Bendrinė kalba nelygu valstybinė. Tai viešoji civilizuotos visuomenės kalba. Jurgis Ambraška ir Juozas Žiugžda geriausios mokyklinės XX a. gramatikos, parašytos 1937 m., įvade, trumpai paaiškinę bendrinės kalbos kūrimo istoriją ir svarbą, nurodė jos vartojimo sritis: „Ja rašomos visos knygos, laikraščiai, visi raštai valstybinėse ir kitokiose įstaigose; tą kalbą mes girdime per radiją, įvairiuose susirinkimuose, paskaitose, jos mokomės mokyklose ir t. t. Ši visiems lietuviams bendra kalba, mokyklos, knygų, laikraščių kalba, yra ne tik lietuvių tautos kalba, – ji yra ir Lietuvos valstybinė kalba.“
Sukurta tarmės pagrindu, bendrinė kalba, laikui bėgant, tolo nuo tarmės ir ėmė gyventi savarankišką gyvenimą, tobulinama ir puoselėjama visos tautos, aprėpdama visas bendravimo sritis. Jai ypač didelį poveikį daro meninė kūryba – poezija, proza, o kalbos stilių lemia kiekvienu atveju vis kitoks kalbėjimo būdas. Sovietiniais laikais stilistika kaip kalbotyros mokslo šaka jau buvo įsitvirtinusi Juozo Pikčilingio, Kazimiero Župerkos, Prano Kniūkštos, Audronės Bitinienės, Reginos Koženiauskienės ir kitų mokslo darbuose.
Pagal stiliaus centro požymius skiriami penki funkciniai stiliai: mokslinis, administracinis, publicistinis, buitinis ir meninis. Jų mokyta vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, visuomet pabrėžiant, kad viešoji konkretaus žmogaus kalba gali turėti ypatybių, būdingų įvairiems stiliams. Kiekvienas stilius gali būti skirstomas į postilius ir žanrus. (Kazimieras Župerka. Stilistika. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. 1997, p. 113)
Išryškėję bendrinės kalbos stiliai ir jų žanrai niekuomet neneigė tarmių. Niekas niekada nėra draudęs kalbėti tarmiškai, tik, žinoma, mokslo darbams, administracijos raštams, teismų ir diplomatinei kalbai, aukštoms tribūnoms, per pamokas mokyklose ir paskaitas universitetuose vartotina bendrinė kalba, o gimtuosiuose namuose tiesiog gera ir miela kalbėti gimtąja tarme.
Grožinė literatūra, poezija, teatras pagal poreikį irgi vartoja tarmes. Tokių pavyzdžių galima pateikti ne vieną. Parvažiavusi į gimtinę, su savaisiais ir kaimynais kalbėjausi tik tarmiškai, vėliau išmokau visas dzūkų tarmės šnektas, perpratau daugelio kitų tarmių svarbiausias ypatybes (tokia mano profesija). Žemaitės „Trys mylimos“ parašytos ir vaidinamos tik tarmiškai, Vincas Krėvė savo grožinėje kūryboje sąmoningai paliko morfologinių ir kitokių tarmybių, kurios niekam netrukdo suprasti turinio, bet drauge leidžia pajusti savitą jo gimtosios tarmės melodiją. Donatas Sauka skatino mane parašyti mokslo darbą apie Krėvės raštų tarmiškumą, bet argi viską apžiosi, ypač kad esi ne žmogus, o moteris (tarm. boba). Liudas Gira giedojo: Oi žinau aš vienų kraštų / Mūs šalałėn Lietuvon: / Dzidzį vargų, sunkių naštų / Tįsia jis dziena dzienon...
