1956-ieji, Prancūzijos Rivjera. Ernstas Milkė, Rytų Vokietijos „Stasi“ vadovo pavaduotojas, atvyksta į Nicą. Šis senas ir pavojingas priešas trokšta suvesti sąskaitas. Bernis turi nuvykti į Londoną ir nunuodyti vieną agentę, su kuria abiem teko turėti reikalų.
Senas kriminalinės policijos bendradarbis Fridrichas Koršas dabar dirba „Stasi“ ir turėtų užtikrinti, kad Bernis atliks paskirtą užduotį. Bernis nuo jo pabėga ir juda link Vokietijos sienos, tikėdamasis ją pereiti. Keliaudamas jis turi marias laiko prisiminti paskutinę užduotį, kurią teko vykdyti drauge su Koršu.
Tai buvo 1939-ųjų pavasaris: Oberzalcberge, Hitlerio kalnų prieglobstyje, randamas žemo rango biurokrato lavonas. Bernis skiriamas vadovauti bylos tyrimui, į pagalbą jis pasikviečia Koršą. Žudikui surasti jiedu turi savaitę, kol Hitleris atvyks švęsti savo penkiasdešimtmečio. Berniui pasisekė: ši byla paskirta jam kaip geriausiam žmogžudysčių skyriaus detektyvui. Būtų katastrofa, jei Hitleris sužinotų, kad sukrečianti žmogžudystė buvo įvykdyta jo namų terasoje.
1939-ieji ir 1956-ieji: dvi skirtingos epochos, kurias skiria septyniolika metų. Ir vis dėlto ne tokios ir skirtingos, kaip parodys pribloškianti kulminacija, kai jos abi persipins, sukeldamos tikrą sprogimą.
Knygą iš anglų kalbos vertė Rūta Tumėnaitė. Kiti Philipo Kerro istoriniai detektyvai: „Beveidis nusikaltėlis“, „Bedvasis“, „Kovo našlaitės“, „Vokiškas rekviem“.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Grįžau iš Bechštaino vilos į Berghofą kaip tik tuo metu, kai ten vyko dar vienas audringas ginčas – šį kartą tarp namo valdytojo Arturo Kanenbergo ir balso, kurio savininką Kaspelis mikliai nustatė – tai buvo Hitlerio vietinis adjutantas Vilhelmas Briukneris. Ginčijosi jie Didžiojoje salėje, bet pagrindinės durys buvo atviros, o ten, kur mes stovėjome, laiptinėje tiesiai virš salės, girdėjosi kone kiekvienas aštresnis žodis. Už tai reikėjo padėkoti itin aukštoms Didžiosios salės luboms. Drįstu sakyti, kad ta patalpa puikiausiai tiktų fortepijono rečitaliui ar net nedidelei paties Vagnerio operai atlikti, žinoma, jei tik egzistuoja toks dalykas kaip nedidelė Vagnerio opera, tačiau tai, ką girdėjome, jau prilygo spektakliui. Regis, Briukneris mėgo lakstyti paskui sijonus, tad Kanenbergas, kuris, švelniai tariant, nepasižymėjo patrauklumu, įtarė, kad gražuolis karininkas lindo prie jo žmonos Fredos (tai esą vyko žiemos sode), nors tuo nebūtų patikėjęs niekas, kas buvo matęs Fredą, taip pat ir žiemos sodą: ten buvo nežmoniškai šalta.
– Laikykitės nuo jos kuo toliau, ar girdite?
– Nesuprantu, ką čia šnekate.
– Jei kyla klausimų dėl šio namo valdymo, einate pas mane, ne pas ją. Jai jau gana jūsų nešvankių replikų.
– Ir kokių gi? Ką tokio aš neva pasakiau?
– Pats, po perkūnais, žinote, Briukneri. Kad jums trūksta veiksmo miegamajame.
– Aš neprivalau atsakinėti į nešvankius jūsų kaltinimus, – rėkė Briukneris. – Be to, niekam kitam ši vieta neteikia tiek naudos kaip jums, Kanenbergai. Visi žino, kokį gražų gabalą atsiriekiate nuo viso to maisto ir gėrimų, kurie atkeliauja į šiuos namus.
