti pasaulį – erdvėlaivį ir darbuotojus. Rašydama šiuos tekstus siųsdavau juos Lea’ai elektroniniu paštu, o ji atrašydavo, kad tai man primena tą ir tą. Tuomet ji imdavo kurti skulptūras, įkvėptas tekstų. Tai buvo labai vaisinga partnerystė. Lea pakvietė mane kartu susitikti su parfumeriu, nes norėjo sukurti kvepalus savo parodai. Mus abi domina ir kiti pojūčiai, ne tik rega.
– Skirtinguose „Darbuotojų“ kambariuose galima pajusti, kad stimuliuojami visi pojūčiai.
– Būtent, norėjau apversti hierarchiją aukštyn kojomis, kad regėjimas nebūtų svarbiausias pojūtis. Kvapas buvo svarbesnis. Parfumeris, pas kurį lankėmės, anksčiau buvo sukūręs Danijos miesto Orhuso kvapą, ir jis iš tikrųjų tikrai kvepėjo Orhusu! Jis mums daug pasakojo apie kvepalus, jų gamybą ir kvapų kultūrinę istoriją. Tai buvo labai svarbu knygai.
– Interviu Orhuso meno muziejui Hestelund teigė: „Meno dėka gyvenimas tampa aiškesnis. O ar jauti savo gyvenime aiškumą, yra labai individualu“. Kaip manote, ar romano veikėjuose yra jos gyvenimo patirties elementų? Ar žmonės ir žmogonai supranta meną ir estetinę patirtį egzistuojant?
– Tai labai įdomu. Spėju, kad esu panaši į Lea tuo, jog privalau kurti tam, kad užmegzčiau ryšį su pasauliu.
Romane, žinoma, meno nėra, tėra vien darbas. Susitinkame su žmonėmis, kurie tiki ir kuriems buvo pasakyta, kad egzistuoja tik darbas, nėra laisvo laiko; tėra tik miegas ir darbas. Tai nuostabus dalykas, bent jau taip jiems sakoma, todėl, žinoma, nėra nei svajonių, nei kūrybos, nei įsimylėjimo, o taktilika beveik neegzistuojanti. Kai į erdvėlaivio darbuotojų rankas patenka tie įvairūs objektai iš planetos, vadinamos Naujai atrastąja, šie daiktai tarsi staiga pažadina meilę, nostalgiją, svajones, tuo pačiu gal ir ilgesį ryšiui su juos supančiu pasauliu, kokį užmegzti gali priversti tik menas.
– Ar buvo kitų autorių ar menininkų, kurie įkvėpė romaną?
– Mane labai įkvėpė amerikiečių mokslinės fantastikos ir fantasy žanro autorė Ursula K. Le Guin. Abi su Lea jos daug skaitėme dirbdamos kartu. Mus labai įkvėpė viena nedidelė ir nuostabi jos esė „Grožinės literatūros pirkinių maišelio teorija“. Ji rašo apie tai, kad vienas pirmųjų išrastų įrankių buvo ne ginklas, o krepšys, ir apie tai, kad grožinės literatūros kūrinys labiau primena chaotiškai pripildytą krepšį, o ne į tolį iššautą strėlę. Mums abiems buvo labai įdomu, kaip galėtų atrodyti kūrinys, ir dargi bendras kūrinys, jei jis panašesnis į maišą, nei į tiesmuką pasakojimą. Ir man, ir Lea’ai buvo svarbu, kad tai būtų kolaboracija. Įkvėptos Le Guin, daug kalbėjome apie tai, kad reikia nutolti nuo menininko kaip genijaus idėjos ir nuo minties, kad menas ar vieno žmogaus sukurtas kūrinys yra kažkoks didingas pasiekimas. Galų gale nuo meno kaip pasiekimo pereiname prie meno kaip būdo tapatintis su pasauliu, susisaistyti tarpusavyje, kad viskas taptų šiek tiek labiau tinkama gyventi, kad būti gyvu būtų lengviau ištveriama.
