Filmo projektas iškart sulaukė užsienio ekspertų susidomėjimo: Rygoje vykusiame tarptautiniame forume paralimpinių žaidynių fonas, vyriškumo ir neįgalumo tematikos surezonavo.
LKC du kartus neskyrė finansavimo
Filmo centre – Lietuvos vyrų golbolo rinktinė – viena iš daugiausiai titulų turinčių komandų pasaulyje, kurios trofėjų kolekcijoje – 23 medaliai, nuo 2000-ųjų iškovoti paralimpinėse žaidynės, Europos ir pasaulio čempionatuose. Nepaisant skambių pergalių sporte, golbolo atletai susiduria su iššūkiais kasdieniame gyvenime, nes dauguma jų yra visiškai akli.
„Dokumentiniai filmai dažnai yra neprognozuojamas procesas – pirminė idėja kinta ir nuveda kitur, nei tikiesi. Pradžioje daugiau orientavomės į sportą, bet greitai supratau, kad ši istorija – žymiai platesnė. Silpnaregis atletas sportui skiria daugiausiai dvi valandas, o iššūkiai likusią dienos dalį yra net didesni nei sporte, todėl noriu parodyti ir jų kasdienybę, kaip vyrai įveikia savo negalios išbandymus – dažniausiai su artimųjų pagalba. Tokia filmo vizija rezonuoja užsienyje“, – užsidegęs kalba A. Lekavičius.
Priešingos reakcijos ši idėja kol kas sulaukia Lietuvoje: finansavimą skirstantis Lietuvos kino centras (LKC) du kartus atmetė šio filmo paraišką.
„Atrodo, kad priimantieji sprendimus galimai turi stigmą negalią turinčių žmonių atžvilgiu. Nemano, kad jie yra verti, kad į juos būtų atsukta kamera. Toks požiūris mūsų šalyje, kuri turėtų suktis į Vakarus ir perimti skandinaviškas vertybes, kur visi žmonės su negalia yra integruojami į visuomenę, atrodo keistai“, - prisipažįsta dokumentinio kino režisierius.
Tačiau kaip golbolo rinktinė stengsis patekti į 2028 metų Los Andželo paralimpines žaidynes, taip ir A. Lekavičius su kūrybine komanda sieks įgyvendinti šį projektą.
Kūrybinis iššūkis – atrasti vizualią neregių kalbą
Dokumentinių filmų „Kernagis“, „Spec. Žvėrynas“ ir dokumentinio serialo „Andrius Mamontovas. Tyla garse“ režisierius naujam filmui golbolą pasirinko dėl kelių priežasčių.
„Pirma, jie yra sėkmingi sportininkai. Antra, man buvo įdomu atrasti vizualią kalbą: kaip perteikti golbolo žaidimą ir elitinius regėjimo negalią turinčius atletus, kurie pasaulį patiria tamsos dimensijoje. Kinas yra vizuali medija, todėl kurti filmą apie regėjimo negalią, kur filmo herojai demonstruoja savo besąlyginį ryšį su garsu tiek sporte, tiek kasdienybėje – buvo kūrybinis iššūkis man, kuris suintrigavo“, - idėjinę pradžią prisimena A. Lekavičius.
Pradinė mintis buvo orientuotis į olimpinį ciklą: golbolininkų pasiruošimą Paryžiui, įveikiant sportinius ir asmeninius iššūkius bei aukojant sveikatą ir laiką su šeima.
„Dabar – kadangi golbolo rinktinė paskutinę akimirką nepateko į Paryžių – kūrybinis procesas užsitęsė ir idėja kinta. Esu apmąstymų kryžkelėje – arba fokusas liks į komandą, kuri treniruosis ir bandys patekti į Los Andželą, arba labiau orientuosimės į tuos elitinius sportininkus, kurie baigs karjerą, ir bandysime papasakoti apie kitą jų gyvenimo etapą“, - svarsto režisierius.
Noriai įsileido į rūbinę
Su operatoriumi Adomu Jablonskiu jiedu fiksavo golbolo rinktinės gyvenimą jau dvejus metus.
„Mes buvome geranoriškai įsileisti į rūbinę. Esu filmavęs apie Lietuvos krepšinio rinktinę ir žinau, kaip stipriai rūbinėje yra vengiama kamerų ir pašalinės akies. Bet golbolininkų rūbinėje mes su savo kamera tarsi musė ant sienos buvome nuo pat pradžių. Kadangi jie turi regėjimo negalią, galvojau, kad jų rūbinės dinamika bus kitokia, bet ne – golbolo rinktinėje archetipai panašūs kaip ir kitose sporto šakose. Yra lyderis – Genrik Pavliukianec, kuris ir rūbinėje yra garsiausias, yra tylesni, kurie prieš varžybas labiau orientuojasi į save, yra kapitonas Nerijus Montvydas, kuris bando visus apjungti“, - pasakoja A. Lekavičius ir papildo, kad rūbinė atskleidė daug sportininkų „pasišpilkavimų“ bei puikų jų humoro jausmą.
Neregių sportininkų klausa – kaip šikšnosparnių
Fiksuodamas dokumentinio filmo kadrus režisierius atrado sau daug įdomių detalių apie anksčiau nepažintą neregių pasaulį.
„Mane nustebino neregių ir silpnaregių gebėjimas prisitaikyti – jie turi neįtikėtinai išlavintus kitus gebėjimus ir puikiai orientuojasi gyvenime. Dalis golbolistų visiškai nemato, o žiūrint iš šono to net nepasakytum. Kai kurių klausa taip išvystyta, kad jie kaip kokie šikšnosparniai – pavyzdžiui, spragsi pirštais ir girdi, kaip garsas atsimuša nuo kliūties priešais juos. Tokie niuansai, kas akliesiems atrodo savaime suprantama, tai man – kaip turbūt ir daugumai žmonių, kurie turi dovaną matyti ir kasdien remiasi regėjimu – atrodo sunkiai suvokiami. Filmo herojai naršo po tamsą, bet joje nepasiklysta – pasitelkdami paaštrintus klausos pojūčius ir intuiciją, kad nuspėtų, kur jiems reikia būti. Golbolo aikštelėje šis nuostabus instinkto ir įgūdžių šokis sukuria netikėtą baletą žiūrovams“, - už aukštesnio lygmens pažinimą dėkingas A. Lekavičius.
Pradėjęs filmuoti, režisierius įvertino, kokį svarbų ir dažnai nematomą vaidmenį neregių sportininkų gyvenime užima jų draugės ar žmonos (netgi vaikai), kurios jiems padeda, nuveža į treniruotes, varžybas.
Golbolas yra vienintelė paralimpinė sporto šaka, ne adaptuota iš sveikųjų sporto, o sukurta specialiai žmonėms su regėjimo negalia.