Garsus kalbininkas Aleksas Girdenis namuose su vaikais kalbėjo tarmiškai, o su žmona – bendrine kalba (taip kultūringos dvikalbės šeimõs vaikai įgyja dvi gimtąsias kalbas), savo tarme yra parašęs ne vieną eilėraštį (ne per seniausiai Viktorija Daujotytė pateikė pluoštą tarmiškai sukurtos poezijos), bet niekada tarmiškai nerašė mokslo darbų ar esė, nekalbėjo per paskaitas. Romas Sadauskas dzūkiškai parašė trupmenų poemą „Sudzievuliu“, bet viešoji jo kalba – tik bendrinė. Įvažiuodami į Telšius, matome tarmiškai užrašytą miesto pavadinimą, žemaičiai net saviškus pasus turi, o Nedingė nenugalėjo Nedzingės, bet dėl to bendrinei kalbai nieko neatsitiko.
Visai neblogas ir Rimanto Kmitos sumanymas tarmiškai parašyti „Pietinia kronikas“ su svetimu, tarmei nebūdingu savo kartos šiauliškių žargonu (bachūras, karoče, tašė…), nepeiktina ir grupės Bix kalbos kultūra. Tačiau būtina suvokti ir kitiems pasakyti, kad tai ne tikroji tarmė su savaisiais skoliniais ir ne antroji literatūrinės kalbos medalio pusė, o miesčioniška tarmės ir kalbos svetimybių mišrainė. Vertėtų pasvarstyti, kodėl ją tokią turime, kas verčia taip kalbėti ir tuo mėgautis.
Kur kas blogiau, jei kalbant viešai nebeskiriama, kas yra norma, o kas ne. Antai valstybės galvos stengiasi perkrauti santykius su Lenkija, premjeras į oficialią valstybinę kalbą netikėtai įkiša negirdėtą žodį vaučeris, užsienio reikalų ministras sako, kad ES kol kas nepasiryžusi pastovėti už Ukrainą, o žmonės, užuot buvę atsakingi, anot jo, privalo nešti atsakomybę. Iš pareigūnų ir žurnalistų lūpų jau neišgirsi nei sakyti, nei pasakyti, nei pranešti, o tik įvardyti ir įvardyti, vietoj atminimo, prisiminimo vartojama tik atmintis, vietoj gerai, puiku, nuostabu, nepaprasta, įspūdinga viešai šaukiama tik super, vau, yes, okey… Seimo narys Mantas Adomėnas visa tai vadina natūralia kalbos raida, o kalbininkai Loreta Vaicekauskienė ir Giedrius Subačius siūlo jos nevaržyti jokiomis kamanomis ar bastilijomis. Kaip jiems paaiškinti, kad natūrali kalbos raida turėtų būti labai lėta ir nepastebima?
Jie, matyt, nežino, kodėl moderniųjų Europos kalbų tartis skiriasi nuo rašto. Istorinė rašyba susiklostė, sąmoningai jos nekeičiant, kad būtų bent kiek pristabdytas kalbos kitimas, greitėjantis dėl išorinių aplinkybių (tarmių maišymosi, vis dažnesnių kontaktų su kitomis kalbomis), bet šnekamoji kalba per ilgą laiką vis tiek kinta ir atitrūksta nuo rašto. Todėl kalbų, turinčių ilgas rašto tradicijas, rašyba jau yra virtusi istorine, nesutampančia su tarimu. Dabartinė lietuvių ir latvių kalbų rašyba perkurta naujai tik XX a. pradžioje, todėl žodžių tarimas dar beveik nesiskiria nuo rašto. Savo rašybą laikome fonetine.
„Tam tikromis sąlygomis raštas išties gali sulėtinti kalbos kitimą, bet kalba puikiausiai gali išlikti nepakitusi ir be rašto. Lietuvių kalba, dar ir šiandien vartojama Rytų Prūsijoje bei dalyje Rusijos, iš rašytinių šaltinių žinoma tik nuo 1540 m. Bet iš tokio vėlyvo laikotarpio lietuvių kalbos apie indoeuropiečių prokalbę galima susidaryti tikslesnį vaizdą nei iš III a. pr. Kr. lotynų kalbos. To pakanka, kad įsitikintume, kaip menkai kalba priklauso nuo rašto“ (Ferdinand de Saussure).
