To reikėjo laukti
Daugumai jau ne kartą teko įsitikinti, kad DI geba sukurti gan tikroviškas iliustracijas. Kad tokios fotografijos pradės cirkuliuoti, bus teikiamos įvairiems konkursams, anot J. Staselio, buvo tik laiko klausimas, kada tai įvyks. „Kažkas neapsižiūrės, kažkas ras spragą, galbūt nepastebės dėl žmogiškųjų faktorių“, – sakė jis.
„Lietuvos spaudos fotografijos“ konkursą aštuoniolika metų rengęs J. Staselis pasakojo, kad pateiktas nuotraukas ankstesniais metais tikrindavo per specialią programą, kuri parodydavusi, kas keista, kas daryta.
Ar šiandien yra programų, identifikuojančių DI, J. Staselis negalėjo atsakyti: „To reikėjo laukti, anksčiau ar vėliau. Tai įvyko, ir turėjo įvykti. Manau, reiktų palikti žmonėms atsirinkti, ką jie nori vertinti, kas jiems patinka, bet, pavadinkime, bendrakūryba turi būti aiškiai apibrėžta, kur autoriaus individualiai sukurtas kūrinys, o kur – su dirbtiniu intelektu. Yra daug ir grafikos, ir fotografijos darbų daroma tokiu būdu. Manyčiau, kad čia turėtų būti (kas normalu ir priimtina) skirtingi konkursai, atskiras vertinimas.“
Pasitikėk ne nuotrauka, o fotografu
Didžiausia – etinė problema, pasak J. Staselio, kad žmonės, komisijos ar konkurso rengėjai turi žinoti, kaip kūrinys atliktas.
„Yra toks vieno fotografo pasakymas: „Pasitikėk ne nuotrauka, o fotografu“. Čia turbūt yra to etinio aspekto pagrindinis dalykas. Tai buvo pasakyta apie nuotraukų apdorojimą kompiuterinėmis programomis, bet aš manau, kad tai tikrai tinkama ir taikytina ir šiuo atveju. Jeigu fotografu pasitikima, jis yra etiškas, sąžiningas kūrėjas, bendrąja prasme, ir jis pasako, kad tai yra kūrinys, sukurtas bendradarbiaujant su DI – tada viskas normalu“, – sakė fotomenininkas ir pabrėžė, kad šiandien keliama diskusija yra prasminga.
J. Staselis pasakojo pastebėjęs keletą kūrėjų, kurie kuria pasitelkdami DI, šičia, anot jo, niuansų daug. „Vieni autoriai kuria pasitelkdami savo fotografijas, bet yra tokių, kurie kuria pasitelkdami prieinamuose resursuose, internete esančias fotografijas – dar kitas aspektas. Tai autorinė dalis. Jeigu paima kito autoriaus kūrinį, pagal ją kuria – tai irgi turėtų būti taip pat įvardinta, įvertinta“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.
Visuomenė ieškos patikimų šaltinių
J. Staselis kreipėsi į Kultūros ministeriją, ragindamas Lietuvą tapti viena iniciatorių, keliančią diskusiją europiniu lygmeniu. „Lietuva – fotografijos šalis, tikrai galėtume svarų žodį pasakyti. Tikėtina, kad ir kitos šalys apie tai kalba. Tam tikros lyderystės galėtų imtis Kultūros ministerija, atidarant diskusiją europiniuose formatuose, galbūt net tarptautiniuose. Mes, visuomenė, ilgai apsimetinėjome, kad negyvename valdomi dirbtinio intelekto, turbūt šis bandymas užmerkti akis mus pastatė prieš faktą“, – kalbėjo J. Staselis.
Jo manymu, DI paskatins vėl sugrįžti prie patikimų šaltinių sąvokos. „Ieškoti informacijos patikimoje žiniasklaidoje bus aktualiau nei socialinėje medijoje. Žmonės gyvena „burbuluose“, išsiskaidę socialinėje medijoje. <...> Kertinę socialinės medijos dalį sudaro muzika, fotografijos, judantis vaizdas, video. Jau prieš ketverius metus mačiau video pavyzdžius, sukurtus DI. Į juos žiūrint, niekuo neatskirsi nuo tikrų, tam reikia kompiuterinės įrangos, programų“, – pažymėjo J. Staselis.
Pavyzdžiu, tęsė jis, gali tapti milijardinė peržiūra socialiniuose tinkluose. Įraše matoma moteris su vežimėliu, šalia jos – kokių trejų metų vaikas.
„Staiga priskrenda erelis, čiumpa vaikutį už striukės, o mama lieka nežinanti, ką daryti – šokiruojantis vaizdas! Betikrindami tik pakadriui žiūrėdami pamatė, kad tai netikra. Dirbtinis intelektas padarė porą klaidų – keliuose kadruose tas paukštis dingsta ir tik tada galima buvo nustatyti, kad tai yra netikras, dirbtinai sukurtas vaizdas. Tuo metu DI darė tam tikras klaidas. Ar daro jas dabar? Mes nežinome“, – klausimą atviru paliko J. Staselis.
Atsakomybės ir etikos momentas
Pašnekovas dar kartą pabrėžė, kad darbo su DI svarbi dedamoji dalis – atsakomybės ir etikos momentai.
