Į Vilnių atvykę mažiausio Europoje keliaujančio cirko artistai tikro gyvenimo nebijo: viename mieste žiūrovai stojosi į eilę apkabinti, kitame – apmėtė akmenimis

Šalia sostinės Baltojo tilto nutūpusi maža, geltonai balta indėniško stiliaus palapinaitė pritraukia mažai praeivių žvilgsnių. Bent jau taip tikina su šiuolaikinio cirko spektakliais gastroliuojantys aktoriai Lenka ir Alberto Foletti. Galbūt todėl, svarsto jie, kad, priešingai nei kituose pasaulio miestuose, Lietuvoje yra mažai žinomi. Šveicarijoje namus turinti sutuoktinių pora pasakojo, kad sėslaus gyvenimo būdo nebepripažįsta daugiau nei trisdešimt metų, daugelyje miestų atpažįstami ir laukiami. Save pristatantys kaip mažiausią Europoje keliaujantį Šveicarijos teatro cirką („Cirkus Giroldon“) iki liepos 29 dienos jie kviečia visus, didelius ir mažus į spektaklį „Kvailys“, kuris vyks jau minėtoje palapinėje. Numatoma surengti septynis pasirodymus.

Tačiau šiame spektaklyje pavadinimu „Kvailys“, pabrėžė pašnekovai, nekalbama apie paikumą, čia svarbiausia – žmogus su atvira siela. Visgi pasaulį užklupusi rūsti kasdienybė (pandemija, karas Ukrainoje, kitos globalios bėdos) visus verčia užsisklęsti, tad aktoriai būtent ir siekia „pažadinti“ šias, kiek snūduriuojančias bendražmogiškąsias savybes – gerumą, atvirumą ir smalsumą. Aktoriai tikina, kad jiems tai gerai pavyksta. Žiūrovai, kaip pastebi Lenka ir Alberto, po neįprastų pasirodymų išeina visiškai kitokie. Energijos mainai vyksta.

Šiomis dienomis į Vilnių atvykusi aktorių pora jaudinasi: kaip gi jie susikalbės su publika? Spektakliai vyksta italų, prancūzų, vokiečių kalbomis, o angliškai, Lietuvoje labiausiai paplitusia užsienio kalba, – aktoriai nekalba. Tad L. Foletti ketina pasirodymo tekstą versti į rusų kalbą, bet nerimauja, kad karo Ukrainoje fone neįžeistų aplinkinių. Aktoriai iš Šveicarijos ne kartą pabrėžė: palaiko ukrainiečius, smerkia Rusijos vykdomus karo veiksmus Ukrainoje. Tad viliasi, kad svarbiausia kalba su žiūrovu taps bendras vienas kitų supratimas.

„Dabar labai sudėtingas periodas – karas, baisu. Jums – ypač, Čekijai, Šveicarijai – taip pat. Visiems, kurie mąsto. Labai džiaugiuosi dėl Lietuvos, kad esate laisvi. Tai mums labai svarbu. Nedrįstu kalbėti rusiškai, bet, iš kitos pusės, kalba nekalta...“, – sakė L. Foletti ir praskleidusi palapinės duris pakviečia užeiti vidun. Čia pat ir susėdame šalia „didelės“ scenos ant miniatiūrinių kėdučių. Beje, tekusi man – su miela pagalvėle! Štai tokioje gan keistoje, – ir namus, ir teatrą, ir cirką primenančioje aplinkoje užsimezga pokalbis.

Teatras „išėjo“ į gatvę

– Lenka, papasakokite, kaip susipažinote su Alberto?

– Vienas kitą atradome Prahoje, bet, užvis svarbiausia, kad kartu „išėjome“ iš teatrinio pasaulio. Pagalvojome, kad teatrui reikia išeiti į gatvę. Vaidinome dideliuose teatruose, bet čia – gyvenimas. Kur yra šviesa, saulė, medžiai...

– Būti klajojančiu artistu – savotiškas gyvenimo būdas, turbūt ne kiekvienas taip sugebėtų?

– Tiesa, ne kiekvienas... Bet mes nieko nesmerkiame, kas taip nedaro. Tai svarbu. Aš gyvenau aktorės gyvenimą, Alberto taip pat vaidino Šveicarijos teatre. Tačiau kai vieną kartą pamėgini kitaip... Labiausiai tokius žmones kaip mes atspindi režisieriaus Ingmaro Bergmano filmas „Septintasis antspaudas“.

– Keliavimas kaip išsigelbėjimas, suteikiantis gyvenimo prasmę?

– Prancūzų kino aktorius, režisierius, scenaristas Jacques Tati nufilmavo filmą „Mano dėdė“, kuriame atvaizduojami solidūs ir išpuoselėti namai, tačiau juose gyvenantis devynmetis Žeraras (kurį vaidina Alain Bécourt) akivaizdžiai juose nuobodžiauja. Tad dėdė pasiima vaiką į senąjį Paryžių. Kažkuo panašu – tai du pasauliai. Vienas, kur viskas vyksta taip, kaip įprasta, o kitas, – kur skrajojama padebesiais.

Tačiau pats žodis „cirkas“ galbūt iš pradžių kiek išgąsdina žiūrovus, bet labiau esame teatras, čia nėra didelių gyvūnų ar kitų šiam žanrui įprastų elementų.