– Bjaurus melas, – atšovė Kanenbergas.
– Jūs šlykštus sukčius. Visi tai žino. Net ir Vadas. Manote, jis nepastebi? Jis žino visas jūsų smulkias aferas. Kad imate mokestį iš svečių už naktinę kambarių tarnybą. Arba slapta suveiktą cigarečių pakelį. Kol kas Hitleris žiūri į tai pro pirštus. Bet kada nors tai baigsis.
– Ir aš tai girdžiu iš žmogaus, kurio merginai Vadas turėjo išmokėti keturiasdešimt tūkstančių reichsmarkių kompensaciją, kad jūs atsisakėte ją vesti? O jei to dar negana, visi žino, kad darėte spaudimą vargšelei Sofi, reikalaudamas atiduoti jums pusę tų pinigų, kad turėtumėte iš ko padengti savo skolas.
– Tie pinigai buvo už kažkokius keraminius indus, kuriuos ji dekoravo savo rankomis, ir tai buvo dovana Evai.
– Keturiasdešimt tūkstančių atrodo daugoka už kavos servizą ir kelis orkaitės koklius.
– Tokiam netašytam galvijui kaip jūs gal ir taip. Tačiau tie indai buvo privatus paties Adolfo Hitlerio užsakymas. Sofi po to tikrai man davė šiek tiek pinigų, bet taip ji grąžino seną skolą, susidariusią po automobilio avarijos, kai apmokėjau visas jos gydymosi išlaidas.
– To incidento nebūtų įvykę, jei nebūtumėte vairavęs girtas. Galite neabejoti, kad Vadas tai irgi žino, Briukneri.
– Kaip suprantu, jūs pats jam ir papasakojote.
– Ne, jei atvirai, manau, kad tai padarė pati Sofi Štork. Ji nejaučia jums tokių švelnių jausmų po to, kai mėginote išbarškinti vietos mero seserį. O ką jau kalbėti apie jėgerio žmoną, ponią Geiger. Ir ponią Hegl. Lažinuosi, kad kiekviena moteris ant šio kalno galėtų daug papasakoti apie jūsų rankutes klajokles.
– Kiekviena, išskyrus jūsų žmoną. Negi nesuprantate, ką turiu omenyje, storas parše?
– Žinote, nė kiek nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad tas, kuris nušovė Karlą Fleksą, iš tikrųjų taikėsi į jus, Briukneri. Šiaip ar taip, jis stovėjo šalia jūsų. Daugybė Berchtesgadeno vyrų mielai sumokėtų, kad pamatytų jus negyvą. Tarp jų ir aš.
– Bet spėju, kad tėra viena žmona, kuri norėtų matyti negyvą jus, Kanenbergai.
– Kaip įdomu, – pastebėjo Kaspelis. – Ir kaip tik tada, kai manėme, kad turime gerą motyvą.
– Mirusiems dažniausiai pasiseka labiau negu tiems nelaimingiems šikniams, kuriuos jie palieka, – atsakiau. – Per žmogžudystę žūva ne tik auka. Žūva ir begalė reputacijų.
– Tik nesiartinkite prie Fredos, – rėkė Kanenbergas. – Aš jus perspėjau.
– Panašu į grasinimą, – atrėžė Briukneris.
– Toks mūsų darbas, Hermanai, – pridūriau aš. – Žudyti reputacijas. Viską apversti aukštyn kojomis. Ir nusispjauti į tai, kiek žalos pridarysime, jei tik tai padės sugauti žudiką. Anksčiau visiems rūpėjo sugauti žudiką. Šiais laikais tai beveik niekam neberūpi.
– Tik prisiartinkit prie jos, Briukneri, ir aš pranešiu dabartinei jūsų merginai, kokius filmus jūs kurdavote, kai mokėtės Miuncheno kino mokykloje.
– Žinote, Hermanai, gaila, kad man nemokėdavo po penkias markes kiekvieną kartą, kai ištyrus bylą paaiškėdavo, kad negyvėlis to nusipelnė, o žudikas iš tiesų buvo padorus vyrukas. Spėju, kad čia taip ir nutiks.
