Bleizgys savo dienoraštiniame, 2015 m. gegužę–spalį apimančiame, pa(sipa)sakojime iškart prabyla aukšta gaida (knygos dedikacija „Orfėjau, Kryžiaus Jonai, Sulamita“ nurodo, kad į Karmelio kalną bus žvelgiama pasitelkiant šv. Kryžiaus Joną1, nors minėtoji triada pažada ir herojaus pasaulio daugiasluoksniškumą). Aukštoji pradžios gaida – klausimas, „kas yra dvasinė tarnystė, kas yra tarnavimas Viešpačiui ir savo artimui“ (p. 15).
Atsakymas neužtrunka: „Paduok tualetinio popieriaus, ir suprasi“ (p. 15). Tai konkrečios situacijos reziumė: užėjęs į tualetą, atidaręs kabinos duris, herojus išvydo viduriuojantį vaiką, kuris paprašęs tualetinio popieriaus. Bleizgys ėmė ir padavė! Ir tai jam pačiam paliudijo jo paties dvasines aukštumas, vertas būti pavyzdžiu tiems, kurie dvasingumo dar nepasiekė! Ypatingą dvasingumą liudija ir iš kambario lauk išvejama musė (nors vėliau regėsime ir šlepete pritrėškiamą).
Taigi ši „dvasingoji“ pradžios gaida mane, skaitytoją, puikiai galinčią įsivaizduoti, kaip bet kuri bobutė, net poniutė, bet kuris diedukas, net kampuotas verslininkas be jokios dvasingumo aureolės virš galvos paduoda bėdos ištiktam vaikui tą popierių, ko gero, dar ir pasiteirauja, ar nereikia kokios pagalbos, nuteikė ironiškam skepsiui: na na, kokios dar seilėtos egzaltacijos sulauksime?..
Pasakojimas palaipsniui išsklaido pirminį skepsį ir išgirsti dviejų leitmotyvų sąskambį, praturtintą įvairiais akcentais. Herojus atsiveria tarsi dviejose plotmėse (gal net lygmenyse?) – namai / darbas ir bažnyčia (tarnystė vienoje konkrečioje) / Dievo išpažinimas. Ketinau pirmąjį dėmenį apibūdinti žodžiu „buitis“, bet ne, jis netiktų, nors „buities darbų“ (grindų siurbimo, blynų kepimo ir pan.) esama, tačiau net ir gausūs „naminiai“ puslapiai liudija bleizgiškumo specifiką. Kone oda kaskart pajuntame orą, jo karštį ar vėsumą, ko gero, nustembame (dažniausiai be jokių „refleksijų“ užsivilkę megztinį ar likę be jo), kad toks „egzistencialumo lygmuo“ suteikiamas įprastoms klimatinėms sąlygoms. Kažkada skaičiau, kad, regis, Bunino žmona niekad nenusileisdavo iki pokalbių apie orą... Tačiau Bleizgio kalbėjimas nėra tuščia mandagybė – tai asmeninės būties dėmuo, kurį paženklinęs, norėtųsi sakyti, maniakiškas, bet tebūnie bleizgiškas keistumas. Herojus ne šiaip mėgaujasi karšta vasara, prie jos natūraliai priglundančia geguže ir pirmąja rudens puse, lepinasi saulėje, – jis nuolat fiksuoja, ar įdegė kiek daugiau, ar ne (jam parūpsta net Druskininkų soliariumas, o Kairėnų sode nusivilia: „Žmonių buvo nedaug, todėl ir čia nusivilkau marškinius – saulė svilinte svilino odą, bet kokia ji buvo, tokia ir liko“, p. 105)…
Taigi du, toli gražu ne monolitiški pasakojimo (skaitytojų akyse ir gyvenimo, asmenybės) segmentai.
Namai / darbas. Verslo konsultantas, kaip suprantame, triūsia intensyviai, bet ši veikla pristatoma saikingai, net kukliai. Po lituanistinių studijų, greta rašytojo pašaukimo „esu verslo vadybos ir administravimo magistras“ (p. 6). Mokytasi ir kažkokioje Biblijos kolegijoje. Keletą kartų paminimas krūvis – vienądien paskaitos ar konsultacijos viename mieste, kitądien – kitame, trečiądien – trečiame… Bet dažniausiai lakoniškai nurodoma: važiavau ten ir ten (žinoma, oro sąlygos būtinai pristatomos). Dažnesni ir ilgesni šeštadieniniai dienoraščio įrašai. Turime progos įsijausti į verslininko-rašytojo būtį Vilniaus pusiau kaimiškame pakraštyje, dviaukščiame name su gausiais gėlynais (žmonos Ramunės valdomis). Intensyviausias vyksmas – deginimasis antro aukšto mansardoje. Literatūrinių gūsių į šią komfortišką idilę su turčiaus rūpesčiais (antai skubama „apžiūrėti automobilio, kurį norime pirkti dukrai“, p. 17) irgi pasitaiko. Viešumai skirtas dienoraštis rašomas su įkvėpimu (ar poreikiu?), kolegomis irgi pasidomima – skaitomas, komentuojamas tai Rimvydas Stankevičius, tai Vladas Šimkus, tai dar kuris, nuvykstama į Poetinį Druskininkų rudenį... Gyvenimo karkasas yra šeima (žmona Ramunė, dukra Medeina). Privalomas būties komponentas – vakaro pasivaikščiojimai su kale Brukne. Ši neskubri kasdienybė, kai niekas tarsi nevyksta, išties atsiveria lyg egzistencinė gelmė, didžiausią vertę įgyjanti, tapusi Kalbos ir Rašto objektu. Kai kurie epizodai tikrai liudija Poeto ranką: „Rugpjūčio vakaras daug gyvybingesnis už rytą. Žiogų čirpimo supjaustyta tyla sukrito į pievas ir prasmego. Gyvybė šturmuoja griūvančią vasaros tvirtovę“ (p. 215).
