„Metai nuo mūsų laisvės 1989 metais iki šalies lytinės brandos – 2000-ųjų, – pristato gruodžio pradžioje knygynuose pasirodysiančią knygą (išleido BALTO leidybos namai). – Kuo gyveno, apie ką galvojo ir ką kalbėjo laisva, bet pasimetusi, naivi ir nepatyrusi tauta savo butuose, parduotuvėse, automobiliuose, kelionėse, ligoninėse, kino teatruose ir lovose? Šioje knygoje yra mano, Andriaus Užkalnio, gimusio 1970 metais Kaune, prisiminimai ir paaiškinimai apie tą laiką, kuris teko mano jaunystei, ir šiek tiek faktų, kuriuos irgi gali kas nors ginčyti. Žmonės manęs klausia, ar savo istorinę dokumentiką aš teikiu patikrinti istorikams, ir aš sakau – niekada. Nes istorikai turi savo prisiminimus, o aš turiu savuosius, ir dar aš turiu savo atmintį ir savo supratimą apie tai, kaip klostėsi dalykai ir kaip jie man atrodė.“
Ši Užkalnio knyga yra jau devintoji – ar tik nekvepia grafomanija?
Dar reikėtų paklausti atlikėjo, kuris penkiasdešimt metų scenoje, kodėl jis tebedainuoja ir teberašo dainas, ar tebeturi ką dainuoti, ar gal jam nesveikas potraukis muzikai? Aš nesu grafomanas ir paaiškinsiu, kodėl. Grafomanija – tai liguistas potraukis rašyti, kurio kokybė yra tik pačiam autoriui akivaizdi. Mano rašymą vertina, patinka jis ar nepatinka, mano skaitytojai, kurie moka pinigus už mano kuriamą turinį. Gal jis kam nors atrodo ne jų skonio, kitiems – menkavertis, bet aš turiu dešimtis tūkstančių skaitytojų. Ir todėl mano rašymas niekaip netraukia iki grafomanijos diagnozės, sakau kaip medikas.
Žinau, kodėl daugeliui kyla toks klausimas. Aš iš tiesų esu labai produktyvus autorius ir dirbu su daugeliu žanrų, o lietuviams viskas, kas aukščiau bambos, yra įtartina. Labai besistengiantis Lietuvoje vadinamas išsišokėliu. Todėl ir nejuokauju, kai sakau, kad aš esu labiau amerikietis negu lietuvis. Net anglams atrodžiau kaip ekstremalas su visais savo užmojais.
Užkalnis vis dar turi apie ką rašyti?
O Dieve, taip. Man tiek dalykų yra įdomu. Turiu neeilinį smalsumą. Galiu atsikelti naktį ir eiti skaityti telefone daugiau informacijos apie kažką, ką susapnavau prieš minutę. Aš einu guglinti visko.
Devynios knygos nėra daug. Šių dienų tempas reikalauja knygos per metus. Tik su šia, paskutine, knyga aš užtrukau dvejus metus, ir tai man yra keista ir neįprasta.
Kuo ši knyga, išskyrus temą, skiriasi nuo kitų jūsų knygų?
Rašymo trukme. Dveji metai man – beprotiškai ilgas laikas. Aš knygas rašau per du mėnesius. Konsultantų pakvietimu – ištisus skyrius skaitė specialistai, savo srities žvaigždės ir badė man, ką praleidau ar pamiršau. Redagavimu, kurio skaitytojas nepastebės, nes nematys begalės versijų taisymų, braukymų, pildymų, perrašymų iš naujo. Ištisi skyriai keliavo į šiukšliadėžę ir buvo rašomi naujai. Gailesčio jokio nebuvo.
Knyga buvo rašoma daug kur pasaulyje, daugiausia – Kalifornijoje, ir aš keldavausi su baime, širdyje žinodamas, kad nepadariau pakankamai gerai ir kad turbūt vėl turėsiu doroti naujai. Kitaip nei ankstesnės mano knygos, naujoji yra lyg didžiulis Holivudo projektas, filmas su specialiaisiais efektais ir žvaigždėmis, palyginti su kokio nors Lietuvos TV kanalo drungnu serialu, kur per savaitę nufilmuoja penkias serijas.
Asmeninis pasididžiavimas yra rūpintojėlis viršelyje. Jėzus yra mano pieštas. Ne visi tai žino, bet prieš daug metų aš studijavau architektūrą ir mokiausi piešti. Įgūdžiai aptrupėjo, bet kai ką dar sugebu. Italijoje (kurgi dar) pirkau piešimo sąsiuvinį ir padariau ne mažiau kaip penkiasdešimt eskizų, kol Išganytojas gavosi toks, kokio norėjau.
