Joks kitas žmogus istorijoje negauna Nobelio literatūros premijos, neužima visų didžiausių valstybės postų, taip pat ir ministro pirmininko (dukart), netampa žmogumi, kokio reikia laimėti dviem pasauliniams karams, ir po mirties jo paveikslai neparduodami už milijoną dolerių. O kartu užverda didžiulį konfliktų katilą Artimuosiuose Rytuose. Kaip vienas žmogus gali nulemti istoriją?
Būtent tai knygoje „Churchillio veiksnys“ aiškinasi kita kontroversiška britų asmenybė – buvęs premjeras Borisas Johnsonas. Vienas didžiausių „Brexito“ šalininkų, ir įžvalgus politikas, pademonstravęs vienijančią lyderystę Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą. Taigi knygoje „Churchillio veiksnys“ susitinka dvi ryškios Didžiosios Britanijos politikos asmenybės, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Kodėl ir šiandien W. Churchillis išlieka moraliniu kompasu – apie tai fragmentai iš sugrįžtančios knygos „Churchillio veiksnys“, kurią į lietuvių kalbą vertė Laimantas Jonušys.
Vienintelis tinkamas 1940-iesiems?
Churchillis buvo didžiausias kada nors matytas strategavimo asas ir turėjo orkestrinio masto sugebėjimą išdėstyti bei koordinuoti turimą medžiagą. Tą pripažįsta net jo kritikai. Kalbėdamas jis peršoka iš Olandijos į Paryžių, iš ten į Londoną ir pasaulio vandenynus. Plėtodamas pagrindinį pasakojimą instinktyviai žinodavo, kuriai temai ir kada reikia dėmesio. Maždaug taip jis vadovavo ir karui.
Stulbinančiame gyvenimo pakilimų ir grįžimų stalo žaidime Churchillis sekė ne tik homerišku šlovės troškimu, bet ir pasiryžimu kovoti už save ir savo idėjas rizikuojant taip, kaip niekas kitas nerizikuotų. Taikos metais toks elgesys gali būti pražūtingas. Bet laimėti karo nerizikuojant negalima, o jeigu nesi drąsus, tai ir nerizikuosi.
Visas jo ligtolinis gyvenimas liudijo šią pirmapradę dorybę – tą, kuri, kaip jis pats teigė, skatina visas kitas. Žinoma, jis mėgo pasirodyti, bet visų pirma prieš asmenį, kuris jo žygius aprašė su didžiausia meile ir tikslumu, – save patį. Ir kaip tik todėl, kad buvo taip nedviprasmiškai ir nepaneigiamai narsus, nuo 1940 m. galėjo reikalauti daug narsos iš kitų. Vieną dalyką apie Churchillį visuomenė drąsiai galėjo pasakyti: jis Britanijos karinių pajėgų neprašys daryti nieko, ko nebūtų padaręs pats.
Sutvertas karo metams, bet pražūtingas taikai?
Šiandien Churchillį vaizduojamės kaip moralinės tvirtybės įsikūnijimą – žmogų, turėjusį drąsos mesti iššūkį tironijai ir vis dėlto išlikusį geraširdišką, humanišką, demokratišką, sveikai įraudusį, iš pašaknų teigiamą ir tipiškai angliškai nuosaikų. Bendrais bruožais tai tiesa, bet artėjant karui daugeliui žmonių jis skleidė tamsią charizmą, šėtonišką optimizmą dėl smurto galimybių, ir netgi dabar kai kas tiki, kad po šiuo giedru įvaizdžiu slypi ne viena Darto Veiderio savybė, o gal net imperatorius Palpatinas.
Jaunystėje jis net buvo pramintas „Blenheimo žiurke“, pagal vietą, kurioje gimė. Buvo pagrindo laikyti jį arogantišku ir „nepakaltinamu“, nes iš dalies tai buvo tiesa: jis tikrai elgdavosi su mirtį neigiančiu tikėjimu savimi ir išsišokdavo labiau, negu galėjo atrodyti protinga. Nuo pat tos akimirkos, kai 1900 metais į Parlamentą pateko dvidešimt penkerių metų pasipūtėlis kaštoniniais plaukais, nelojalumą jis padarė savo šūkiu ir karjeros strategija. Tarkim, jis pliekė torių priešakines eiles už tai, kad per daug pinigų leidžia gynybai.
