Lietuviškos literatūros džiaugsmai
Šita mintis pirmiausia kilo apie jau literatūrine sensacija tarp knygų mylėtojų tapusią Manto Adomėno knygą „Moneta ir labirintas“ (išleido „Baltos lankos“). Taip taip, tas pats M. Adomėnas, filosofas, politikas, kažkieno mėgstamas, kitų – gal nelabai. Bet paėmę šią knygą negalvokite apie politines pažiūras. Na, gerai, ir iš šios knygos galima jas nujausti, bet šis kūrinys – grožinis, su išgalvotais veikėjais, pramanytu siužetu (puikiai suregztu!) ir neabejotinai puikaus rašymo stiliaus. Ši knyga pristatoma kaip intelektualus šnipų romanas, o suderinti du tokius dalykus – itin sudėtinga užduotis, bet M. Adomėnui pavyko ją įveikti. Ji tuo pačiu ir ta knyga, kur nekantrauji versti kitą puslapį, norėdamas sužinoti, kas bus toliau, bet tuo pačiu ir nori vietomis ilgėliau stabtelėti, pasigilinti, pasidomėti ar bent pamąstyti, nes knyga turtinga intertekstualumu, minimi kitų autorių tekstai, meno kūriniai, filosofinės idėjos, istoriniai niuansai ir pan. Retas atvejis, kai gili erudicija taip gerai dera su lengva ranka, tad turbūt vienintelė bloga (o galbūt gera, kaip pažiūrėsi) šios knygos savybė – kad tai tik pirma dilogijos dalis ir dabar jau tenka nekantrauti laukiant, kuo viskas visgi baigsis (girdėjau, kad laukti reikės neilgai ir, jei gandai nemeluoja, tęsinys turėtų pasirodyti jau Vilniaus knygų mugėje).
Nuo visiškai šviežių naujienų šoku prie literatūros klasikos – lieku ištikima tradicijai vis pildyti turimas spragas. Viena iš jų buvo Jurgio Kunčino „Tūla“. Taip taip, nepurkštaukite tie, kas ją galbūt skaitėte prieš 30 metų – visko gyvenime neaprėpsi, ir jau užaugo karta, kuri į ją žiūri visai kitomis akimis. Matyt, taip pasirodė ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai, iš naujo perleidusiai šią knygą. Kažkam ši knyga – jaunystės prisiminimai, o man – pasakojimai apie visai kitokį Vilnių, nei dabar pažįstu, padedantys dar geriau pažinti šį miestą, neoficialiąją jo istoriją. Nes man „Tūla“ suskambėjo būtent taip – nors jos siužetas yra kaip meilės išpažinimas trumpai pažinotai, bet niekada nepamirštai moteriai, bet fone beveik visada yra Vilnius su savo paslaptimis, tikriesiems miestiečiams žinomiems gyvenimo čia kodams, su herojais, kurie, kad ir kokie skirtingi būtų, susitinka tose pačiose gatvėse, baruose, žiūri į tuos pačius tiltus ar bažnyčių bokštus. Bet jei norite kitokios, nenusaldintos, ne banalios, gal kartais pačiam sau sufantazuotos, bet dėl to ne mažiau stiprios meilės istorijos, „Tūla“ taip pat puikiai tiks.
Dar vieną lietuviška knyga – ne romanas, bet knyga apie knygas, Jurgos Mandrijauskaitės-Ruškienės, Jūratės Jaseliūnaitės ir Astos Lipštaitės knyga „Gyvenimas tarp knygų“, tai yra, jų surinkti pasakojimai apie asmenines bibliotekas ir knygynus. Kitaip tariant, knyga tiems, kurie nuėję į svečius įstringa prie svetimų knygų lentynų, bando perskaityti knygų nugarėles, matomas fone nuotraukose ar video siužetuose ir kitiems, kuriems knygos yra aistra ir neatskiriama gyvenimo dalis. Knygos sumanytojos įsiprašė į svečius pas Lietuvos bibliofilus, pas žmones, kurių profesija ar hobiai susiję su skaitymu, pas tuos, kurie turi kuo nors išskirtines bibliotekas. Įdomiausi egzemplioriai, principai, kaip jie renka ir saugo knygas, pagal ką išsirenka, ką skaityti – lyg susitiktum su kitu knygiumi pasikalbėti prie kavos (o tiksliau ir dar geriau – jo asmeninėje bibliotekoje). Dėl įvairių aplinkybių šios knygos kelionė pas skaitytojus buvo gana ilga, bet pagaliau ji juos pasiekė. Dabar tikras malonumas ją iš lėto po gabaliuką skaityti, apžiūrinėti gausias iliustracijas ir padėti ją į garbingą vietą savo asmeninėje namų bibliotekoje.