Bendrosios kalbotyros kursas. Vilniaus universiteto leidykla. 2014, p. 55). Ji išliko nepakitusi arba mažai pakito dėl labai uždaro lietuvių pagonių gyvenimo gūdžiuose miškuose, iš kurių buvo galima išvažiuoti vien šunų kinkiniais (todėl siaurus, vingiuotus kelius ir šiandien vadiname šunkeliais), o kad ji tobula, lėmė žmonių kūrybinė galia. Neturėdami rašto, jie vis tiek kūrė – sekė pasakas, dainavo lopšines, kiekvieną darbą, įvykį, net mirtį lydėjo žodinė kūryba, melodijos, patarlės, atspindinčios gyvenseną ir kultūrą. Simonas Daukantas „Būdą senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“ parašė, remdamasis ne tik mokslo šaltiniais, bet ir tautosaka.
Bendrosios kalbotyros kursą Paryžiaus ir Ženevos universitetuose profesorius Sosiūras skaitė pačioje XX a. pradžioje. pirmasis šių paskaitų leidimas prancūzų kalba pasirodė 1916 m., antrasis – 1922 m., ilgainiui daugybė vertimų į kitas pasaulio kalbas padarė tikrą kalbotyros perversmą. Pats autorius nesužinojo, kad tos paskaitos turės nenykstamą vertę, nes „Bendrosios kalbotyros kursą“ parengė ir išleido profesoriaus mokiniai jau po kalbininko mirties.
Algirdas Julius Greimas, didžiuodamasis savo semiotika, įgavusia pasaulinę reikšmę, ir vertindamas XX a. lietuvių kalbotyrą, rašė, kad net už jį gabesnis gimnazijos bendrasuolis Jonas Kabelka parako neišradęs, o darbštusis Zigmas Zinkevičius deda paskutinę plytą į XIX a. kalbotyrą.
Esą lietuvių kalbininkai pražiopsojo XX amžių, tad kaip jie pasitiks XXI amžių? (Algirdas Julius Greimas. [Baltos lankos]. Literatūra ir menas. 1991-07-13). Truputį jaunesnės kartos kalbininkų, dirbančių savo amžiui ir ateičiai, jis apskritai nepastebėjo, jų nevertino. Ką jau padarysi, kad lietuvių kalbininkams, atsidūrusiems tarp karo paliktų griuvėsių ir pokario represijų, rūpėjo ne parakas, o duona kasdieninė. Bepigu Greimui!
Tarpukariu Kaune metus pastudijavęs teisę, jis išvyko į Prancūziją ir 1936–1939 m. Grenoblyje studijavo kalbotyrą. 1944 m. nepatraukė su kitais kalbininkais už Atlanto, bet pasiliko Europoje, o savo semiotikos šaknis rado būtent bendrojoje kalbotyroje. Teisus jis tik tiek, kad, neišmanydami bendrosios kalbotyros aksiomų, XXI amžių pasitikome nuleidę rankas, susitaikėme net su kalbos išdavyste.
Vilniaus universiteto profesorius akademikas Bonifacas Stundžia, suvokdamas, kad bendroji kalbotyra svarbi ir XXI a. humanitarams, labai kruopščiai parengė šio kurso leidimą lietuvių kalba.
Kai ką pacituosiu iš jo parašytos pratarmės, tačiau „Bendrosios kalbotyros kurso“ autoriaus pavardę, nepaisydama nepagrįstų reikalavimų svetimus asmenvardžius rašyti originalo kalba, vis tiek nurodysiu taip, kaip galime ištarti ir kaip XX a. rašėme daugelį metų: „Vargu ar rastume humanitarą, kuriam Sosiūro vardas nieko nesakytų. Visos pagrindinės humanitarinių mokslų, ypač kalbotyros, semiotikos, kultūrologijos, kryptys savo ištakas sieja su Sosiūru, kuris visuotinai pripažįstamas struktūralizmo pradininku. Baltistams ir lituanistams šis vardas ypač brangus, nes Sosiūras yra ne tik atradęs jo vardu vadinamą garsųjį akcentologijos dėsnį, bet ir lietuvių kalbai skyręs, ko gero, daugiausia dėmesio iš visų indoeuropiečių kalbų“ (p. 11).