Kai tik pradėjau rašyti, galvojau, kad vienintelis skaitytojas bus Lea, nes jei tekstas ir egzistuotų parodų salėje, pasibaigus parodai jo nebeliks ir, žinoma, joks lankytojas neperskaito visko. Vienintele skaitytoja būtų tik Lea, ir tai mane labai išlaisvino. Rašyti be lūkesčių, neturint minčių apie tai, kaip veikia menininkas, kaip veikia autorius, kaip veikia tekstas. Tai buvo tarsi atostogos nuo tradicijų. Daug laiko kalbėjomės, keisdamosi knygomis, filmais, nuotraukomis ir drabužiais, įvairiausiais daiktais, kuriuos sudėjome į kažkokią bendrą intelektualinę erdvę. Visad jaučiau, kad rašymas yra tarsi peštynės su tradicija. Todėl buvo nuostabu, kad nereikėjo persistengti.
– Su romano forma jūs žaidžiate per chronologiškus parodymus, pasakojimą ir jo rėmus skaitytojui pateikdama tik fragmentiškai. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie šį pasirinkimą nukrypti nuo tradicinės romano formos?
– Prieš šią knygą parašiau vieną romaną ir du poezijos rinkinius. Pirmasis romanas, nors iš pažiūros yra labiau tradicinis, struktūriškai jis iš tikrųjų keistesnis už „Darbuotojus“. Manau, kad supratau, jog man įdomu, jei knyga turi tam tikrą nuoseklų variklį. Skaitytojai linkę pasiduoti eksperimentams ir truputį pasiklysti kūrinio paviršiuje. Žinoma, norėjau perduoti tam tikrą jausmą, kad knygos pradžioje esi tarsi pasiklydęs erdvėje. Norėjau sukurti personažus, su kuriais galėtum susitapatinti, bet kurie nebūtų žmonės. Tai buvo vienas iš mano pagrindinių siekių – priversti skaitytoją susitapatinti su kažkuo, ką įprastai laikytume „daiktu“. Gerai, taigi sukursiu žmogonus ir žmones, priversiu juos kalbėti, bet skaitytojui neatskleisiu, kuris kalba kada. Tai buvo formos dalis.
Dirbti su „rastais“ tekstais yra labai artima mokslinės fantastikos tradicijai, tai tikrai paplitusi forma. Pavyzdžiui, ir Ursula K. Le Guin ir H. P. Lovecraftas šią formą naudojo. Daug mokslinės fantastikos rašytojų kaip formą naudoja dienoraščius, užrašus, raportus ar kokius kitus antropologinius dokumentus. Jei neklystu, būtent Lovecrafto „Beprotybės kalnas“ baigiasi „aha!“ momentu, nes pagrindinis veikėjas suvalgomas pabaisos jam berašant paliktąjį tekstą. Tad yra homage itin tradicinei mokslinės fantastikos formai, bet tuo pačiu, žinoma, įpinu ir daug poezijos. Mokslinė fantastika yra labai platus ir labai gyvas žanras. Esame linkę turėti daug išankstinių nuostatų apie tai, kas yra mokslinės fantastikos romanas, ir tai dažniausiai sako žmonės, kurie akivaizdžiai nėra skaitę mokslinės fantastikos.
Norėčiau rašyti normalias knygas. Norėčiau parašyti vieną iš tų labai didelių, plataus mosto, normalių knygų, norėčiau rašyti daugybei žmonių, bet, žinote, aš tiesiog esu keista. Kad ir kaip stipriai stengčiausi daryti ką nors normalaus, išeina kažkas keista, ir aš tiesiog turiu su tuo susitaikyti. Vienas geras draugas, kuris taip pat yra rašytojas, kurio kaskart kai ką nors parašau, klausiu, ar jis skaitys, sakydama „Nežinau, nežinau, nežinau, gal tai per daug nuobodu, per daug tradiciška“. Tai sakau kiekvieną kartą, o kai jis perskaito, sako: „Olga, tai absoliučiai keista! Aš nesuprantu, kas čia vyksta.“ Manau, kad tai vidinė kova, su kuria dorojuosi ne tik kūryboje, bet ir visur gyvenime – ta prieštara tarp troškimo būti paprasta ir neapykantos normalumui bei tradicijoms. Tai gana sudėtinga.
– Skaitant jautėsi, kad daiktams skyrėte daugiau vizualinių aprašymų. Atitinkamai daugiau taktilinės, uosliškos kalbos atsirado žmogaus ir žmogonų aprašymuose. Kokį poveikį skaitytojui norėjote iššaukti šiais jutiminiais pasažais?
