Vaizdas nustebino
Visgi šį kartą aplankyti mirusių artimųjų į Panevėžį atvykusią V. Jakševičiaus provaikaitę suglumino, kad skulptūros liko nedažytos.
Garsiojo skulptoriaus palikuonė ironizuoja iš savo pirmos pensijos galinti sušelpti Savivaldybę dažams įsigyti. Šioji tvirtina kultūros paveldo objektu pripažintų skulptūrų negalinti taip paprastai imti ir nudažyti.
Siūlosi paaukoti dažams
Kaune gyvenanti skulptoriaus Vincento Jakševičiaus provaikaitė Rema Bartkienė savaitgalį aplankė senąsias Panevėžio kapines Apvaizdos take, kur palaidotas jos brolis.
Lankydama jo kapą, R. Bartkienė apžiūrėjo ir giminaičių meno darbus – prosenelio sukurtą Šv. Zitos draugijos narių antkapinę skulptūrą ir jo brolio Benjamino skulptūrą „Jėzus Kristus suklupęs po kryžiumi“.
Pernai Savivaldybės užsakymu statybininkai jas aptvarkė, kad apsaugotų nuo irimo.
R. Bartkienė sako esanti dėkinga už skulptūrų išsaugojimą. Tačiau stebisi, kodėl jos neperdažytos.
„Pagirtina, kad bent išsaugojo skulptūras, kad jų nesunaikintų laikas. Bet nustebino, kad liko nedažytos. Gal pritrūko pinigų?“ – svarsto moteris.
Jos nuomone, tokiam darbui daug pinigų nereikėtų, moteris ironizuoja, jog ką tik išėjo į pensiją ir galinti sušelpti dažams.
Lanko brolio kapą
Senosios Panevėžio kapinės R. Bartkienei artimos nuo seno. Dar besimokydama Panevėžio sporto mokykloje-internate dažnai čia užsukdavo.
„Kai man būdavo sunku, užbėgdavau aplankyti brolio kapelio, pasišnekėti. Šv. Zitos skulptūra netoli jo kapo. Kažkada pati esu mačiusi, kaip atvažiavęs dviračiu žmogus apsikabino tą skulptūrą“, – pamena R. Bartkienė.
Jau nebegyvendama Panevėžyje, čia atvykusi vis matydavo, kad šis meno kūrinys nors ne kapitališkai, bet buvo tvarkomas, nudažytas.
R. Bartkienė prisipažįsta, kad dabar ją maloniai nustebino prie Šv. Zitos draugijos narėms antkapio įrengta tvorelė.
„Ta tvorelė man padarė įspūdį. Net nepamenu iš vaikystės, ar ji tada dar buvo“, – svarsto pašnekovė.
Dažyti negalėjo
Senosiose miesto kapinėse dar praėjusių metų pradžioje baigtos tvarkyti trys skulptūros, pripažintos kultūros paveldo objektais: V. Jakševičiaus sukurta Šv. Zitos draugijos narių antkapio skulptūra, vaizduojanti jauną mergaitę su krepšeliu gėlių, B. Jakševičiaus „Jėzus Kristus suklupęs po kryžiumi“ ir dar viena, dėl kurios autorystės abejojama, bet manoma, kad galėjo būti meistro Mikuckio, „Jėzaus širdis“. Joje Jėzus stovi priglaudęs rankas prie širdies.
Šiuos meno kūrinius tvarkė ne restauratoriai, o statybininkai. Jie skulptūras ne restauravo, o tik gelbėjo, kad visiškai nesudūlėtų. Kitaip tariant, dirbo, kad jos dar išstovėtų iki restauracijos.
Savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vyriausiosios specialistės Loretos Paškevičienės teigimu, šis objektas yra saugomas valstybės, o ne Savivaldybės. Savivaldybė neturėjo reikiamų lėšų tyrimų ir restauravimo darbams, tad jų nupirkti nepavyko.
„Savivaldybė, norėdama išsaugoti nykstančias skulptūras, nupirko grėsmės pašalinimo darbus“, – sako L. Paškevičienė.
Kadangi skulptūros tik apsaugotos nuo irimo, jų dažyti, aiškina specialistė, nebuvo galima. Mat tai daryti galima tik restauruojant meno vertybes ir prieš tai atlikus įvairius tyrimus.
„Mes dažyti tada negalėjome. Čia jau yra restauravimo darbai“, – patvirtino Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vedėjas Saulius Glinskis.
Tačiau net ir sutvarkius skulptūras, gamta jau padarė savo. Siaučiant audrai virtęs medis nudaužė „Jėzaus širdies“ kampą. Kada bus tvarkoma apgadinta skulptūra, Savivaldybės atstovai negali atsakyti, kol nesudėliotas kitų metų miesto biudžetas.
Sudėtinga rasti ir statybininkus
„Sekundė“ ne kartą rašė, kad šioms meno vertybėms senosiose kapinėse tvarkyti Savivaldybė konkursus skelbė vieną po kito.
Pirmiausia ieškota restauratorių. Tačiau atestuotų tokių specialistų Lietuvoje yra vos keli ir tie patys buvo apkrauti darbais stambiuose objektuose net ir kitose šalyse. O galop atsiradęs toks specialistas užsiprašė daugiau, nei tam miestas buvo numatęs.
Tuomet Savivaldybė nusprendė kūrinius bent apsaugoti nuo sugriuvimo. Net ir statybininkų ieškota skelbiant penkis konkursus.
Skulptūras jie nuplovė aukšto slėgio siurbliais ir neutraliomis priemonėmis, išvalė per daug metų susikaupusią biomasę. Plyšiai užtaisyti polimeriniais betono klijais. Skulptūros buvo kelis kartus gruntuotos, kad jų neskaldytų šaltis ir drėgmė. Kai kur teko atkurti ištrupėjusias dalis, pavyzdžiui, iš kvarcinio smėlio ir kitų medžiagų atkurtas Kristaus kojos fragmentas.
Dažų likučiai buvo palikti, kad ateityje vykdant restauravimo darbus būtų galima atkurti buvusias spalvas.
Konservuoti meno kūriniai kapinėse turėtų pakenčiamos būklės išlikti apie 8–10 metų, o per tą laiką tikimasi į Panevėžį prisišaukti ir profesionalių restauratorių.