Cirkas turi tarsi tokią socialistinę klišę. Tad kartą pabandymui nusprendėme likti be užrašo, kad esame cirkas. Prisistatėme kaip mažas teatras, bet žmonės sako, – jūs tokie... labiau cirkas. Tuomet užrašėme – cirkas. Tada sulaukėme priešingos reakcijos: jūs – teatras! Dabar mes tiesiog Alberto ir Lenka. Visame pasaulyje yra žinančių, kas mes. Nenorime savęs aukštinti, svarbiausia (apie tai kalba ir mūsų pasirodymai, bet apie juos nepasakosiu – turi išlikti paslaptis, siurprizas) – „mažas“ žmogus. Kaip I. Bergmanas sakė: juokdarį tik juokdarys supranta.

Gali atsitikti taip, kad čia, Vilniuje niekas pas mus neateis... Bet mes pripratome prie tokio gyvenimo, jis – sunkus. Tačiau tai, manau, mūsų pašaukimas. Tiesiog mums reikia tai daryti.

Du būdai pažvelgti į pasaulį

– Lenka, ar niekada nesigailėjote dėl šio savo sprendimo, negi nesinorėjo būti, tarkim, garsia ir garbinama kino aktore?

– Mano tėtis buvo teatro kritikas, labai labai geras, pats geriausias Prahoje. Mano ambicija buvo būti tik gera aktore – nieko daugiau. Esu vaidinusi filmuose, buvau klasikinė aktorė: teatras, dideli vaidmenys, tokie kaip Getės „Faustas“. Bet taip gyvenime nutiko, kad sutikau kitą pasaulį (rodo į Alberto). Turėjau komikės sugebėjimų, bet vaidinau tik rimtus vaidmenis, tad nežinojau, kad galiu būti komedijos žanro aktore. Turiu abejas galimybes: galiu atlikti ir tragedijos žanro, ir juokingą vaidmenį.

– Sakoma, kad komedijinio žanro gali imtis tik ypač profesionalūs aktoriai, ir tai yra duota ne visiems.

– Taip, tai dovana, bet žmonės jos dažnai neįvertina. Bet taip, tai sunku. Iš kitos pusės, ką daryti šitame baisiame pasaulyje, jeigu nesijuokt?

Alberto Šveicarijoje studijavo klounados ir judesio meną. Kaip jis sako: yra klasikinė muzika ir džiazas – du būdai pažvelgti į pasaulį. Tai yra neįtikėtina!

Gebėjimas juoktis, netgi iš savęs – tai dalis žmoniškumo. Jeigu nemoki juoktis – esi nelaimingas. Ne, nereikia būti nuolatos džiaugsmingam, bet tą vidinį spindesį svarbu išlaikyti savo akyse.

„Būti alkanam kaip aktoriui“, – pas mus yra toks posakis... Bet man patinka šitoks gyvenimas – paprastas, mažas. [Keliaudami] daug sužinojome, pavyzdžiui, kaip gyvena žmonės Portugalijoje, – kaip vaikšto, kaip juokiasi, kaip mato... Tikslas – pamatyti žmones.

Blogis atnešė gėrį

– Ar pradinis postūmis leistis į gastroles, nuolat keisti pasirodymų vietas – būtent toks ir buvo – pažinti?

<...>Anksčiau teatrai nebuvo „akmeniniai“, snobiški... Kolegos į mane žiūri kreivai, nes jie gyvena uždarame pasaulyje... Bet taip, pasikartosiu – ne kiekvienas gali pasitikti tokį likimą.

Alberto šveicaras, aš – čekė. 1989-aisiais, žlugus Sovietų Sąjungai, buvo sudėtingas metas, sunku išgyventi, tad nusprendėme teatrą iškelti į gatvę, rengti čia savo mažus pasirodymus. Taip uždirbdavome pinigus. Bet tai įvyko ne dėl to, kad negavome vietos teatre – ne. Tiesiog pradėjome taip dirbti. Ilgainiui supratome, kad būtų gerai palapinė...

Pamatėme, kad žmonės mus myli. Po pasirodymų klausdavo, ar gali mus apkabinti. Viename mieste netgi nusidriekė eilė norinčių mus apkabinti su Alberto! Atnešdavo naminės uogienės, agurkų, Italijoje – spagečių, kitur – padovanojo ledų, nes buvo matę mūsų pasirodymą.

– O blogų patirčių – yra tekę patirti?

– Kai Vokietijoje miegojome automobilyje – į mus metė cementą, buvome purvini purvini... Airijoje – svaidė akmenis... Kodėl? Airiai daug geria, o čia atvažiavo „saulė“ (mes su savo geltona palapine), jie to visai nenorėjo... (juokiasi.) Alberto netgi buvo pramušta kakta, žaizdą siuvo gydytojas, sakydamas „sorry, Alberto, sorry.“ O vietos dvasininkas pasakė, kad geriausia mums būtų išvykti, pagalvojome – jeigu taip, tai tikrai nepasiduosime. Kitų pasirodymų metu mus saugojo policija. Apie šį atvejį parašė vietos spauda, atsiprašydami airiai atnešė skanius pusryčius. Blogis atnešė gėrį. Gyvenimas.

Mes žmonėse matome viską. Atėję į sceną, nuo pat pirmojo momento, žinome, kaip bus. Vieno mūsų pasirodymo „Mėlynas lokys“ herojus buvo truputį laukinis, nieko neklausė, bet – talentingas. Supratome, kad galime būti tuo „mėlynu lokiu“ gyvenime. To nebebijome.