– Manau, kad norint priversti skaitytoją susitapatinti su kažkuo, kas nėra žmogus, yra prasminga suaktyvinti jo pojūčius. Kiekviena iš savo knygų stengiausi suaktyvinti skaitytojo kūną skaitymo metu. Tad, jei rašau apie kavą, jūs pajusite jos skonį ir kvapą, o jei rašau apie šūdus ir kavą, abu kvapai ir skoniai bus pasiekę jūsų mintis. Skaitant literatūrą įmanoma suaktyvinti kūną, nors sėdite ramiai ir manote, kad naudojate tik smegenis. Jūs skaitote savo pojūčiais. Rašymas – galingas įrankis, leidžiantis kurti meną, kuriame protas nėra visa ko centre.
Esu apsėsta skonio – galbūt vaikystėje taip ir neišėjau iš oralinės fazės. Knygoje kažkas sako: „Noriu jį nešiotis burnoje, bet žinau, kad jis per didelis, kad galėtų tilpti“ ar kažką panašaus. Šį jausmą jaučiu dažnai. Dabar turiu mažą kūdikį, ir, žinoma, jis naudojasi burna kaip ranka. Mane labai domina ta jutiminė patirtis – kaip mes suprantame pasaulį kūnu, rankomis, ausimis, burna, nosimi, ne tik akimis ir protu.
Mes visi iš vaikystės nešiojamės labai stiprius jutiminius prisiminimus, pavyzdžiui apie tai, kaip burnoje jaučiasi sniegas, metalas, koks jų skonis. Tai labai svarbios patirtys, kurias nešiojamės su savimi, todėl buvo įdomu jas suaktyvinti knygoje, kuri yra taip nutolusi nuo Žemės.
Mes, žmonės, esame labai susiję ne tik su Žeme, planeta, bet ir su dirva. Knygoje eksperimentuojama su mintimi, kas nutiktų, jei žmones taps atitrūkę nuo savo žemės. Tai sukelia praradimo jausmą ir kažką panašaus į jūros ligą. Prasmė ir žemė turi daug bendrų taškų. Be klimato pojūčiai tarsi neveikia. Supratau, kad jei man tektų ilgai būti kosminiame laive, klimato trūkumas mane tikrai neigiamai paveiktų. Norėjau, kad ši knyga būtų dar vienas susijungimas su Žemės ekologija. Vienas iš dalykų, kurių trokšta erdvėlaivio keleiviai žmonės – būti palaidotiems dirvoje. Egzistuoja tam tikras ryšys tarp žmogaus kūno ir žemės.
Žmogonai pojūčius išgyvena labai vaikiškai, knygos pabaigoje vienas iš jų sako: „Ten jau kalasi žolė – arba tai, kas, man sakyta, yra žolė, panašu į tai, ką dabar matau“. Tuo tarpu žmogiškųjų darbuotojų pojūčiai pavargę – į aplinką jie gali žvelgti tik per nostalgiją.
– Greta savo tekstūrinių ir kūniškų apibūdinimų, kai kuriems objektams ir patalpoms buvo suteiktos pravardės. Kai kurie psichologai tikina, kad savo nerimą ir baimes reikia įvardyti, kad jaustumėmės su jomis patogiau ir geriau jas priimtume – ar manote, kad lengviau priimame objektą kaip, pavyzdžiui, „draugišką“ ar „geranorišką“, jei jį įvardijame?
– Žinoma, taip. Manau, kad įvardijimas, jei bent jau tai yra asmeniškai suteiktas vardas, iš karto padeda sukurti intymumą. Šį vaidmenį knygoje atlieka kalba. Kai šie objektai, kuriems vis dar ieškome žodžių, atsiranda erdvėlaivyje, jie patenka į pasaulį, kuris yra itin sukategorizuotas žmonių ar žmogonų, tačiau staiga atsiranda kažkas, kas nepaklūsta kategorijoms. Juos bandoma sukataloguoti, bet, žinoma, įgula ima kurti savo pačių išgalvotas pavadinimus. Labai sunku apie ką nors kalbėti, jei tai neturi pavadinimo. Tai rodo, kad jie tam tikra prasme yra gyvos būtybės arba bent jau taip suvokiami.
