23 knygas parašiusi buvusi mados žurnalistė K. Swan atrado savą romanų formulę: centre – meilės istorija, į kurią įpinamas istorinis kontekstas, o skrupulingai ištyrinėta veiksmo vieta nukelia į įvairiausius pasaulio kampelius („Paryžiaus paslaptis“, „Pabėgimas į Graikiją“, „Ispaniška vasara“, „Slaptoji įlanka“, „Vasara Kornvalyje“). Autorė rašo ir kalėdinius romanus, be kurių jos skaitytojai nebeįsivaizduoja metų pabaigos švenčių.
Romane „Vasara be tavęs“, kurį į lietuvių kalbą vertė Ligita Karsbo, rašytoja nukelia į Niujorką. Rovena Tipton – sėkmės lydima fotografė jau vienuolika metų su vaikinu Metu gyvena Londone. Rovena įsitikinusi – tik laiko klausimas, kada jie kels vestuves, tačiau Metas nusprendžia padaryti pauzę ir pusmečiui išvyksta į Kambodžą. Vienas. Tuo metu Rovena sopančia širdimi keliauja į Niujorką fotografuoti prabangių vestuvių.
Trumpa kelionė, turėjusi praskaidrinti niūrią Londono kasdienybę be Meto, tampa gyvenimą keičiančiu vasaros nuotykiu. Netikėtas susitikimas atveda merginą iki elitinių Long Ailando paplūdimių, kur su trimis nepažįstamaisiais ji visą vasarą dalysis prabangia vila. Vasara įsibėgėja. Prasideda naujas Rovenos gyvenimo etapas, į kurį mergina priversta įsileisti ir vyrą, pavertusį pirmąjį jos vakarą Ist Hamptone pragaru. Ar Rovena sugebės grįžti į savo senąjį gyvenimą? Plačiau apie netikėtus santykius narpliojančias ir į įdomiausias vietas nukeliančias istorijas specialiame pokalbyje pasakoja K. Swan.
– Karen, kasmet pasirodo dvi jūsų knygos, o skaitytojai, vos perskaitę naują knygą, jau teiraujasi kitos. Kaip pavyksta išlaikyti kūrybiškumą?
– Pamenu, buvo labai sunku, kol parašiau pirmą knygą, bet tada gavau didžiausią pamoką. Supratau, kad, jeigu nori išlaikyti istoriją įdomią, neužtenka vienos idėjos, vienos pasakojimo gijos. Turi turėti bent 5-6 gijas, kurias galėtum tarpusavyje pinti. Dėl to su savimi visuomet turiu užrašų knygelę arba naudojuosi užrašine telefone ir fiksuoju visokiausias smulkmenas, detales, kurios sukelia man nuostabą.
Visos mano knygos yra žmonių istorijos. Nebandau pakeisti pasaulio, neieškau dalykų, kurie didesni už gyvenimą. Dažnai maži, tikslūs dalykai užvaldo dėmesį. Knygų esmė – ryšys, žmonės jas skaito ir galvoja – ir aš taip jaučiuosi. O gal taip niekada nesijautė, bet tu jiems parodai, kad būna ir taip, ir tikiu, kad tada jie gali tapti empatiški nepažintiems jausmams. To ir noriu iš savo knygų.
Stebiuosi, kiek daug atsiliepimų sulaukiu iš skaitytojų, kurie skaito mano knygas, kol eina chemoterapijos kursą. Jie dėkoja, kad knygos suteikia galimybę pabėgti ir pabūti visai kitur – Švedijoje, Kosta Rikoje ar Ispanijoje. Bandau suteikti žmonėms tokių akimirkų.
– Kosta Rika, Italija, Ispanija, Graikija, Prancūzija – visų jūsų knygų veiksmas vyksta vis kitoje vietoje. Štai naujausias lietuviškai pasirodęs romanas „Vasara be tavęs“ nukelia į Niujorką. Knygose tiek atmosferinių detalių, niuansų, kad vieta tampa atskiru, nepriklausomu jūsų knygų veikėju. Kaip renkatės vietas, kuriose įkurdinsite istoriją?
