Dėl žemės drebėjimo nukentėjusiai Turkijai ir Sirijai išreiškę paramą menininkai: žmogus nėra tik skaičius

Turkiją ir Siriją sukrėtęs žemės drebėjimas sukėlė daug kančių, pareikalavo tūkstančius gyvybių. MO muziejuje pirmadienį suorganizuotame palaikymo renginyje menininkai Barbora Matonytė, Denisas Kolomyckis ir Liudvikas Kesminas specialiai renginiui paruošė performansą. Viso renginio metu galima aukoti Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizuojamai iniciatyvai, skirtai padėti suteikti pagalbą kuo daugiau žmonių nukentėjusiose šalyse.

SOS ženklas

Svarbiausias performanso „Data“ elementas – veiksmas. Menininkai, kaldami vinis į plokštes apeliavo į svarbią žinią – žmogus nėra tik skaičius.

„Nesame užmerktomis akimis, užkimštomis ausimis – sekame informaciją, socialinius / politinius elementus. Kultūra ir menas pats iš savęs išspręsti problemos nepadės, tik atkreips dėmesį į galimą solidarizaciją. Šiuo performansu, kartu su organizacija „Artscape“, kuri mus pasikvietė, kartu su kitais kolegomis, skulptoriais B. Matonyte, kuri kūrė garso instaliaciją, L. Kesminu, ir manimi – pabandysime atliepti šį tragišką atvejį. Kai būna daugybės žmonių mirtys, mes net nesuvokiame, kokie tai yra skaičiai. Galime įsivaizduoti šimtą žmonių... vargu, ar galime įsivaizduoti, kiek tai yra tūkstančiai... Kaldami vinis į plokštes, tūkstančius vinių – kalbėsime apie tam tikrą susvetėjimą, žmogaus gyvybės nuvertėjimą“, – pasakojo D. Kolomyckis.

Kalbėdamas apie šios dienos performansą, skirtą nuo žemės drebėjimo nukentėjusiai Turkijai ir Sirijai paremti, L. Kesminas pabrėžė, kad visa jo esmė – veiksmas, o ne rezultatas: „Tai neturi būti įsimintina vaizdiškai, bet turi būti nepatogi patirtis, verčianti mąstyti. Nesu tikras, ar visi žiūrovai galėtų „išsėdėti“ kažkokį panašų procesą, gal kažkam pasirodyti net kančios tame... Jei kūrybinis turinys būtų lengvas – nebūtų gerai. Daug galvojome apie visokius sprendimus, pasilikome ties truputėlį turinčio diskomforto, kuris nesukelia grožio ar pasimėgavimo. Nes ta tema, su kuria dirbome to visai neturi – tai labiau SOS [ženklas].

Kito skausmas – yra ir mūsų

Pasvarsčius, ar per šį kupiną išbandymų laiką neužaugo lietuvių empatijos lygmens kreivė, D. Kolomyckis pažymėjo, kad į šį klausimą geriau atsakytų sociologai.

„Manau, kad mums rūpi. Nežinau, ar visiems, bet man ir kolegoms, taip. Kaip padėti, kaip padaryti, kad katastrofos nesikartotų, kad atitinkamos instancijos ir institucijos reaguotų greitai? Kokia bėda dabar Turkijoje – žmonės miršta nuo šalčio, sugriuvusiuose pastatuose“, – atkreipė dėmesį D. Kolomyckis, kad ypač svarbi greita nelaimių valdymo reakcija.

Visi, anot D. Kolomyckio, turime savyje humanizmo principą: „Kito skausmas – yra ir mūsų. Karas Ukrainoje stipriai tai parodo. Galbūt tiesioginio poveikio Lietuvoje ir nejaučiame, bet labai sergame už juos. Tą skausmą perimame, – panašiai ir Turkijos, ir Sirijos atveju. Tie vaizdai šiurpūs, kraupūs... Turime prisidėti, skirtingais būdais, kaip kas galime. Paramedikai jau yra išvykę, kad padėtų nukentėjusiems, siunčiami kiti specialistai, o mes, būdami Lietuvoje galime kitais būdais į tai atkreipti dėmesį, apie tai kalbėti.“

Menas turi įtaigos

L. Kesmino manymu, menas turi įtakos, tad kalbėjimas per jį gali padėti atkreipti visuomenės dėmesį.

„Menas – kalbos arba mąstymo forma, kuri turi savitos įtaigos žmogui. Jeigu sekame žinias, jos ilgainiui nuvargina. Menas šiek tiek leidžia atsitraukti, situaciją pamatyti kitu kampu, pradėti naujas diskusijas, naują veiklą vystyti. Visų pirma, tai komunikacinė forma – mūsų atveju, šiandien“, – apie performansą kalbėjo skulptorius.