Viršelio ir pačios knygos dizainas, kiek galima spręsti iš paskelbtų ištraukų, atrodo pakankamai chaotiškas ir neskoningai rėkiantis. Toks ir buvo sumanymas?
Tai buvo neskoningas laikotarpis. Mes panaudojome dizainui daugybę ano meto reklamų, nuo kurių šiandien skauda akys – tokios jos estetiškai brutalios. O lipdukai, deja, yra sąsaja su šių dienų aktualijomis – turėjome gėdos ir dorybės lopais uždengti alkoholį ir tabaką ano meto reklamose. Gal tais laikais nebuvome tokie sofistikuoti ir turtingi kaip dabar, bet tikrai laisvesni.
Jei reikėtų vienu sakiniu apibūdinti tą laikotarpį, kuris ir aprašomas „Trečiojoje Evangelijoje“, ką pasakytumėte?
Tai naivus ir optimistiškas gyvenimas ekstremalaus skurdo sąlygomis, kai dauguma tikėjo, kad skurdas laikinas, o gerovės ir džiaugsmo horizontai yra visiškai šalia, ir kad apsimoka stengtis ir aukotis, nes mes taip arti savo svajonių, ir įdomiausia, kad mūsų anų laikų svajonės išsipildė su kaupu, gavome daugiau negu tikėjomės ir įrodėme sau patiems ir pasauliui, kad buvo verta.
Ar buvo lengva prisiminti tą dešimtmetį, ar jau daug kas nugrimzdo į užmarštį?
Atmintis apgaulinga – ištrinta jau labai daug. Tačiau yra geras siurprizas – dar daugiau galima atgaminti, ir žmonės aikčios sakydami: kaip aš galėjau tai pamiršti? Man tas dešimtmetis buvo ypatingas: lygiai pusę jo praleidau stebėdamas Lietuvą iš šalies. Gyvenau Britanijoje, kasdien stebėjau Lietuvą ir pasakodavau BBC auditorijai apie tai, kas pas mus vyksta, ir pora kartų per metus atvažiuodavau visko pačiupinėti. Todėl buvau ir savas, ir svetimas tuo pat metu.
Kodėl tuomet Užkalnis taip veržėsi iš Lietuvos, kad net apsimetė, jog nepastebi draugų, atėjusių išlydėti į oro uostą?
Aš jaučiau, kad pasikeičiau daug sparčiau negu ano meto Lietuva, ir norėjau iš jos daug daugiau, negu ji man galėjo duoti. 1995 metų sausį lėkiau iš Lietuvos tekinas, nors turėjau fantastišką gyvenimą, kuris net ir šiais laikais labai daug kam atrodytų puikus: uždirbdavau apie du tūkstančius dolerių per mėnesį, bet nenorėjau vien kasdienio valgymo restoranuose ir taksi po langais, man norėjosi tikrų Vakarų, o ne savo šalies, kuri klupdama prie jų artėjo. Todėl tenorėjau dingti, net pasprukau nuo atėjusių manęs palydėti draugų. Dabar prisiminus truputį gėda.
Žinoma, porą kartų per metus atvykstant viskas matėsi ryškiau ir aiškiau. Virsmas anuomet buvo labai greitas. Dabar tempas ramesnis, o tada buvo pasiutę laikai, iš jų gavosi pasiutusi knyga.
Didžiuliai pokyčiai, atėję su nepriklausomybe, ne vieną gąsdino. Jūs rašote, kad jautėtės kaip žmogus, kuris visą laiką gyveno kitos lyties asmens kūne, ir pagaliau jam buvo atlikta išsvajota lyties keitimo operacija. Kai esi aštuoniolikos, tiesiog negali gyventi be pokyčių?
Ne, čia ne mano amžius buvo kaltas, čia charakterio savybės. Arba auklėjimas. Mano tėvai mane auklėjo taip, kad ateis laikas ir visas pasaulis bus tavo, ir būti geriausiam buvo ne privilegija, bet pareiga. Aš turėjau savotišką bėdą: anksti išmokau kalti pinigus. Todėl socialiniai to laikotarpio sukrėtimai manęs nepalietė: kai kišenėje visada pluoštas dolerių, pasikeitimus virškinti labai lengva ir gali stebėti juos kvatodamas. Todėl tai, kas kitus gąsdino, žemino arba visaip kėlė stresą, man buvo tik sportas. Patikėk, kai yra toks laikas ir aplinkybės, kai per vieną dieną uždirbti šalies vidutinį metų atlyginimą, tai suteikia sparnus. Įtiki, kad gali viską, ir nieko nebebijai. Kai išvažiavau į Britaniją ir mano atlyginimas buvo didesnis nei Lietuvos prezidento, man tai buvo normalu, nors giminės tuo negalėjo patikėti. Šiandien gauti daugiau, nei uždirba prezidentas, yra pasiekiama geram programuotojui arba programėlių kūrėjui, ir niekas tuo nesistebi. Tačiau sykį pajunti, ką reiškia būti antžmogiu, tas jausmas niekad nebepaleidžia.