– Keliauju į visas vietas, kurias aprašau. Aišku, šiandien rašytojai gali tiek daug informacijos pasiekti internete, tačiau niekas neprilygsta tikrai kelionei. Kiekviena vieta turi tik jai būdingą energiją, kurios negali pajausti stebėdamas ekrane. Keliaujame su vyru, nuvykę į nepažįstamą vietą vaikštome ir stengiamės pasiklysti. Naudojamės viešuoju transportu, fotografuoju meniu restoranuose, paukščius, stebiu, kokie medžiai auga parkuose, nes medžiai Britanijoje ir Graikijoje visai kitokie. Būtent tokios detalės, tarkim, kaip atrodo pašto dėžutės, su kokiais automobiliais važinėja žmonės, man labai svarbios. Atrodo, kad gyvename universaliame pasaulyje, tačiau egzistuoja tiek daug spalvų, žvelgiant plačiau, mes tebesame gana gentiški.
Tarkim, jei esu Paryžiuje, neisiu į Eifelio bokštą, o susirasiu mažyti rajoną už Monmartro su daugybe parduotuvėlių. Akivaizdu, kad negaliu matyti miesto kaip vietinė, tačiau galiu žvelgti į miestą kaip užsienietė, ketinanti jame apsigyventi. Manau, gerai pažvelgti iš pašaliečio perspektyvos, nes dažnai patys pasijuntame svetimi, tarsi išrauti, tad skaitytojai gali pajusti empatiją tokiems veikėjams.
Vienintelė vieta, kurioje nesu buvusi, bet kurią aprašiau knygoje „Slaptas kelias“, yra Kosta Rika. Labai blogai dėl to jaučiausi, tačiau rašiau knygą per karantiną ir negalėjau keliauti. Tiesa, juokingiausia, kad mano sūnus per pandemiją atsidūrė kaip tik Kosta Rikoje ir net nuvyko iki Santa Teresos, kurioje vyksta mano romano veiksmas. Aš tiesiog pasiutau, sakiau: o dieve, negaliu patikėti, tu esi mano paplūdimyje, o aš ten negaliu būti!
– Minėjote, kad prieš rašydama atliekate išsamų tyrimą apie vietas, net jei jose esate apsilankiusi. Kaip derinate realią informaciją su kūrybine išmone?
– Taip, tikrai labai rimtai žiūriu į informacijos knygai rinkimą. Atlieku išties nuodugnų tyrimą ir stengiuosi būti labai tiksli. Natūralu, kad grožiniame kūrinyje istorinę tiesą derinu su meniniais sprendimais, bet tai, ką išgalvoju, visuomet paminiu knygos gale. Pavyzdžiui, knygoje „Ispaniška vasara“ nusprendžiau papasakoti apie Ispanijos karą. Nors mokykloje lankiau A lygio istorijos pamokas ir mokiausi moderniosios istorijos, aptarinėjome Mussolinio Italiją, Stalino Rusiją ir Hitlerio Vokietiją, apie Franco Ispaniją nesimokėme. Nekalbėjome, kad Ispanijos karas buvo viena iš priežasčių, atvedusių į Antrąjį pasaulinį karą.
Prieš imdamasi romano, prisipirkau daugybę storų istorinių knygų ir maždaug 6 savaites mokiausi apie Ispanijos pilietinį karą. Po to perskaičiau Ernesto Hemingway „Kam skambina varpai“, negana to nusipirkau seną, 1960 metų leidimą. Knygos popierius buvo senas, galėjau jį užuosti ir šriftas buvo visiškai kitoks nei esam įpratę dabar, raidės tokios mažytės. Skaičiau, nes norėjau suprasti tada gyvenusių žmonių kalbėseną, jie buvo daug formalesni. Kai turėjau visą šią informaciją, kai supratau, ką darė raudonieji ir baltieji, Franco, komunistai, bažnyčia, kai ėmiau suprasti, kas tuo metu vyko Ispanijoje, pagaliau galėjau įkurdinti savo veikėjus. Turi žinoti kur kas daugiau, nei papasakoji knygoje. Žmonės nenori iš manęs išgirsti istorijos paskaitos. Mano užduotis – prikelti istoriją per veikėjų likimus.
– Ar niekada neatsitiko taip, kad tam tikra vieta nepasidavė aprašoma? Galbūt yra vieta, kurią aplankėte, galvojote rašyti apie ją, bet tai padaryti buvo labai sunku ir atsisakėte tos idėjos?