Jeigu lietuvių kalba iš tikrųjų būtų buvusi menka ir nieko verta, argi kas būtų ja domėjęsis? O štai vokietis Augustas Šleicheris (August Schleicher), rašęs pasakėčias indoeuropiečių kalba, XIX a. viduryje atvyko į Lietuvą mokytis lietuvių kalbos ir 1856 m. išleido „Lietuvių kalbos gramatiką“ (Litauische Grammatik). Prie tautosakos, kurią surinko Lietuvoje, pridėjęs žodyną, 1857 m. išleido „Lietuvių kalbos skaitinius ir žodyną“ (Litauisches Lesebuch und Glossar), paskui iš šių dviejų veikalų išėjo „Lietuvių kalbos vadovas“ (Handbuch der litauischen Sprache).
Prancūzas Antuanas Mejė (Antoine Meillet) visiems, norintiems išgirsti, kaip kitados kalbėję indoeuropiečiai, siūlė pasiklausyti lietuvių ūkininko kalbos. Juozas Pikčilingis nedidelės apimties ir formato knygelėje „Žodžio interviu“ (Vilnius. 1982, p. 31–32) cituoja amerikiečio Teodoro S. Trustono (Theodore S. Truston) panegiriką: „Lietuvių kalba, būdama labai sena, yra nuostabios sandaros, tobulesnė net už sanskritą ir senąją graikų kalbą, turtingesnė net už lotynų ir kur kas subtilesnė už tas visas tris. Be to, lietuvių kalba yra daug artimiau su jomis susijusi negu kas kita, kas sukurta gamtos, ne tik žodžių šaknimis, bet ir gramatinės struktūros formomis [...]. Nėra jokių abejonių, kad jokia kita kalba pasaulyje nėra įgijusi tokios vertės kaip lietuvių. Didžios šlovės diadema pridera lietuvių tautai, sukūrusiai ir taip ištobulinusiai žmonių kalbą su jos nuostabia ir aiškia garsine sandara.“
Justinas Marcinkevičius viename eilėraštyje (1975) rašė, kad kalba „Vedė, palikdama / peizaže ir istorijoj pėdas. / Iš motinų lūpų išdygo / ir mumyse pasisėjo. // Koks džiaugsmas pašaukti medį, / kalną, ežerą, upę! / Ačiū, kartoju, ačiū / už žodžio skonį burnoj. // O kartais ji stovi, / juoda skara apsigobus, / prie pustuščio / prūsų kalbos kapo. // Sunku ir tylėti, / ir verkti.“
Jei ne lietuvių kalbos vertė mokslui, galėjo nelikti ir mūsų. Dar baisiau, kad galime jos netekti nepriklausomoje Lietuvoje, nes kalbą stumia į mirtį ne vien karai, tremtys, fizinis ja kalbančios bendruomenės sunaikinimas. „Bendruomenės nariai gali būti gyvi ir sveiki, dažnai toliau likti gyventi savo įprastoje teritorijoje, tačiau jų kalba vis tiek nyksta ir galiausiai žūsta, o ją pakeičia kuri nors kita kalba. Šiuo atveju dažnai vartojamas terminas kultūrinė asimiliacija. Viena kultūra yra veikiama kitos, galingesnės kultūros, ir pirmoji pradeda prarasti savo bruožus, nes jos nariai prisitaiko prie naujo elgesio ir pan.“ (David Crystal. Kalbos mirtis. Vilnius: Tyto alba. 2005, p. 82).
Neprofesionalu ir labai negerai, kad 1994 m. „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“ prie lietuvių kalbos abėcėlės buvo prirašytos trys svetimos raidės (W, X, Q). Už jų kaipmat užkibo Lietuvos lenkai, nors jų pavardėms tinka tik viena W.