„Ypač propagandos klausimu. Dideliame informacijos sraute žmonės neturi laiko tikrinti, ieškoti antro šaltinio, tad pasitenkina tuo, ką pamato, priima kaip absoliučią tiesą. Turime dvilypę situaciją – galime atsidurti nežinioje ir bendrame nepasitikėjime, tai gali sukurti poprastę psichologinę atmosferą. Kai tokių dalykų pradės daugėti, žmonės ims nepasitikėti tuo, kas juos pasiekia elektroninėmis komunikacijos priemonėmis. Šiandieniniame pasaulyje be to praktiškai nebeišgyvename. Popierinių laiškų niekas nesiuntinėja, nebent sąskaitas už šildymą, kas turi jas užsisakęs. Čia yra didelis iššūkis visuomenei, visai pasaulinei bendruomenei, tai globalus dalykas“, – įsitikinęs jis.
Nors DI, anot J. Staselio, dabar atrodo visiškai nekaltai, tačiau, anot jo, verta prisiminti terminą „neurolingvistinis programavimas“, – ateityje panašios priemonės gali būti panaudotos: „Klausimas, ar tai bus neurovizualus programavimas, kurio dabar mes nepajusime, bet laikui bėgant... Yra tyrėja, kuri nuskaitydama veidus [specialia] programa vertina žmonių emocijas. Ką tai užprogramuos, kokios spalvos ir emocijos vyraus?“
Visi šie procesai, anot fotomenininko, gali keisti visuomenės sanklodą ir psichinę būseną. Apie tai esą reikia pradėti kalbėti kuo anksčiau, kad visuomenė suprastų rizikas, kad pabandytume rasti sprendimus, taisykles ar sutarimus, suprastume, kaip su tuo toliau gyventi.
„ Apie tai reikia kalbėti, tai yra labai svarbu. Manau, ilgą laiką apsimetinėjome, kad to nėra, gaila, kad taip vyko, kad tas procesas prasideda tik dabar. Kuo anksčiau būtume pradėję kalbėti, tikėtina, tuo anksčiau [būtų priimti] tam tikri ribojimai (gerąja prasme), kad kuo mažesnis poveikis būtų visuomenei. Daug DI platformų jau yra sukurtos, jos tobulinamos. Įdomi filosofo Viktoro Bachmetjevo mintis nuskambėjo vienoje jo paskaitų: žmonija pergyveno daug revuliucijų, retorinis klausimas, kada prasidės DI revoliucija, kada DI norės išsilaisvinti iš to, kas jį programavo?<...> Reikia žvelgti realybei į akis, bet nebijoti to, tiesiog bandyti suvokti, analizuoti, ieškoti išeičių, sprendimų“, – sakė jis.
Tai, kad DI greitu laiku jau nebus tiesioginis įrankis, valdomas tik žmogaus, J. Staselio manymu, tik laiko klausimas.
Tai tėra dar vienas įrankis?
Fotomenininkas Gytis Skudžinskas, paklaustas, ar DI būtų galima pavadinti fotografijai konkurencinga medija, sakė, kad jo galva, tai tėra dar vienas įrankis.
„Nematyčiau šičia didelės problemos. Daug sykių jau girdėjome, kaip video nužudys radiją, kaip viena medija pakeis kitą, bet nieko tokio neatsitiko. DI laikau priemone, kurią, kas įvaldys, tas su ja galės dirbti. Bus papildoma galimybė kurti vaizdams“, – apie dirbtinį intelektą kaip priemonę kalbėjo jis.
Ar įmanoma bus atskirti, jei kūrėjas neprisipažins, kad darbas sukurtas bendradarbiaujant su DI, ar nepasikeis autorinio darbo samprata?
„Klausimas dviprasmis. Jeigu kalbame apie tą konkursą, kuris įvyko, apie konkretų įvykį – tai nesąžininga, nes paties konkurso taisyklės numato, kad turėtų būti fotografija. Iš principo – tai kitomis priemonėmis sukurtas vaizdas, kuris tiesiog nesąžiningai konkuruoja“, – pastebėjo G. Skudžinskas.
Pasak jo, apskritai keista, kai yra vertinama priemonė, o ne atvaizdas, ar menininko meninis pranešimas.
„Manau, kad tai labiau konkurso problema, o ne priemonė, kuri sukurta. Ta provokacija, sukurta autoriaus, kurią jis pateikė „Sony World Photography Awards“ atskleidžia dvi problemas. Pirma, kad su DI galime bandyti apgauti, kitas dalykas – turime numatyti, elgtis labiau apgalvotai, kokias sąlygas kūrėjams sudarome, kokiomis priemonėmis jie gali naudotis. Žiūrint dar globaliau – apskritai, meną vertinti pagal priemonę, kuria jis sukurtas – šiaip, keista“, – sakė jis ir pridūrė, kad mene egzistuoja kiti kriterijai, nei tai, kaip vaizdas sukurtas.
G. Skudžinsko manymu, DI gali būti ir išraiškos priemonė. „Kažkada buvo piktinamasi, kad įvairiose spaudos fotografijos konkursuose daug drono fotografijų. Irgi buvo tarsi kita priemonė, palengvinanti darbą. Toks gyvenimas, nuo 19 a., vis atsiranda naujų priemonių, jos iš pradžių sulaukia kritinio vertinimo. Tačiau priemonės keitėsi, kažkokio pavojaus čia nematyčiau“, – sakė jis.