– Žmonės dažnai prašo: parašyk knygą apie Maldyvus! O aš atsakau – ne. Turiu pajausti ryšį su vieta. To nepatiriu nuvykusi į labai prabangias ir populiarias vietas. Pavyzdžiui, kasmet keliaujame atostogauti į Maljorką. Mano vyro šeima vykdavo ten nuo tada, kai jis buvo mažas berniukas, jie ten turi butą, laivelį, mūsų vaikai užaugo vasarodami ten. Tačiau niekada taip ir neparašiau knygos apie Maljorką, nes nejaučiu ryšio su vieta. Man labai patinka senos vietos, istorija, mėgstu jausti, kad čia vyko gyvenimai.
Sunkiausiai aprašoma pasidavė Norvegija, kur vyksta romano „Kalėdų šviesos“ veiksmas. Sunku buvo ne todėl, kad nejaučiau vietos, bet dėl to, kad tai labai sunkiai aprašomas kraštovaizdis. Istorija vystosi aplink Geirangerio fjordą, pamenu, kai nuvykau ten, tiesiog negalėjau atsistebėti vietos didingumu. Mano tėtis škotas, vaikystėje labai daug laiko praleidau Škotijos aukštumose. Škotijos ir Norvegijos gamta turi daug panašumų, tačiau Norvegija – tai jau visai kitas lygis. Nuvyksti į Norvegiją ir vaizdas tiesiog pribloškia, vanduo ten – juodas. Buvo lapkritis ar gruodis, labai labai šalta, ledas, sniegas – neįtikėtinai rūstus kraštovaizdis.
Netoli Geirangerio fjordo yra akyliausiai visame pasaulyje stebimas kalnas. Per kalną driekiasi milžiniškas įskilimas. Gal rytoj, gal po 200 metų – įvyks milžiniška akmenų griūtis, kuri pateks į fjordą ir sukels cunamį, perbėgsiantį visą fjordą ir sunaikinsiantį viską savo kelyje. Visi kaimai pradings. Veikia daugybė sekimo sistemų, tad norvegai mano, kad tai nenutiks visiškai netikėtai, jie sugebės įspėti vietinius prieš 36 valandas. Jei vyksti į miestus aplink tą kalną ir kyli į viršų, privalai užsiregistruoti, kad jei pasirodytų įspėjimai, turėtum laiko pasiekti bent kokią aukštumą.
Būtent apie tai norėjau pasakoti romane, nes tai sukėlė didelių tragedijų Norvegijos istorijoje, tačiau žmonės vis tiek gyvena tokiose pavojingose vietose. Man atrodo, vieną kartą tokia griūtis įvyko 1904 metais, po to – 1906 metais ir apie 1960-uosius. Kaimai buvo visiškai sunaikinti. Žinoma, tais laikais nebuvo dabartinių ištobulintų įspėjimo sistemų. Neįtikėtina ir tai, kad aplink minėtus fjordus vietiniai buvo įkūrę ūkius. Šlaitai būdavo labai statūs, dažnai iki tų vietų reikėdavo užlipti specialiomis kopėtėlėmis, tad kai atplaukdavo mokesčių rinkėjas, ūkininkai tiesiog pakeldavo kopėtėles ir mokesčių rinkėjas nebegalėdavo užlipti ir surinkti mokesčių. Kartais ganyklos būdavo tokiose stačiose vietose, kad žmonės turėdavo pririšti galvijus, nes kitaip šie nugarmėtų į vandenį. Neįtikėtina, kokiomis sąlygomis žmonės sugeba gyventi. Buvo siaubingai sunku vystyti istoriją tokioje vietoje, kur judėjimas toks apribotas. Turėjau sugalvoti, kaip veikėjai iš ten patenka į kaimą, bendrauja vieni su kitais. Prireikė labai apgalvoti logistiką ir tai buvo išties nemenka užduotis.
– Artėjant Kalėdoms skaitytojai kasmet laukia naujos jūsų knygos, skirtos šiam laikui. Teko skaityti, kad labai mėgstate Kalėdas. Kodėl būtent ši šventė jums tokia svarbi?
