„Dar vienas“ ne tik todėl, kad prieš „Jobo knygą“ E.Nekrošius pastatė pačią didingiausią žmogaus rankos parašytą knygą- Dantės Aligjerio „Dieviškąją komediją“. Šįsyk režisieriaus dramaturgas yra... pats Dievas, kuris yra Šventojo Rašto ir jo „Jobo knygos“ autorius.
E.Nekrošius jau antrąkart semiasi įkvėpimo iš Senojo Testamento- 2005 m. jis yra pastatęs „Giesmių giesmę“.
Neatsitiktinai būsimo spektaklio anonsuose “Meno forto” komanda citavo Antaną Maceiną , bene autentiškiausią ir iškiliausią lietuvių filosofą. Jis režisierių kaip Vergilijus aktoriaus Rolando Kazlo Dantę atvedė iki „Jobo knygos“ ir lydėjo Šventraščio interpretacijos metu- prieš keliolika metų E.Nekrošius iš savo gero bičiulio rašytojo Romualdo Granausko gavo dovanų- A. Maceinos emigracijoje parašytą ir išleistą studiją „Jobo drama“ , kuri ir tapo pirmuoju būsimo spektaklio sumanymo grūdu.
„Jobo drama yra viso žmogiškojo buvimo drama. Mes kiekvienas esame didesnis ar mažesnis Jobas“, rašo A.Maceina, pabrėždamas šios Senojo testamento knygos universalumą, kuris žmogiškoje „egzistencijoje atskleidžia transcendenciją“, kitaip tariant, žmogaus santykį su Dievu(būdinga, kad šio žydų raštijos šedevro herojai nėra Izraelio tautos atstovai). Nors E.Nekrošiaus jo kūryboje ne su žiburiu nerasi išorinių „tautiškos“ kultūros atributų, neišskiriant net repertuaro( iš lietuviškų autorių per visą kūrybos kelią E.Nekrošius yra pastatęs tik Kristijono Donelaičio „Metus“.), tačiau lietuvių teatro genijaus visatos universalumas nepraranda giluminio ryšio su savo šaknimis, lietuviška kultūra( šiuo atveju ją reprezentuoja A.Maceinos mintis).
E.Nekrošiaus šaknys- ir legendinis Jaunimo teatras, jo mokytojos Dalios Tamulevičiūtės buvusių bendrakursių aktorių dešimtukas. Šit kodėl E.Nekrošiaus įspūdingiausiam praėjusio šimtmečio kūrybos etapui Jaunimo teatre nugrimzdus į tolimą praeitį, režisierių net toli nuo tėvynės, tarkim, Italijoje lydi vienas ar kitas Jaunimo teatro legendos dalyvis- Vladas Bagdonas, Algirdas Latėnas, Kostas Smoryginas, Vidas Petkevičius, Dalia Storyk arba paskutinysis didysis D.Tamulevičiūtės mokinys R.Kazlas,- apie šiuos aktoriaus meno didmeistrius lipdant jau kitų jaunųjų kartų artistų ansamblį. „Jobo knygoje“ režisierius didmeistrio vaidmenį skyrė Remigijui Vilkaičiui.
R.Vilkaičio Jobas, Biblijos žodžiais tariant, „ buvo labai žymus žmogus visų Rytiečių tarpe“, tačiau jo neišskyrė nei turtai, nei dosni širdis, nei išmintis, nei patriarcho statusas. Todėl režisierius spektaklio pradžioje pagrindinį herojų scenoje yra „paslėpęs“ . R.Vilkaičio herojų iš aplinkos plėšte išplėšia ir išveda į scenos centrą šėtonas( Vygantas Vadeiša). Iš įprasto mieguisto pasaulio R.Vilkaičio herojų išbloškia kančia, kai susvyruoja jo namus ir pasaulį remiantis stulpas , kuris iki tol atrodė nepajudinamas. Jobas spektaklyje tiesiogine prasme laiko savo gėrybių, džiaugsmo, meilės ir laimės pertekusius namus, kurie netrukus bus sugriauti. Už ką tokia nepelnyta bausmė- juk Jobas yra teisuolis ir dievobaimingas, nepadaręs nė mažiausios nuodėmės.
Tris kartus apie būtąjį laimingą dorojo Jobo gyvenimą ir Dievo ir šėtono lažybas pasakoja pirmiausia Dievas ( Salvijus Trepulis), po to šėtonas ir galiausiai pats Jobas.Šiame spektaklyje vyrauja absoliutus monologizmas. Ne tik R.Vilkaičio Jobas , bet ir S.Trepulio Dievas, V.Vadeišos šėtonas ir kiti personažai prabyla tik monologais. Monologas, pridurkime, yra sunkiausia aktoriaus meno forma.