– Jūs tikras kiaulė, – rėžė Briukneris. – Man gaila Fredos, kad jai tenka gyventi su tokiu pimpiu kaip jūs, Kanenbergai. Ir toliau tampykite tą savo akordeoną, nes neįsivaizduoju, ką kita galėtumėte patampyti jai kaip sutuoktinis.
– Jūsų adjutanto dienos ant šio kalno jau suskaičiuotos. Gal ir stovėjote šalia Hitlerio pradžioje...
– Teisingai, Kanenbergai. Nuo pat Miuncheno pučo. O jūs galite pasakyti tą patį? Niekada nevalia pamiršti posakio: „Tas, kas yra arti Vado, negali būti blogas žmogus.“
– Gal ir taip. Bet dabar jis laiko jus kliūtimi. Labai nustebčiau, jei pratemptumėte čia dar vieną vasarą. Neatrodo, kad mums trūktų adjutantų iš SS.
– Jei aš ir krisiu, žinokite, nusitempsiu ir jus, Kanenbergai. Gal visai verta vien dėl to, kad pamatyčiau jūsų šlykštų snukį, kai krisite.
Sulig šia replika ginčas baigėsi, nors ir nebuvo iki galo aišku, kodėl. Galbūt jie staiga prisiminė slaptus mikrofonus. Išgirdę žingsnius koridoriuje, greitai pasitraukėme į šalį, nors prieš tai spėjome pamatyti, kad ir daugelis kitų, esančių Berghofe, begėdiškai klausėsi šio pokalbio. Tik mūsų pasiteisinimas buvo geresnis, juk policininkams mokama už tai, kad visur kaišiotų nosį. Visiems kitiems tai tebuvo šiokia tokia pramoga, nes nėra įdomesnio dalyko gyvenime už kitų žmonių skausmą.
Mes nuėjome į pirmame aukšte įrengtą mano biurą ir uždarėme duris, kad jei kuris nors iš ginčo dalyvių ateitų mūsų ieškoti, galėtume apsimesti, jog nieko negirdėjome. Įkroviau keletą malkų į žaliais kokliais išklijuotą krosnį ir susišildžiau rankas. Pasiklausius, kaip Briukneris su Kanenbergu kimba vienas kitam į gerkles, mane ėmė krėsti šaltis.
– Tarp tų dviejų abipuse meile nekvepia, – pastebėjo Kaspelis.
– Nė iš tolo. Bet nuojauta man sako, kad tokia yra visa šių namų atmosfera.
Nuėjau prie stalo, paėmiau vieną iš dviejų man adresuotų vokų, ištraukiau popieriaus lakštą ir perskaičiau ranka rašytą tekstą.
– Paleisti penki šūviai, – prabilo Kaspelis, – iš jų keturi nepataikė į tikslą, tai gal žudikas tikrai taikėsi į Vilhelmą Briuknerį? Esu tikras, kad tas vamzdžio gale įtaisytas tepalo filtras trukdė geriau nusitaikyti.
– O jei ne į Briuknerį, tai gal į ką nors kitą, bet ne Fleksą. Iš tiesų, kodėl gi ne? Aš tikrai nemanau, kad Brunas Šenkas čia turi šansų laimėti populiarumo konkursą. Ir jeigu jau apie tai prakalbome, abejoju, ar tai pavyktų bet kuriam iš jo kolegų. Žinote, o gal ne taip svarbu, ką jis nušovė, svarbu tik tai, kad nušovė kažką iš esančių toje terasoje. Ar pagalvojote apie tai? Štai pavardžių sąrašas, kurį per pusryčius paprašiau Šenko sudaryti. Žmonių, kuriuos šūdarankiai Bormano liokajai sugebėjo rimtai supykdyti nuo tada, kai didysis Vadas pavertė Oberzalcbergą savo antraisiais namais Alpėse. Čia surašyta beveik trisdešimt pavardžių, nurodytos įvairios priežastys, kodėl tie asmenys galėtų griežti dantį, – mano akys nušvito, pamačius vieną pavardę. – Įskaitant Rolfą Miulerį, mūsų paikšelį stogdengių rangovą Bechštaino viloje.