Baisus žodis išdavystė. Arnoldas Piročkinas sakė raginęs švelninti knygos „Lietuvių kalbos išdavystė“ pavadinimą, bet Vincas Urbutis nesutikęs, nes išduodami kalbą, išduodame ir tautą. Dabar jau plika akimi matyti tos išdavystės vaisiai. Siūlyčiau kokiai širinskienei (pavardė jau virtusi bendriniu daiktavardžiu kaip ir donkichotas, donžuanas, parkeris, omas, voltas ir kt., todėl rašau mažąja raide) panaršyti po Seimo archyvą (jei jis dar nėra specialiai sunaikintas) – gal ras mūsų raštus su daugybės žinomų Lietuvos žmonių parašais, nusiųstus Seimui, kad apgintume tai, kas tautai brangiausia.
Prisimindama kalbininkų profesionalų straipsnius, paskelbtus spaudoje nuo 2005 m., vis bandau suvokti, kodėl mes visi pralaimėjome tiems trims, kurie, Urbučio įsitikinimu, „dėl savotiško požiūrio į tikrines svetimybes jau seniai yra susipykę su kalbos mokslu.“ Kodėl kaip tik jų klaidingu požiūriu, o ne kalbos moksle įprastu tikrinių svetimybių supratimu vadovavosi teisininkai, darydami tą projektą? (Vincas Urbutis. Lietuvių kalbos išdavystė. Vilnius: Margi raštai. 2007, p. 21–22.)
Kai kartą paklausiau, kodėl jis nepaminėjo tų trijų pavardžių, o tik VLKK pirmininkės ir jos pavaduotojos, atsakė, kad jų vadovaujama VLKK yra įsteigta prie Seimo, taigi turi juridinę galią svetimųjų asmenvardžių rašybą tvarkyti taip, kaip reikalauja lietuvių kalbos dėsniai. Bet argi jos galėjo tą galią turėti, jei net aukščiausiajai valdžiai tie trys asmenys atrodė tokie autoritetai, prieš kuriuos nublanksta visi faktai ir argumentai?
Gaila, kad Lietuva, atgavusi nepriklausomybę, nebeturėjo tokio prezidento, koks kadaise buvo teisininkas Antanas Smetona, sugebėjęs iš senosios graikų kalbos išversti Platono veikalus „Sokrato gynimasis teisme“ ir „Kritonas“. Manau, mokėdamas senąją graikų kalbą ir imdamas valstybės vairą į savo rankas, Smetona pasidomėjęs ir tuo, kaip šis Antikos išminčius, Atėnuose įkūręs filosofų akademiją, įsivaizdavo valstybę (lietuvių kalba Platono „Valstybė“ pasirodė tik 1981 m., išversta Jono Dumčiaus).
Pasak graikų filosofo, valstybė, vadovaudamasi visiems bendru tikslu, turi siekti teisingumo. Individas yra visuomenės narys, gerai, jeigu jos valdovams nestinga išminties, sargybiniams – narsos, gamintojams – produktyvumo. Vyriausiasis turėtų būti tas asmuo (šiuo atveju prezidentas), kuris prisiima atsakomybę už viską, kas vyksta valstybėje. Taigi prezidentinis valdymas tam tikromis aplinkybėmis pranašesnis už parlamentinį, nes tinkamai suvokti ir prisiimti grupinę atsakomybę įmanoma tik tada, kai valstybė pasiekia aukštesnę raidos pakopą ir jau nėra pavojaus, kad demokratija virs anarchija.
Sovietiniais laikais mums kalė į galvas, kad 1926 m. buržuazinėje Lietuvoje buvo įvykdytas fašistinis perversmas, po kurio įsigalėjo autokratinė Smetonos valdžia. Ne mano reikalas tą komentuoti, bet žinau, kad prezidentas rūpinosi švietimu, mokslu ir visu tuo, kuo turi rūpintis asmuo, atsakingas už tautos ir valstybės ateitį. Būtent Smetona po Kazimiero Būgos mirties patikėjo Juozui Balčikoniui rašyti „Lietuvių kalbos žodyną“, būtent jis padėjo abejojantiems kalbininkams apsispręsti dėl jablonskinės rašybos. Beje, 1933 m. žurnalo Tautos mokykla pirmojo numerio vedamajame straipsnyje prezidentas išdėstė pedagogines savo idėjas.