Dievui giriant Jobą(„...nėra jam lygaus žemėje, jis žmogus be vyliaus , tikras, bijo Dievo ir traukiasi nuo pikto“), šėtonas pasėja abejonę:“ „Argi Jobas veltui bijo Dievo? Ar tu neapsupai iš visų pusių jo paties , jo namų ir viso jo lobio? Argi tu nepalaiminai jo rankų darbų , ar jo lobis nepadaugėjo žemėje? Bet ištiesk truputį savo ranką ir paliesk visa , ką jis turi , ir matysi , ar jis nekeiks tavęs į akis?“ Ir Dievas atiduoda Jobą į šėtono nagus, iš pradžių prisakydamas neliesti jo paties, o paskui- tik jo gyvybės. Prasideda Jobo bandymai. Pirmas, antras...
Kaip kitados A.Maceina biblinį tekstą pritaikė savo epochos ( XX a.vidurio) vyravusiai egzistencializmo filosofijai( daugiau vokiškajam M.Haideggerio ir K.Jasperso variantui), Senojo Testamento patriarchų laikų herojai E.Nekrošiaus spektaklyje yra šiuolaikiniai žmonės. Net S.Trepulio Dievas yra modernus jaunas dabišius( kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva), groteskiškas V.Vadeišos šėtono kostiumas eleganciją derina su grubumu( kastuvas už nugaros, perišta raiščiu koja ir ranka). Minimalistinis Mariaus Nekrošiaus scenovaizdis – be minėto stulpo nenaujas rašomasis stalas( kolegos teatrologai sufleruoja, neva tai paties E.Nekrošiaus darbo stalas), lyg atsitiktinai prie kulisų sustatyti, lyg užmiršti stačiakampiai su Dievo sukurtos žemės ir jūrų žemėlapiais,- spektaklio erdvės formavimą patiki aktorių septynetukui.
Per nepilnas dvi spektaklio valandas ir pagrindinis spektaklio aktorių trejetas( R.Vilkaitis , S.Trepulis, V. Vadeiša), ir neišvengiamas E.Nekrošiaus spektaklių „lazzi“- „kalbantys mimai“, aktoriai Beata Tiškievič, Marija Petravičiūtė, Darius Petrovskis, ,Vaidas Vilius daugiau pasakantys judesiu, nei žodžiu, pasiekia tokį veiksmo intensyvumą ir įtampą, kad nuo jos užsidega net R.Vilkaičio herojaus lempučių girlianda, svilinanti Jobo bičiulių rankas .Jo kančios akivaizdoje jie, praradę žadą, vienas kitą tramdo: “Patylėk“. Ir atėję aplankyti savo nelaimės ištikto draugo, jie tyli septynias dienas ir naktis. Net Dievas su šėtonu žvalgosi lyg susigėdę, ką jie savo sumanytu eksperimentu yra pridarę.
O kai vis dėlto prabyla - jų žodžiai nors teisingi, bet tušti, kaip tie šėtono atlapoto stalo stalčiai. Žmogiškasis protas, išmintis, loginiai išvedžiojimai čia bejėgiai. Kaip ir Jobo pastangos kastis į žemės gelmes, kuriose nėra atsakymo- tik saujos akmenų. Spektaklyje Jobas nesulaukia atsakymo , kodėl jį Dievas taip neteisingai baudžia. O kai kūrinys( Jobas) bando bylinėtis su savo kūrėju( Dievu), scenoje nebelieka to, kas išklauso Jobo skundus. Turbūt R.Vilkaičio Jobas į patį giliausią kančios dugną nusileidžia net ne tada, kai fiziškai pradeda irti jo kūnas( kristi dantys), o tada, kai įsitikina: „Dievas pasišalino“. Jorge Luis Borgesas apie Dantės „Dieviškosios komedijos“ pragarą rašė, kad baisiausia jame ne nusidėjėlių bausmės ir amžinos kančios, o tai , kad jame nėra Dievo. R.Vilkaičio Jobas, paliktas ir pamirštas Dievo, neturi savo Beatričės kuri jį išvestų iš tamsos į šviesą.
Biblijoje Jobas susitaiko su Dievu, kuris jį apipila malonėmis , padvigubindamas jo turtus ir vėl apdovanodamas jį septyniais sūnumis ir trimis gražuolėmis dukterimis. Laimingas Jobas sulaukia šimto keturiasdešimties metų, kaip ir įprasta Senojo Testamento patriarchams. E.Nekrošiaus spektaklyje Jobas nesulaukia atpildo už savo nepelnytas kančias ir tokios laimingos pabaigos. Vis dėlto R.Vilkaičio herojus finale apdovanojamas obuoliu, kurį su pasigardžiavimu godžiai sušveičia. Obuolys nebūtinai nuo Pažinimo medžio, bet ką gali žinoti, gali būti ir nuo jo. Jeigu jūs trokštate gatavų ir aiškių atsakymų, jums reikia rinktis kitą teatrą.