Gebėjimas įvardyti daiktus iš tikrųjų yra pirmasis maišto kosminiame laive žingsnis. Romano pradžioje komitetas paprašo darbuotojų papasakoti, kaip jiems sekasi dirbti. Čia komitetas padaro didelę klaidą, nes kai paklausiate darbuotojų, kaip jiems iš tikrųjų sekasi, jie papasakos ir pradės apmąstyti savo jausmus, išgyvenimus ir santykius. Šis apmąstymas per kalbą yra pirmas dalykas, kuris pasikeičia erdvėlaivyje. Komitetas turi savo versiją, kurioje – į laivą atkeliaujantys toje planetoje rasti daiktai viską pakeičia, – bet galbūt poslinkio taškas yra būtent tada, kai jie paprašo darbuotojų kalbėti. Kalbos suteikimas, objektų įvardijimas – tai dalis to, kas priverčia juos suabejoti savo vieta.
– Šiame romane daug kiaušinių, taip pat kitų beveik pirmapradžių slidžių gyvybės formų aprašymų – dalykų, kurie yra bene magnetiškai atstumiantys tiek, kad tampa neįtikėtinai prikaustantys ir dėl to patrauklūs. Ar galite plačiau papasakoti, kaip dirbate su patrauklumu ir bjaurumu?
– Knygoje tai dvi skirtingos temos, viena iš jų – kiaušinis, arba daugybė kiaušinių. Kadangi pusė knygos veikėjų yra sukurti dirbtinai, man atrodė svarbu parašyti apie tai, kaip sukuriamas kūnas. Perimdama iš Ursulos K. Le Guin, gimdą ir kiaušinį norėjau naudoti kaip metaforą, tačiau norėjosi metaforą nuo vieno kiaušinio išplėsti iki daugybės. Dažnai turime vieno kiaušinio, vieno individo paveikslą, bet „Darbuotojai“ yra apie grupę kalbančių žmonių. Norėjau nutolti nuo individo obsesijos. Šią knygą taip pat galima skaityti kaip vaikų auginimo alegoriją – joje daug kalbama apie nešiojimą, rūpinimąsi daiktais, gamybinį darbą.
Kitas su atstumiančiais dalykais susijęs dalykas, kurį turėjau savo triukų krepšyje, yra vadinamas tripofobija. Tai fobija, kurios nepripažįsta medicininės komisijos, bet tai egzistuoja: fobija klasteriams, organiniams pasikartojantiems modeliams, nuo kurių pašiurpsta oda. Jei esate sirgę raupais, tymais ar matę voratinklio kiaušinėlių sankaupą, jums pažįstamas šis jausmas. Šį pojūtį labai norėjau suteikti skaitytojui – mes tiek daug kalbėjome apie tai, kaip suaktyvinti kūną, – ir man patiko suteikti jausmą, nuo kurio pašiurpsta oda. Yra ištisi dešimt puslapių apie tai, kaip oda daro keistus dalykus. Esu įsitikinusi, kad turiu kažkokios formos tripofobiją.
Kalbant apie patrauklumą ir bjaurumą, jei sugebu parašyti sakinį, kuris apima abu dalykus vienu metu, pajuntu nuostabų, net fiziologinį jausmą. Beje, esu žmogus, kuriam patinka matyti kraują, ne kaip siaubo filmuose, bet jis retai kada mane atstumia. Man jis tiesiog labai įdomus ir jo matymas suteikia tam tikrą fizinį pojūtį, kuris man patinka. Yra žmonių, sakančių, kad mano knygose pilna gleivių, glitėsių ir kiaušinių, ir, kad tai atgrasu.
Man patinka pabūti su mintimi, kad kaip tik dabar mumyse yra tūkstančiai kiaušinių. Daugybių daugybė mažyčių kiaušinėlių. Taip pat dar daugiau bakterijų, juk turime tiek daug bakterijų! Beveik galima sakyti, kad esame indai šioms gyvybės formoms. Todėl „Darbuotojai“ yra apie tai, kaip nutolti nuo vienaskaitos, nes kalbančių žmonių yra visa grupė, bet taip pat ir apie tai, kaip žiūrėti į savo kūną ne kaip visa ko centrą, o kaip į mielių, bakterijų, kraujo ir virusų buveinę. Neišsigalvoju, tai ne metafora. Tai tikras gyvenimas.