Išskirtinį veikalą, skirtą apginti lietuvių kalbai, Urbutis ėmė rašyti, kai 2005 m. viename dienraštyje perskaitė žinutę apie Lietuvos ir Lenkijos prezidentų susitikimą, per kurį jiedu „išsprendė netgi tokius smulkius klausimus kaip lenkiškų pavardžių rašymas“, o iš kito šaltinio sužinojo, kad šiuos „formalumus pavesta sutvarkyti Vyriausybei, tiksliau – Teisingumo ministerijai“ (p. 7). „Lietuvių kalbos išdavystę“ jis rašė su nepaneigiamais lingvistiniais argumentais ir su mokslo kalbai nebūdingomis emocijomis, neišlaikydamas mokslo stiliui reikiamo kalbos neutralumo, tačiau kiekvienam turėtų būti suprantama, kodėl taip atsitiko.
Atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, pirmiausia reikėjo gerai apgalvoti lietuvių kalbotyros ir kalbos kultūros ugdymo programą, užuot vertus lituanistus (kaip ir kitų sričių specialistus), kad jie vykdytų tarptautinius projektus, o prestižinius mokslo darbus skelbtų užsienyje. Lituanistika pirmiausia turėjo būti prestižinė Lietuvoje. Tuomet ji būtų laikoma prestižine ir pasaulyje. Nereikėjo, neįsigilinus į išgyventą laiką, trypti ir purvais drabstyti talentingiausių Lietuvos rašytojų. Kalbininkai turėjo tirti kalbą, užkirsti kelią anglų kalbos invazijai, o su atgyjančiais rusicizmais kovoti taip atkakliai, kaip kadaise priešinomės sovietų tankams.
Lietuvai pasukus integracijos ir globalizacijos keliu (įstojus į ES), rimtai pagalvoti apie anglų ir lietuvių kalbų vartojimo kultūrą privalėjo ne tiktai Kalbos inspekcija, bet ir Prezidentas, ir Vyriausybė, pasitelkdami kalbininkus, dar nesusipykusius su kalbotyra, pasimokydami iš Latvijos. Tik Vyriausybė ir Seimas galėjo anglų ir lietuvių kalbų vartojimo taisykles įteisinti įstatymu.
Didelė klaida buvo iškart apsileisti ir nekreipti dėmesio į populiariosios muzikos grupių pavadinimus, į tai, kaip pavienės garsenybės žemina save pasaulyje. Tik patriotizmo stoka reikėtų laikyti tai, kad Kazlauskaitės pavardė nemokšiškai nulaužta iki Kazlaus (jei pavardės trumpinys būtinas, tai geresnis Kazla, plg. Urmanavičiūtė – Urmana, nes tokią santrumpą, kalbant lietuviškai, galima linksniuoti).
O ir apskritai moterų pavardės be priesagų, rodančių priklausymą šeimai (Budrė, Druskė, net Plepė), arba moterų perimtos vyriškųjų pavardžių formos (Bosas, Dapkus, Šarkus) aiškiai rodo svetimos kultūros perėmimą ir nepagarbą savajai. Lietuvių kalbos išdavystei priklauso ir dainininko Donato Montvydo virtimas Donny Montell, Monikos – Monique su nekaitomu slapyvardžiu Bjelle. Kai rašoma Mia, o tariama Mija, tai irgi svetima, nes lietuvių kalba šiuo atveju reikalauja priebalsio tarp atviros šaknies ir galūnės balsio (mo-ti – mo-j-a, duo-ti – duo-d-a, gau-ti – gau-n-a). Pagal parašymą Mia turėtume tarti Me (juk čia netariame čija).