Antrasis gyvenimo (asmenybės) dėmuo – tarnystė Dievui – ir praktinė, ir, sakykime, reflektyvi, gal net reflektyviai imperatyvi. Apie Dievo absoliutumą, predestinaciją (asmeninio gyvenimo nulemtumą iš Aukščiau) kalbama be jokių abejonės gaidelių. Nevengiama net tiesmukos (primityvokos, dvelkiančios puikybe) didaktikos: „Ravėti piktžoles yra žengti į Dangaus karalystę. Nė vienas, kuris neravėjo, niekada ten neįeis“ (p. 90). Metafora būtų visai graži, jei nesektų iškart po žemiškojo epizodo – herojus vargsta, tarp grindinio akmenų didvyriškai gremždamas piktžoles savo kiemo take…
Karmelio kalno motyvas, šv. Kryžiaus Jono autoritetas (skaitomas jo „Kopimas į Karmelio kalną“, prisipažįstama: „Kad ir kiek berašyčiau, kiek begalvočiau, vis grįžtu prie šv. Kryžiaus Jono“, p. 185), Biblijos priesakai įsiterpia ir į kasdienybės audinį, bet nepraranda kitų – jau išties dvasinių – parametrų. Vis dėlto įtarimą kelia atskaitos taškas: „per dvidešimt ketverius krikščioniško gyvenimo metus“ (p. 87), taigi vos šešiolikos sulaukus, išeitų, krikščioniškumą liudija ir darbeliai, atvedę herojų į kalėjimą? Labiau įtikina postvirsmas.
Kad netuščiažodžiaujama minint Dievo žodį, liudija priklausymas bažnyčiai ir konkreti tarnystė – budėjimas „prie bažnyčios durų“, patalpų valymas, pastoriaus pamokslo vertimas į rusų kalbą (esama atvykėlių ir iš Maskvos, ir iš Rusijos užgrobtosios Ukrainos dalies, „tačiau čia karaliauja Kristus, o ne nesantaika“, p. 132) ir kt. Dienoraštis beveik baigiamas herojaus įvesdinimu į diakonus. Kokia tai Bažnyčia, ilgą laiką galime tik spėlioti: kalbama apie brolius ir seseris, apie pastorių, paskleidžiama dar ir klaidinanti – herojaus nepaneigta – žinia iš šalies: „sužinojau, jog esi reformatas“, p. 304). Galiausiai sužinome – tai Vilniaus Biblijos baptistų bažnyčia.
Vis dėlto manau, kad tarp šių dviejų plotmių esama visai neprivalomo, nebūtino įtrūkio – buitinis gyvenimas atskiriamas nuo dvasinio, religinio, nors kiekvienos bobulės kasdieniniai vargai pereina į sekmadienio mišių pakilumą be jokio disonansinio girgždesio. Šis disonansas tarp „kasdienybės“ ir „dvasingumo“ įsiterpia ne todėl, kad prisimenama „kriminalinė praeitis“ (pripažįstama kaltė – pinigų plovimas, kaip kartą įvardijama, sunku užmiršti tardymus, laiką, praleistą kalėjime), ne todėl, kad jaučiama depresija (regis, ne pačios sunkiausios formos, panašesnė į vidutinio amžiaus krizę). Ir ne dėl „akis badančios“ prabangos (mes, vargetos humanitarai, galime padūsauti: būk verslo konsultantas ir galėsi degintis savo namo antro aukšto mansardoje, pirksi vaikams automobilius ir pan.). Su tuo regimu įtrūkiu ypač susikabina prisimenamos Rytų kovų pratybos / varžybos. Prisiminimai apie savarankiškų treniruočių intensyvumą, kai elgėsi „kaip tikras maniakas“, rezonuoja su bleizgišku savitumu. Štai, tarkime, tokia gyvenimo užmiestyje situacija (kai kurias valdas saugo agresyvūs šunys, o vienas kitas aplaidesnis šeimininkas nepasirūpina jų tvirtai pririšti) sprendžiama ne „banaliai ir primityviai“ (kai einama pasikalbėti su šeimininku, o šiam nereaguojant, skambinama policijai), ne, – mūsų herojus su tokiu Cyganu kaunasi plikomis rankomis: „Puldavau jį – labai paprastai ir aiškiai (gyvuliškai) nubrėždamas hierarchinį santykį“ (p. 180). Arba per šią pavojingą zoną eina, pasiėmęs akmenų… Ir kai kada šuo pasitraukia, o tai liudija, kad „tiesiog neatlaikė mano buvimo šalia. Kaži kokios jam labiau negu man suprantamos, iš manęs sklindančios agresijos“ (p 258).