– Turbūt juokaujate.
Padaviau Kaspeliui popieriaus lapą.
– Gerai būtų. Atrodo, jis turėjo mažytį namelį už tos vietos, kur dabar stovi Geringo adjutanto namas, ir tikrai netryško džiaugsmu, kai namelis prievarta nupirktas už mažesnę negu rinkos vertę. Net kažką puse lūpų pagrasino. Atvirai sakant, esu šiek tiek nustebęs, kad Šenkui išvis pavyko suprasti, ką tas žmogus šneka.
– Turbūt Miuleris turėjo apsčiai progų, – pareiškė Kaspelis. – Tačiau aš vis tiek neįsivaizduoju, kad jis galėtų būti žudikas.
– Kartais tik ir reikia progos, kad žmogus pavirstų žudiku. Atsiduria tinkamoje vietoje tinkamu metu, turėdamas ginklą. Matyt, dėl to Bormanas ir draudžia ginklus Berghofe, bent jau kai Hitleris būna čia.
Suskambo telefonas, ir Kaspelis atsiliepė, o aš ėmiausi naršyti gėlėtu kartūnu išmuštą kambarį. Už kartūninių užuolaidų, po kartūninėmis sofų pagalvėlėmis ir kartūnu aptrauktomis kėdėmis, net ir kaldinto metalo sietyną su kartūniniais lempų gaubtais apčiupinėjau. Visas tas kambarys priminė garbaus amžiaus damos, kamuojamos žalios spalvos daltonizmo, svetainę; jaučiausi lyg atsidūręs šartrezo butelyje. Mano paieškos užtruko vos minutę ar kitą, mat prieš tai buvau įspėtas Heidricho, o paskui ir Kaspelio, kad name pasiklausoma, tad žinojau, ko ieškau. Už nedidelio Hitlerio paveikslo ant kartūnu apmuštos sienos buvo dulsvas metalinis mikrofonas. Dydžiu jis beveik prilygo telefono garsintuvo detalei. Palikau mikrofoną vietoje, bet jis buvo nesunkiai atjungtas nuo maitinimo šaltinio ir nukenksmintas. Paieškojau daugiau, bet radau tik tą vieną ir nusprendžiau, kad vienas mikrofonas vienam kambariui buvo tiek, kiek pajėgė suvaldyti bet kokia sekimo komanda. Ypač seklių komanda, jau apkurtusi ir apakusi nuo tokios gėlėto kartūno jūros.
Po kelių minučių Kaspelis baigė pokalbį ir tarė:
– Verčiau nebūtumėt to daręs. Jei žmogus žino, kad visą laiką turi galvoti, ką sako, tai jis negali suklysti. Bet jei mes galvosime, kad galime laisvai kalbėtis čia, galime, pamiršę atsargumą, imti taip pat laisvai kalbėti ir kitur, o kur tada atsidursime? Tuoj pasakysiu kur. Kalėjime.
– Atleiskite, bet kitaip neišeina, Hermanai. Kai mūsų darbas yra ieškoti tiesos, man atrodo keista, kad nedrįstate jos sakyti būtent darbo vietoje. Kas ten skambino?
– Miuncheno gestapas. Dėl vietinio fotografo, Johano Brandnerio, to paties, kuris anksčiau čia, ant kalno, turėjo ateljė. Pamenate tą vargšą šiknių, kuris buvo išsiųstas į Dachau po to, kai pasiskundė dėl priverstinio jo patalpų nupirkimo? Prieš mėnesį jis buvo paleistas ir dabar gyvena Zalcburge. Sutapimas ar kaip?
– Jo pavardė irgi čia yra.
Parodžiau jam Šenko sąrašą.
Kaspelis permetė akimis turinį ir linktelėjo.
– Rodos, jo akis taikėsi ne tik į gražius vaizdus. Anot gestapo, prieš tapdamas fotografu, jis priklausė trečiojo Bavarijos korpuso šaulių batalionui. Taigi snaiperis.
– Nors ir labai nesinori, bet teks liepti Zalcburgo gestapui patikrinti, ar jis vis dar gyvena pagal paskutinį žinomą adresą. Manau, kad mes ką tik radome pagrindinį įtariamąjį, Hermanai. Aš nelabai linkęs tikėti sutapimais.