Vis dėlto akivaizdu, kad yra didžiulis skirtumas tarp tų, kurie aršiai kaunasi užpulti, ir kurie tokie karingi, kad patys tampa konflikto priežastimi. Yra skirtumas tarp agresijos ir pasipriešinimo ar bent tarp puolimo ir kontrpuolimo.
Žodis gali išgelbėti arba sunaikinti
Žinoma, buvo ir skeptikų, nepritariančių, kad Churchillis užimtų premjero postą Britanijai atsidūrus kritinėje situacijoje. Tačiau, kad sutelktum demokratiją karui, reikia būti artimam liaudžiai, ir Churchillis tai sugebėjo geriau negu bet kuris jo amžininkas. Jis įkvėpdavo ne tik asmeniniu pavyzdžiu ir savo gyvenimo istorija. Churchillis kalbėjo žmonėms tiesiai į širdis, kai Britanija buvo vieniša, kai ji kovojo dėl išlikimo. Jis juos pasiekdavo ir paguosdavo taip, kaip negalėjo joks kitas kalbėtojas.
Hitleris pademonstravo, kad retorikos menu galima sėti blogį. Churchillis pademonstravo, kaip juo galima padėti išgelbėti žmoniją. Sakoma, kad Hitlerio ir Churchillio kalbos skiriasi tuo, jog Hitleris perša mintį, kad jis gali padaryti viską, o Churchillis perša mintį, kad jūs galit padaryti viską.
Churchillio kalba – jaudinanti ir senamadiška – tiko tam atvejui. Tačiau šaliai brendant iš sekinančio šešerių metų karo žmonėms reikėjo naujos retorikos ir naujos pokarinės Britanijos vizijos – išvargęs Churchillis tokių nerado. Churchillis buvo išsekęs, bet turėjo pasaulinį statusą, nepasiektą jokio kito britų politiko: moralinis milžinas.
Talentingas „piarininkas“?
Žvelgiant į Churchillio vaidmenį 1940 metais, įdomus klausimas, kokią dalį iki šiandien su pasididžiavimu apibrėžiamos britų tapatybės jis sukūrė. Ar ji visa pati radosi nesąmoningai spontaniškai? O gal jis iš tikrųjų buvo visų šauniausias savivaizdžio kūrėjas ir „piarininkas“? Po erdviu Churchillio katiliuku sutilpo daugybė savybių, kurias šiandien britai priskiria sau.
Norint vadovauti šaliai karo metu, sutelkti žmones didžiulio nerimo akimirką reikia sukurti ryšį su jais, būti šalia. Norint sujaudinti Britanijos žmones jam reikėjo tam tikru lygiu susitapatinti su jais – su tais jų charakterio aspektais, kuriuos jis ir jie suvokė kaip esminius nacionalinio mentaliteto bruožus. Kokios gi svarbiausios britų ypatybės? Na, manome, kad turime puikų humoro jausmą, kitaip nei kitos šalys, kurias galėtume paminėti.
Churchillis įkūnijo dar vieną britų charakterio savybę – nuolatinį natūralų ekscentriškumą, žodinį ir kitokį. Tik Churchillis galėjo tai padaryti, nes nemažu mastu ir buvo toks personažas. Tam tikra prasme ekscentriškumas ir humoras padėjo išreikšti tai, dėl ko Britanija kariauja – dėl ko visa tai svarbu. Su komiškomis skrybėlėmis, kombinezonais, cigarais ir nesaikingai geriamu alkoholiu jis įsigudrino fiziškai išskleisti esminę savo politinių pažiūrų idėją – neatimamą Britanijos žmonių teisę gyventi laisvai, elgtis savaip.
Lošti iš įvykių
1932 m. lapkričio 23 d. Churchillis britų parlamente pasakė aiškiaregišką kalbą. Pabrėžė, kad „visi tie tvirtų teutonų jaunuolių būriai, žygiuojantys Vokietijos gatvėmis ir keliais su akyse žibančiu troškimu kentėti dėl Tėvynės, ieško ne pripažinimo. Jie ieško ginklų.“ Kai gaus ginklų, pranašavo jis, jais grasindami reikalaus sugrąžinti prarastas žemes. Prancūzijai, Belgijai, Lenkijai, Rumunijai, Čekoslovakijai, Jugoslavijai – visoms joms kyla grėsmė, sakė Churchillis. Europoje bręsta „karo mentalitetas“. Metas pasakyti Britanijos žmonėms tiesą apie pavojų, sakė jis.