Asmens, kuris iš Karmelio papėdės kreipia žvilgsnį aukštyn, nuolankumą buities lygmeniu – tarkime, santykius su kaimynais – trikdo prasimušanti agresyvi arogancija. Štai nušienavus „niekieno“ (taigi bendrą) sklypą, deginama žolė: „Taip, aš laužus tyčia deginu netoli dujotiekio įvado. Kai taip elgiesi, kaimynai niekada nenori su tavimi ginčytis ir kivirčytis“ (p. 240). Regis, neužmirštas dar paauglystėje persmelkęs suvokimas, kad „nugali ne stipresnis, o žiauresnis“ (p. 261).
Tad ir dvasingasis prisipažinimas („Mano kūryba yra tarsi koks šalutinis produktas, atsiradęs iš mėginimo gyventi Dievo artybėje“, p. 270) kelia nemažai klaustukų. Taip, tai šalutinis produktas, bet ar tik iš dieviškojo nušvitimo?
Skaudžiai prasmingas, net sukrečiantis (gal ir nesąmoningai prasiveržęs, taip karštai prisiekinėjus nuolankumą Karmelio kalno papėdėje) klausimas nuskamba vasaros dienoraščiui jau einant prie pabaigos: „Kodėl vienintelė vieta, kurioje tikrai gerai jaučiausi, yra tardymo izoliatoriaus kamera ir visa kalėjimo aplinka?“ (p. 303).
O štai autorefleksija, nukakus į Poetinį Druskininkų rudenį. Žinoma, autentiškumo poreikis nedraudžia ironizuoti: „Negaliu ramiai sėdėti ir klausyti nudailintų, iščiustytų, į įsivaizduojamo padorumo (?) rėmus įspraustų skaitymų ir renginių“ (p. 348). Tačiau tolesni apmąstymai ir apibendrinimai neapsiriboja panieka miesčioniškumui: „Man patinka žviegiantys ir kriokiantys, aplamdyti ir išdraskyti, bet nesitraukiantys į šalį, nebėgantys, kai gyvenimas prijungia savo dviejų šimtų dvidešimt voltų (ką ten dviejų šimtų dvidešimt, mažiausiai dvidešmt dviejų tūkstančių) įtampą ir krestelna taip, kad ne kiekvienas paskui atsikelia. Kurie negavo šitos gyvenimo įtampos, man yra neįdomūs. Kurie pasitraukė į šalį, kad jos išvengtų, man yra šlykštūs.“ (p. 349)
Na va, ir paaiškėjo, iš kur tas disonansas, įtrūkis tarp kasdieninio gyvenimo ir religinio dvasingumo – šv. Kryžiaus Jono garbės skelbėjas yra plėšikų ant kryžiaus diakonas. Turintys vargdienio dvasią, liūdintys, romieji, alkstantys, trokštantys teisingumo jam neįdomūs, netgi šlykštūs…
Taip taip, juk ir sakyta: papėdėje, o ne ant kalno…
Herojaus savistabą kartkartėmis persmelkia savikritiškas prisipažinimas: „Per kalėjimą ir per gyvenimą ėjo ir eina tiek mano šviesioji, tiek ir tamsioji pusės. Gyvulys ir Dvasios atgimdytasis.“ Sujaudina ryžtas: „Noriu būti antrasis. Ir visaip stengiuosi nebūti pirmuoju“ (p. 113).
Tokia Gintaro Bleizgio vasara, saulės (alkio) nutvieksta, savirefleksijos persmelkta, pasąmoninių impulsų pridaigstyta, tarsi alegorinė. Prieš skaitytojų akis išskleistas ir gyvenimo vasaros fragmentas – ne kartą įvardijama, kad „ištiko“ keturiasdešimtmetis. Vasara jau krypsta rudens link, tikėkimės, sulauksime ir jo subrandintų vaisių.
P. S. Mano a. a. Mama nusidyvijimus kieno nors keistumais mėgdavo reziumuoti (klaipėdiškių?) priežodžiu: „Naje, kiekviena žuveli nuverd sava sriubeli.“
1 Apie šv. Kryžiaus Joną daugiau galime sužinoti, pavyzdžiui:
http://www.karmelites.lt/dvasingumas/ordino-sventieji/sv-kryziaus-jonas
Gintaras Bleizgys. Karmelio kalno papėdėje. Vilnius: Lietuvos raöytojų sąjungos leidykla. 2017