– Klausau, šefe, – jis parodė į pirmą pavardę sąraše. – Ei, pala, Šusteris-Vinkelhofas, – tarė jis. – Argi ne tokia Bechštaino vilos vyresniojo liokajaus pavardė – her Vinkelhofas?
– Taip, tikrai, – nelinksmai atsakiau. – Atvirai pasakius, esu šiek tiek nustebęs, kad tame sąraše nėra jūsų pavardės.
– Sąrašas tikrai atrodo gana išsamus. Manau, trisdešimt pavardžių yra maždaug pusė Oberzalcbergo žmonių, kurie buvo iškraustyti iš savo namų. Visus apklausti, patikrinti alibi – užtruks nežmoniškai daug laiko.
– Štai kodėl turime pervitino. Kad tai netruktų taip ilgai. O jei truks, kad to nepastebėtume, – gūžtelėjau pečiais. – Gal pasieksime proveržį. Su tuo „Mannlicher“ serijos numeriu. Arba lauko žiūronais. Ar apžiūrėjote juos? Jie geri. Dešimt iš penkiasdešimt. Tikriausiai žudikas naudojo juos taikiniui nustatyti. Geras snaiperis visada naudojasi lauko žiūronais.
– Yra pirštų atspaudų?
– Jau patikrinau. Nieko. Jis mūvėjo pirštines. Dėl to neabejoju. O jūs abejotumėt? Ten, ant vilos stogo, šalta.
Kaspelis atsegė brezentinį dėklą ir išėmė žiūronus.
– Serijos numeris 121519. Gamintojas Friedrichas Buschas, iš Ratenovo.
– Tai nedidelis miestelis į vakarus nuo Berlyno, garsėjantis optikos instrumentais. Šiaip ar taip, Koršas jau tikrina žiūronus ir karabiną.
– O ar galima juo pasitikėti? Apskritai. Turiu galvoje, ar nemanote, kad jis šnipas?
– Aš juo pasitikiu. Kiek tik tai įmanoma. Fridrichas yra geras žmogus. Verčiau papasakokite man apie tą tepalo filtrą, kuris slopina garsą. Sakėte, kad esate tokį matęs.
– Iš tiesų man apie jį papasakojo toks vyrukas vardu Johanesas Geigeris. Jis sakė kartą matęs taip perdirbtą šautuvą. Miške šiek tiek žemiau Kėlštaino. Numestą šalia elnio griaučių. Tikriausiai būta brakonieriaus. Bet mums taip ir nepavyko išsiaiškinti, kam jis priklausė.
– Johanesas Geigeris, – pasakiau aš.
– Taip, iš tiesų jis vadinamas vyriausiuoju medžiotoju, bet visi jį vadina jėgeriu. Daugiausia šaudo vietines kates. Bent jau tas, kurios atklysta į Vado teritoriją. Hitleris nekenčia kačių, mat jos medžioja vietinius paukštelius. Kuriuos jis, be abejonės, myli.
– Vadinasi, ornitologas.
– Taip.
– Hmm.
– Tik nesakykite, kad Geigerio pavardė irgi tame sąraše.
– Ne. Tačiau tų žiūronų dėklo dangtelio viduje yra pažymėti inicialai JG.
– Taip ir yra.
– Argi Arturas Kanenbergas ką tik neapkaltino Briuknerio, kad šis kėsinosi išdulkinti jėgerio žmoną?
– Taip, tikrai, – Kaspelis papurtė galvą ir pamėgino sutramdyti žiovulį. – Jaučiuosi išsekęs vien nuo galvojimo apie tai. Tokiais momentais suprantu, kad niekada nebuvau tikras detektyvas. Ne taip, kaip jūs, Giunteri. Neturėjau tam kantrybės. Regis, man reikės truputėlio stebuklingųjų vaistų.
Pamėtėjau jam pervitino tūtelę. Jis išsiėmė dvi tabletes, sutrynė ginklo buože į smulkučius baltus miltelius ir įtraukė pro susuktą banknotą pirma į vieną, po to į kitą šnervę.