Žinoma, kiti sakė, kad jis kelia paniką – esąs karo kurstytojas. Po šešerių metų jo analizė pasirodė esanti triuškinamai, pribloškiamai teisinga. Tai buvo geras jo prestižo pagrindas 1940-aisiais – juk jis beveik pačioje pradžioje teisingai perspėjo dėl Hitlerio.
Iš dalies visi politikai lošia iš įvykių. Bando numatyti, kas įvyks, atsidurti „teisingoje istorijos pusėje“, kuo palankesnėje šviesoje parodyti savo nuovokumą. Churchillis nuo kitų skyrėsi tuo, kad pagal savo įžvalgas imdavosi veiksmų. Ne tik apmąstydavo tai, kas vyksta, bet ir stengdavosi pakeisti tai. Dauguma politikų plaukia pasroviui.
Geležinė uždanga ir viršūnių susitikimas
Viena iš daugelio priežasčių jaustis priblokštam Churchillio buvo ta, kad jis dirbdavo ne tik dieną atlikdamas karūnos ministro pareigas. Paskui valgydavo prabangią vakarienę su šampanu, vynu ir brendžiu. Ir tik tada, dešimtą vakaro, atsigavęs ir labai linksmai nusiteikęs, pradėdavo rašyti.
Jo kūrybinga depresyvi asmenybė lėmė, kad rašymas (arba tapymas, mūrijimas) buvo būdas atsiginti nuo depresijos juodulio. Jis rašė dėl to iškrovos jausmo, kuris randasi sumūrijus 200 plytų ir parašius 2000 žodžių per dieną. Visų pirma žurnalistinius, istorinius ir biografinius tekstus. Churchillis rašė todėl, kad rašymas jam buvo politikos tęsimas kitomis priemonėmis. Šis kūrybinių pastangų srautas buvo galingiausias įvairių jo kampanijų ginklas, pvz., kovojant prieš Indijos nepriklausomybę arba nusiraminimą Hitlerio atžvilgiu. 1940 m. gegužę atėjęs į Dauningo gatvę, jis buvo tiek daug prirašęs ir prisiskaitęs apie istoriją, kad gebėjo unikaliai suprasti įvykius, matyti juos su kontekstu ir suprasti, ką Anglijai reikia daryti.
Beje, jis buvo vienas didžiausių šių laikų kalbos naujintojų ir šiandien taip dažnai vartojamos sąvokos, tarkim, viršūnių susitikimas (summit), Vidurio Rytai ar Geležinė uždanga, priklauso būtent Churchilliui.
Didžiausios politinių katastrofų zonos kūrėjas?
Aršiai kovęsis dėl geresnio pasaulio Antrojo pasaulinio karo metais, Churchillis nebuvo imperializmo smerkėjas. Jis aistringai tikėjo imperija. Tarkim, jis ignoravo ketvirtojo dešimtmečio Kinijos ir Japonijos karą tardamas, kad jam „geltonų tautų ginčai neįdomūs“. Arba kartodavo, kad nuolaidžiauti Mahatmai Gandhi – dabar garbinamam kaip moderniosios Indijos tėvui – tai kaip „šerti tigrą kačių ėdalu“.
Churchillis siejamas su daugeliu didingų žlugimų, nes būtent jis išdrįsdavo mėginti keisti visą istorijos vaizdą. Jis buvo vienas iš moderniųjų Artimųjų Rytų tėvų. Todėl bent jau galima daryti prielaidą, kad jis padėjo sukurti pasaulio didžiausią politinių katastrofų zoną ir paskui tą katastrofų zoną perleido Amerikos atsakomybei. Daug kas linkę kaltinti britus – ir tarp jų pirmiausia Churchillį – už tai, kad sukūrė teritorinius nelogiškumus, dėl kurių prireikė šios garantijos. Ar jis kaltas? O jeigu ne, tai ką galime kaltinti?
Šiandien rašant šiuos žodžius Izraelis bombarduoja arabų pozicijas Gazoje, Hamas apšaudo Izraelį raketomis, Sirijoje vis didėja aukų skaičius. Churchillio pirštų antspaudai matomi visame žemėlapyje. Galima kritikuoti Churchillį, kad buvo imperialistas ir sionistas – nes tikrai buvo ir vienas, ir kitas, – bet objektyviai nusiteikęs žmogus turėtų pripažinti, kad abi šias programas jis palaikė todėl, kad manė, jog jos skatina civilizacijos pažangą.