Kalbai pasisukus apie menininkų aktyvumą, L. Kesminas pastebėjo, kad tai yra puikus papildomas įrankis.

„Neprivaloma būti aktyvistu, bet kažkokie socialiniai procesai, visuomenės subūrimo – yra labai sveika meno lauke, kaip dar vienas papildomas įrankis. Menininkų grupuotės, kurios veikia – nėra priverstos veikti. Iš mūsų to niekas nereikalauja ir neprašo, visa tai darome remdamiesi savanorystės idėja. Dažniausiai net nebūna klausimo, dalyvauti ar ne, jei atstovauji savo pozicijai“, – tikino pašnekovas.

Ar mene turi atsispindėti realijos? Sakoma, jei menininkas nesidomi tuo, kas vyksta aplink jį, o užsidaro savo pasaulėlyje – nėra gerai. Ar tokios kategorijos kūrėjams priimtinos?

„Mano nuomone, kategorijos gali būti, gal jos net turi būti. Nemanau, kad jos galėtų būti lyginamos. Žiūrovui, meno vartotojui dažnai reikia skirtingų dalykų. Jeigu menas kartais sugeba šiek tiek atriboti nuo šiandien vykstančios realybės, jisai turi galbūt net terapinę funkciją – padėti atsitraukti, pasimiršti, ir yra priešingai, tas menas, kuris verčia mąstyti, kelia problemas, verčia diskutuoti. Mano manymu, jie lygiaverčiai ir abudu reikalingi. Nors visada prisimenu dailėtyrininkės Lolitos Jablonskienės pasisakymą, kad menas turi būti aktualus. Galbūt kiekvienas kūrinys atskirai“, – kad menininkas gali užimti abi pozicijas įsitikinęs L. Kesminas.

Dėmesio atkreipimui

Viena renginio organizatorių, Menų agentūros „Artscape“ įkūrėja ir vadovė Aistė Ulubey pastebėjo, kad gan ilgą laiką apie nelaimę Turkijoje ir Sirijoje buvo mažai informacijos.

„Palengvėjo, nes praėjus savaitei socialinėse medijose ir žiniasklaidoje padaugėjo informacijos apie nelaimę Turkijoje ir Sirijoje. To trūko. Disonavo, kad užsienyje tai pirma naujiena, o pas mus – daug lokalaus veiksmo ir konfliktų, kažkur paribiuose ataidi [žinia] apie katastrofą. Iš tikrųjų, skaičiai augo, buvo baisūs, norėjosi kažką daryti, nelikti nuošalyje, parodyti, kad mums rūpi“, – apie akstiną organizuoti paramos renginį pasakojo A. Ulubey.

A. Ulubey sutuoktinis – turkas, tad turėdama šeimos narių Turkijoje, ji tikino iš arti mačiusi, kaip svarbus turkams yra kitų šalių palaikymas, padedantis gedėti.

„Pagalvojau, kad reikia kažką daryti, kad menas ir kultūra – svarbus ir reikalingas įrankis. Norėjosi pritraukti kultūros organizacijas, menininkus – kalbėti, atkreipti dėmesį. Reikia visuomenei įsitraukti labiau. Džiaugiuosi, kad Goethe's institutas – mūsų partneriai. Susijungus pradėjome kreiptis į kolegas iš kitų organizacijų, visi noriai jungėsi, menininkai iškart pasakė – taip. Per porą dienų gimė renginys. Erdvė, kur galima pakalbėti apie tai, suprasti, kas vyksta, kokios pasekmės šitos katastrofos – ir regionui, ir Europai. Žemės drebėjimas įvyko regionuose, kur ir taip didelės humanitarinės krizės – daug daug metų. Renginio didžiausia misija – atkreipti dėmesį, kad mes turime pareigą kaip šalis įsitraukti, papasakoti, kam yra renkamos lėšos, kur jos keliauja, kaip galima prisidėti“, – kalbėjo A. Ulubey.

Tarp partnerių „Raudonasis Kryžius“, Jungtinių tautų pabėgėlių agentūra.