– Ši šventė labai svarbi Anglijoje. Nesakau, kad ji svarbi musulmonams, induistams ar žydams, bet tam tikra prasme tai metas, kai visi stabteli ir palieka darbus nuošaly, net jei nešvenčia. Man mieliausias Kūčių vakaras, tačiau tai nėra angliška tradicija, labiau europietiška. Kai esi mama, svarbiausia pats Kalėdų laukimas, tad Kūčių vakarą jau supakavau visas dovanas, namai papuošti, kalakutas įdarytas – padariau viską, ką turėjau padaryti, ir dabar tiesiog galiu mėgautis laiku.
Iš tiesų nerašau apie Kalėdas, pasitelkiu Kalėdas kaip akimirką, iki kurios einama. Manau, kad mes norime to jausmo... Manau, yra ir tam tikras spaudimas, kad atėjus Kalėdoms gyvenimas turi virsti tobulu. Įsitraukiame į tradicijas, ritualus ir viską gaubia jausmas, kad bent vieną dieną metuose gyvenimas yra gražus, visi rūpesčiai trumpam nustoja egzistuoti. Žinoma, taip nėra, bet tai idealas, kurio siekiame.
Kartais man kyla juokas išgirdus, kai žmonės sako: tu tokia kalėdinė. Nemanau, kad tokia esu, tačiau tai dalis reklamos: šventinė grožinė literatūra tapo kone atskiru žanru. Kai „Kalėdų dovana“ taip išpopuliarėjo, daug žmonių šoko iš paskos ir staiga atsirado daugybė viršelių, pavadinimų, panašių į mano.
Man visuomet šiokią tokią neviltį kėlė tai, kad buvau virtusi tik kalėdiniu prekės ženklu, nors knygos istorija būdavo apie daug svarbesnius dalykus. Tad su naujausia kalėdinio laiko knyga pasielgėme šiek tiek kitaip. Išėmėme Kalėdas iš pavadinimo, pavadinome ją „Vidurnaktį sningant“. Ši knyga jau pasirodė Jungtinėje Karalystėje, jos veiksmas vyksta Austrijoje ir šiek tiek Šveicarijoje. Ir tai, kad pavadinime nėra Kalėdų, iš esmės nieko nepakeitė. Tai reiškia, kad knyga neturi būti išimama iš knygynų lentynų paskutinę metų dieną, žmonės gali skaityti ją sausį, nes vis dar yra sniego, vis dar žiema. Taigi stengiuosi po truputį atsitraukti nuo to tik kalėdinės autorės įvaizdžio.
– Santykiai – vienas pagrindinių mechanizmų, priverčiančių jūsų istorijas vystytis. Jūsų veikėjai įvairiapusiai, prieštaringi, susiduriantys su dilemomis ir visuomet siekiantys tarpusavio artumo. Ar sutiktumėte su teiginiu, kad knygos moko empatijos, supratimo, buvimo vieni su kitais?
– Stengiuosi aprašyti santykius kuo realistiškiau, tai reiškia, kad nepaverčiu jų tobulais. Visuomet daug dėmesio skiriu veikėjų tarpusavio energijai. Man atrodo, kad knygose jau aprašiau tiek daug skirtingų tarpusavio ryšio variantų. Stengiuosi atskleisti kasdienes patirtis, žmones su visomis jų silpnybėmis ir sunkumais. Žmogiškas istorijas. Tai gali būti meilės romanas ar santykių žlugimas. Tai gali būti istorija apie žmogų, kuris nugali postrauminio streso sindromą, arba apie žmogų, kuris bėga nuo problemos. Personažai turi būti subalansuoti, tad ir su ydomis. Žinoma, jie visi turi ir blogas savybes atsveriančių gerų savybių.
Patebėjau, kad aš pati, kaip skaitytoja, esu linkusi ir net pasiruošusi atleisti veikėjams, apie kuriuos skaitau, duoti visas įmanomas galimybes jiems išpirkti blogus poelgius. Tad taip elgiuosi ir su savo veikėjais. Įtraukiu skaitytojus į kelionę: taip, mes nekenčiame veikėjo, bet kitą minutę nebesu dėl to tikra. Arba atvirkščiai. Nenoriu minkštų, pūkuotų veikėjų, noriu, kad jie būtų šiek tiek nepatogūs, grubūs, tokie, su kuriais būtų galima tapatintis, tiesiog noriu, kad jie atrodytų kaip normalūs žmonės.