Kvantinėje multivisatoje kiekvienas pasirinkimas, kiekvienas sprendimas, kurį tu kažkada padarei arba nepadarei, egzistuoja neįsivaizduojamoje gausybėje paralelinių visatų. – N. Payne „Spiečius“
Dr. Domas Paipulas teigia, kad apie paralelines visatas žmonės pradėjo rašyti dar devynioliktame amžiuje. Apie tai ir L. Carroll „Alisa, stebuklų šalyje“, ir M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ . Rimčiau jomis susidomėta prieš 110 metų. Anot mokslininko, paralelinių visatų bumas prasidėjo nuo Šrėdingerio katės eksperimento.
„Paimame vieną atomą, kurio tikimybė suskilti per minutę yra 50 procentų, įdedame jį į dėžę, pastatome prietaisą, kuris užfiksuotų atomo skilimą ir tuo metu paleistų nuodus. Dar į dėžę uždarome katę. Kas bus po minutės? Kol dėžės neatidarysime, nežinome, kas su tuo katinu – gyvas jis ar ne. Kol jo nematome, katinas yra ir gyvas, ir miręs. Tokiu būdu egzistuoja dvi visatos. Kai tik mes dėžę atidarome, viena iš visatų išlenda į paviršių, į mūsų visatą, o kita eina į paralelinį lygmenį. Tad vienoje visatoje katinas yra miręs, kitoje gyvas. Ir čia mes kalbame apie vieną atomą, o jų yra milijardai. Tų paralelinių visatų gali būti labai daug. O mes gyvendami šokinėjame iš vienos visatos į kitą“,- aiškina fizikas.
Pasak dr. D. Paipulo, paralelinių visatų teorijų, kuriomis remiasi ir „Spiečiaus“ autorius, yra ne viena. Kita paralelinių visatų teorija kalba apie visatos atsiradimą, įvykus didžiajam sprogimui iš vieno labai tankaus taško, kuris ėmė plėstis ir tebesiplečia iki šiol, tiesiog mes to negalime pamatyti.
„Esmė tokia: šviesos greitis turi savo limitą - 300 000 km per sekundę. Paimkime Mėnulį, kuris nuo Žemės yra nutolęs apie 300 000 km. Man uždegus degtuką, Mėnulyje tą šviesą pamatytų maždaug po vienos sekundės, nes tiek keliaus šviesa. Iki Marso šviesa nueis per 10 minučių. Artimiausia mūsų žvaigždė, ne Saulė, yra už keturių šviesmečių, tad jei tokia žvaigždė užgestų, mes tai pamatytume tik po 4 metų. Jei mes turime gerą teleskopą, mes galime pamatyti žvaigždes už tūkstančio šviesmečių. O jei užfiksuosime objektą, esantį už 15 milijardų šviesmečių? Mes pamatytume savo visatos gimimą, nes toks yra jos amžius.“ – pasakoja mokslininkas.
Pasirodo, tai įmanoma užfiksuoti. Tereikia įsijungti televizorių, nustatyti kanalą, kuriuo netransliuojama, ir tas triukšmas, kurį jūs matote, yra foninės spinduliuotės triukšmas. Kitaip sakant, mes matome didžiojo sprogimo aidą. Mes tarsi žiūrime į pačius save. Fiziko žodžiais, didysis sprogimas buvo nepaprastai intensyvus, susiformavo labai ryški šviesa, bet kadangi ji sklinda labai didelį atstumą, pamažu atšalo ir iš ryškios šviesos tapo silpna, o mažos energijos šviesa yra radijo bangos (reliktinis spinduliavimas).
„O kas yra toliau už to reliktinio spinduliavimo? Kas yra už 40 milijardų šviesmečių? Apie tai mes negalime gauti jokios informacijos, nes šviesa dar nespėjo ateiti. Todėl kai kurie fizikai postuluoja, kad už to didžiojo sprogimo yra dar viena visata, kur galbūt galioja kiti fizikos dėsniai. Visata, kurios mes negalime pamatyti.“ – sako D. Paipulas.
Dar viena paralelinių visatų teorija teigia, kad galbūt egzistuoja milijonų milijonai visatų, esančių labai toli viena nuo kitos, kuriose galioja skirtingi dėsniai, kitokios fizikinės konstantos nei mūsų visatoje ir kuriose gyvybė dėl to egzistuoti negali. Tuo tarpu mūsų visatoje, pasak dr. D. Paipulo, taip sėkmingai sukrito visi skaičiai, kad susidarė galimybė atsirasti gyvybei – tam tikras protono svoris, elektrono krūvis, saulės padėtis žemės atžvilgiu.
Stygų teorijų kūrėjų darbas - tyrinėti visatą kaip visumą ir pabandyti atsakyti į klausimą, kaip ji atsirado. Mums nejauku, kai mes nežinome, kas bus. O paralelinių visatų teorija lyg truputį nuramina, kad iš tiesų gyvenime veikia priežasties ir pasekmės dėsnis ir visi variantai įmanomi.
Ar šios teorijos gali būti patikrintos? Pasak fizikų, greitu laiku ne. Nebent pavyktų laboratorijoje sukurti visatą, kas atrodo neįmanoma. Kol kas.