Apie ką sunkiausia buvo rašyti?
Man sunkiausia buvo papasakoti apie to meto televiziją ir ypač serialą „Giminės“. Televizijos niekad nemėgau, ypač lietuviškos, ir man rašant knygą teko peržiūrėti labai daug medžiagos, nuo kurios purtė. Panašiai jaučiausi, kai prieš ketvirtį amžiaus Londone klausydavau laidos „Kas geresnio, premjere?“ iš Vilniaus, ir buvo gėda, kad toks valdžios subinės bučiavimas mano gimtojoje šalyje buvo laikomas normaliu. Pripažinsiu (ir apie tai pasakoju knygoje), paklausęs laidų skambindavau į Vilnių ir keikdavausi LRT darbuotojams, taip buvo gėda.
Esate patyręs visa tai, kas aprašoma knygoje: euroremontą, durų keitimą, svetainės ir virtuvės sujungimą?
Bute su įstiklintu balkonu niekad negyvenau, bet daugybė kitų dalykų yra patirti ir iškentėti. Aš labai daug patyriau skurdžios buities. 1994 metais išsinuomojau butą sovietiniame penkiaaukštyje Žvėryne, mokėjau 150 dolerių per mėnesį ir tai buvo, mano giminių akimis žiūrint, absoliutus pamišimas, milijonieriaus gyvenimas, pinigų švaistytojo realybė. Tame bute nebuvo net skalbyklės. Tačiau kai aš nuėjau ir prisipirkau visų norimų keptuvių, puodų ir lėkščių pagal poreikius, tai mano draugams atrodė kaip jachtos pirkimas. Aš kasdien gėriau apelsinų sultis, ir žmonės netikėjo, kad po dolerį per dieną išleidžiu sultims. Sultims!
Koks buvo pirmasis automobilis?
Lietuvoje neturėjau nei teisių, nei automobilio. Važinėjau taksi, taip buvo lengviausia. O Anglijoje 1997 metais išsilaikiau teises ir nusipirkau neblogos būklės raudoną „VW Passat“ už 3000 svarų sterlingų. Mašina buvo gal penkerių metų senumo. Jau tik paskui buvo visos BMW, penktos klasės, odinėmis sėdynėmis. Bet tais laikais turėjau daug išlaidų: samdžiausi sodininką, namų tvarkytoją ir drabužių lygintoją.
Pirmosios nepriklausomybės kelionės susijusios ir su prekyba...
Helsinkyje pardavinėjau degtinę iš Lietuvos, o Maskvoje pirkdavau anglų kalbos žodynus ir nežmoniška kaina parduodavau Vilniuje. Nesakysiu, kad nesididžiuoju. Didžiuojuosi. Buvau kietais kaip eiktusau.
Patiekalas, kuris geriausiai simbolizuoja tą laikmetį?
Aš gal ir kitaip rašiau knygoje, bet pasakysiu, kaip man atrodo šiandien. Sūriu užkepta vištiena su ananasais. Tokia buvo anų laikų prabanga. Bet buvo visko, esu mokėjęs tris dolerius už pakelį suomiškų bulvinių traškučių, kai mano mama per mėnesį uždirbdavo du dolerius.
Visi tuomet kaip pamišę puolė valgyti karštų sumuštinių...
Tai lengviausiai paruošiamas patiekalas, kuris nėra patiekalas, bet gali apsimesti patiekalu. Panašiai kaip vaflių lakštai, pertepti majonezu ir apibarstyti kmynais, pašauti orkaitėn. Karšto sumuštinio – batono su šlapia dešra, užkepto sūriu, – tiesiog dabar užsimaniau. O dar jeigu su kečupu ir majonezu. Mmm...
Bet kiek laukė atradimų! Kas pažadina džiugius prisiminimus?
Prisimenu pirmuosius burgerius 1993 metais Helsinkyje. Tai buvo tobulas maistas. Todėl kai Lietuvoje atsidarė pirmasis „McDonald’s“, man tai buvo tolygu elektros įvedimui Amazonės džiunglėse. Tai buvo lyg internetas Mėnulyje – nuskrendi, nusileidi, o ten yra ryšys.
