Rusijos invazijos į Ukrainą pradžioje internete pasirodė garso įrašas, kuriame užfiksuotas pokalbis tarp Gyvačių saloje dislokuotų Ukrainos karių ir Rusijos karinio jūrų laivyno karininko. Prie salos priartėjusio Rusijos karo laivo karininkas sako: „Tai karo laivas. Tai Rusijos karo laivas. Siūlau sudėti ginklus ir pasiduoti, kad būtų išvengta kraujo praliejimo ir bereikalingų aukų. Priešingu atveju būsite subombarduoti.“ Tačiau ukrainiečių kareivis atsako: „Rusijos karo laive, eik na***.“
Tai – sala
Gyvačių sala (Ostrov Zmeinyi) yra Juodojoje jūroje tarp Ukrainos ir Rumunijos. „2008-aisiais Rumunija padavė į tarptautinį arbitražą Ukrainą, jie norėjo gauti teritorijos – povandeninio šelfo, nes ten buvo nafta. Tačiau reikėjo įrodyti, kad tai ne sala, o uola. Ukraina tvirtai laikėsi savo – tai sala“, – pažindino su istorija V. Ivanovas.
Ukrainos užduotis, kaip pasakojo pašnekovas, buvo įrodyti, kad sala gyvuoja kaip visavertė teritorija – turinti savo paštą, ten vyksta rinkimai.
Gyvatės sala besidomintis skulptorius pabrėžė, kad apskritai ją gaubia labai įdomi istorija. Minėtoje ekspozicijoje, kaip pažymėjo skulptorius, buvo rodomi darbai, susiję su antika, senovės Graikija.
„Graikai nuo seno įsikurdavo palei Viduržemio jūrą, kad būtų arčiau civilizuoto pasaulio, taip apgyvendino ir Juodosios jūros perimetrą. Mitologijoje yra siužetas – kai Achilas žuvo Trojoje, jo motina Tetidė, jūrų nimfa, kreipėsi į Poseidoną su prašymu, kad šis duotų jos sūnui žemės, kuri priklausytų tik jam. Poseidonas pažadėjo, kad Achilas jau rytoj gaus žemės, ant kurios žmogaus koja nebuvo įžengusi. Per naktį sukūrė uolą, kuri tapo Gyvačių sala. Nuo to laiko tai – Achilo teritorija. Mane įkvėpė ši idėja, kad pats herojiškiausias europinės civilizacijos karys visiems laikams įsikūrė Ukrainos žemėje“, – magišką mitologijos jėgą įžvelgė menininkas.
Simboliška? „Manau, kad kariuomenės šlovė prasideda nuo Achilo, bet ją visgi lydi kita koncepcija, esą viskas prasidėję nuo kazokystės. Gan sudėtinga karius įtikinti įsikvėpti šia idėja, bet Achilą visgi verta prisiminti“, – neabejojo skulptorius.
Užmigus sapnuojasi taika
Dėl gimtąjį šalį užklupusio karo menininkui teko palikti ne tik namus Kyjive, bet ir savo dirbtuves, kūrinius.
„Kyjive yra visame pasaulyje garsus E. O. Patono suvirinimo elektra institutas. Dvidešimt penkerius metus mano dirbtuvės buvo įsikūrusios šiame institute, turėjau prieigą prie šiuolaikinių suvirinimo elektra technologijų. Šis institutas tapo mano mecenatu... Dabar sudėtinga – pamečiau ryšį su savo suvirintoju, kurti naujus darbus bus problematiška“, – apmaudavo V. Ivanovas.
Tačiau kitos išeities, nei bėgti nuo karo į saugų prieglobstį, anot jo, nebebuvo... „Kai prasideda bombardavimai ir apšaudymai – sėdi namuose. Vėliau tu atrandi tūkstančius savo namų garsų, kurie gali pasirodyti įtartini ir pavojingi. Kas nors spausdina rašomąja mašinėle – pamanai, kad šaudo. Kai įsiklausai, pradedi girdėti viską – ir lėktuvus, ir šaudymus, ir sprogimus... Viską gali išgirsti, karas taip veikia psichiką“, – apie žiaurią realybę pasakojo skulptorius V. Ivanovas, kuriam kartu su žmona, dukra bei katyte Sonia teko palikti savo šalį kaip karo pabėgėliams.
Kai kas dvi ar tris valandas skelbiamas oro pavojus, V. Ivanovas tęsė, užmigus sapnuojasi taika. „Tačiau atvykus į Lenkiją, miegodamas sapnavau karą. Tokia fantasmagorija, psichodelika“, – apie persimaišančias emocijas kalbėjo pašnekovas.
Vilniuje besisvečiuojantis skulptorius kol kas dar nežino, kur su šeima apsistosią. „Irgi kūrybinis procesas. Atsiveria netikėtos galimybės, o tikėtos – užsidaro. Dukra – architektūros studentė, dabar Lenkijoje studijuoja nuotoliniu būdu, galbūt jai pavyks užbaigti šį semestrą, matysime. Klasikinis atvejis – kiekviena nauja problema atneša naujas galimybes. Tokia baisi bėda, bet aš sutinku žmones, kurių nebuvau matęs daugiau nei dvidešimt metų. Vilniuje paskutinį kartą buvau 1989-aisiais roko festivalyje – buvau ukrainiečių roko grupės „BB“ prodiuseriu. Buvau atvykęs ir 1988-aisiais, tuo laiku, kai vyko protestai prieš trečiąjį Ignalinos atominės elektrinės bloką“, – prisiminė menininkas.
Paklaustas, kokia bus Ukraina, kai baigsis karas, V. Ivanovas nuleidęs galvą pripažino: vaizdas bus liūdnas: „Bet užtat visas pasaulis, manau, lengviau atsikvėps. Tai bus paskutinis Rusijos fiasko, taip jau išėjo, kad tai teks padaryti mums – neturėjome kitos išeities. Istorija taip sutvarkė, kitų variantų nėra. Didžiulį poveikį turi moralinė, emocinė, informacinė ir finansinė viso pasaulio parama, tai – pakelia dvasią.“
Rusija, anot V. Ivanovo, pasirinko savo likimą. „Bus izoliacija. Du šimtus metus rusų kultūra buvo pervertinta, ne tokia didi, kaip rusai apie ją kalba. Sakoma, kad Putinas turi du pasiekimus – pergalę Antrajame pasauliniame kare ir skrydį į kosmosą. Rusija per paskutiniuosius trisdešimt metų be nuovargio nieko daugiau pasauliui nedavė, todėl dabar toks revanšas vyksta. Juokiamės, kai sako, kad kaltas Putinas, jei jo neliktų – atrastų naują. Taip paprasčiau, tokia rusiška psichologija: „mes maži žmonės, tegu valdžia sprendžia“... Jie patys pasirinko savo likimą. Pabandė šį likimą mums primesti, bet mes jo nesirenkame. Viską išspręs ginkluotos Ukrainos pajėgos“, – įsitikinęs skulptorius.