Mažai kas žino, kad tuomet prasidėjo Andriaus Užkalnio maisto kritiko karjera...
Buvau maisto kritikas jau 1994 metais, kai rašiau turizmo gidui „Vilnius In Your Pocket“. Buvau vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, ėjau per restoranus ir rašiau apie juos. Viename restorane atsisakė parodyti meniu, kol neatsisėsiu prie staliuko su rimtais ketinimais.
„Stiklių“ įkūrėjas Romas Zakarevičius pastebėjo mane savo restorane, kai užsisakiau pigiausią patiekalą – skrandelius, ir jis pamatė, kad aš neturiu duonos, ir atnešė jos pats. Jis nebeprisimena to atvejo, bet aš nieko nepamiršau. Mes dabar geri draugai.
Koks buvo pirmas mobilusis telefonas?
Mano pirmasis mobilusis vadinosi „Orbitel“, jį pirkau Britanijoje 1995 metais, ir sąskaitos, skaičiuojant šių laikų pinigais, turbūt sudarytų porą šimtų eurų per mėnesį. Bet buvau pirmasis savo BBC padalinyje su mobiliuoju. Visi apie mane galvojo kaip apie technologijoms labai artimą ir tipą. Tai buvo nesąmonė. Aš buvau labai konservatyvus žmogus, tik norėjau daug visko išbandyti ir man atrodė, kad galiu pasijusti kaip milijonierius Lietuvoje su telefonu šviečiančiais mygtukais. Taip ir jaučiausi.
Koks to dešimtmečio filmas ryškiausias?
Visi sakys „Titanikas“, o aš sakau: „Vienas namuose“. To paprasto Kalėdų filmo ne tik puikus siužetas ir vaidyba, bet ir visas amerikietiškas gyvenimas, kurio mes norėjome pasiekti. Bent jau aš. Namai, pica, erdvė, gausa ir Kalėdų šventė. Ne veltui tą filmą visa Lietuva žiūri dar ir šiandien. Jis labai gerai parodo, kas mūsų širdyse: mes norime gyventi kaip Amerika, mes norime tokio komforto ir paprastos laimės.
Esate nusistebėjęs, jog pirmąsias „Evangelijas“ skaitė ir tie, kuriems neteko gyventi Sovietų Sąjungoje, – jiems tai buvo lyg smagiai papasakota istorija. Kam skirta ši „Evangelija“ – tam, kuris patyrė visą šį virsmą, ar tam, kuris tuo metu dar buvo vaikas?
Taip, man kažkada buvo šokas, kad dabartinis jaunimas (labai geras, beje, jaunimas) domisi tuo, ko pats neprisimena. Ši knyga yra ir tiems, kas prisimena pirmąjį laisvės dešimtmetį, nes patys jame dalyvavo, ir tiems, kam tai – tėvų baikos. Jie girdės du skirtingus pasakojimus, bet tai puiku. Tai – kaip „Simpsonai“, kurie kalba ir vaikams, ir suaugusiems. Kai žmogus pradeda domėtis savo šaknimis, tai – brandos ir civilizacijos požymis. Aš laimingas, kad Lietuvoje tų žmonių yra labai daug. Gerą ateitį sukurs tik smalsūs žmonės, ir tokių mes turime daug.
Tik paskelbus išankstinę knygos rezervaciją pasipylė ne tik užsakymai, bet ir pikti vertinimai, nors knygos, be autoriaus ir redaktorių, dar niekas neskaitė. Išankstinis pasipiktinimas – geras ar blogas ženklas?
Mano nekentėjai yra mano geriausi skaitytojai. Jie skaito ir prisimena viską, daugelis gali cituoti pastraipomis. Jie laukia knygos ne mažiau negu tie, kas mane mėgsta, tik jų santykis pasireiškia per aktyvią neapykantą. Tai normalu, tai – lyg straipsnių komentarai, kurių dažniau eina rašyti piktuoliai. Jie yra ekosistemos dalis. Jais piktintis būtų taip pat apgailėtina kaip pirmadieniais, kurie ateina po sekmadienio.
Noriu pasidžiaugti kitkuo. Kai knyga, kuri dar tik spaudžiama, trečią dieną po paskelbimo užima antrą vietą knygos.lt Lietuvos bestselerių sąraše ir kurią žmonės perka, nors į jų namus ji ateis tik gruodžio pradžioje, tai yra velniškai geras rezultatas.