Kalbininkai profesionalai, kuriuos nokautavo tos trys nelemtos raidės, nebeprisikels – vieni po žeme ilsisi, kiti eilėraščius ar prisiminimus vien savo archyvui rašo, nes viešai paskelbęs tai, ką patyrei, net be cenzūros gali būti žiauriai apkaltintas ir nubaustas. Jau net nekeista, kad kalbininkas, dėstantis Vilniaus universitete lituanistams, nesuvokia tarmių santykio su bendrine kalba.
Dalia Plikūnaitė cituoja jo, turinčio tą patį vardą ir pavardę, kaip ir tarpukario Lietuvos prezidentas eruditas Antanas Smetona, pašmaikštavimus, visiškai netinkamus nei laikui, nei vietai: „Mėgstu pašiurpinti auditoriją teiginiu: tarmės yra mėšlas [...]. Jos susilieja į bendrinę kalbą, ją savo gyvybiškais syvais pamaitina, ir kuo daugiau tos bendrinės kalbos kalbėtojų, tuo mažiau tarminių šnekėtojų [...]. Taigi tarmės – bendrinės kalbos trąša. Patręšia ir traukiasi. Kuo daugiau tarmės, tuo mažiau bendrinės kalbos. Kuo daugiau bendrinės kalbos, tuo mažiau tarmės“ (delfi, 2018-05-21).
Šis kalbininkas mato tik mažą Lietuvos plotą. Didelėse teritorijose tarmės išsilaiko lygia greta su bendrine kalba, laikui bėgant, ir iš bendrinės kalbos gali atsirasti tarmės. Štai senovės Graikijoje bendrinė šnekamoji ir rašomoji kalba – koinė – susiformavo Atikos tarmės pagrindu. Tarmių užuomazgų pirmiausia radosi šnekamojoje kalboje. Todėl kurį laiką senovės graikų šnekamoji bendrinė kalba šiek tiek skyrėsi nuo rašomosios. XIX a. viduryje susiformavusi dabartinė graikų bendrinė valstybinė kalba, kurios pagrindu tapo Vidurio Graikijos miestų tarmės, ryškių skirtumų tarp šnekamosios ir rašomosios kalbos neturi, yra artima helenistinio laikotarpio bendrinei kalbai, bet ji jau ne koinė.
Šių dienų kalbininko Antano Smetonos lingvistinis akiratis taip toli nesiekia, jo žinios, kaip ir pats sako, paremtos tik gerbiamų dėstytojų paskaitomis, girdėtomis prieš daugelį metų. Tačiau atmintis nėra labai patikima saugykla, ji gali ir iškraipyti tai, kas kadaise per paskaitas išgirsta, todėl jo paminėtas „gerbiamų dėstytojų“ pavardes citatoje praleidau, nes nemanau, kad jie galėtų šitaip nusišnekėti. Apie bendrinę kalbą Smetonai derėtų pasiskaityti Aldono Pupkio 1980 m. išleistame vadovėlyje „Kalbos kultūros pagrindai“, beje, neseniai paskelbtas ir jo straipsnis, pagrįstai ginantis bendrinės kalbos terminą, kurį siūloma keisti standartine kalba.
Mantas Adomėnas, ne tik Oksforde apgynęs filosofijos daktaro laipsnį, bet ir Vilniaus universitete baigęs klasikinės filologijos studijas, turėtų būti labai išmintingas žmogus, bet kažkodėl nesupranta, nei koks bendrinės kalbos santykis su valstybine kalba, nei kam apskritai valstybei reikia valstybinės kalbos. Pasak Adomėno, lietuvių bendrinę kalbą įvalstybino demokratijos priešai, todėl dabar ją reikėtų išvalstybinti (du „puikūs“ naujadarai), kad ji laisvai ir greitai keistųsi (kitaip tariant, ristųsi į pražūtį). Girdėjau, susitaręs su buvusiu švietimo ministru Gintaru Steponavičiumi, jis rengia pasiūlymą Seimui išvalstybinti lietuvių kalbą. Jei Seimas tam pritartų, Lietuva būtų valstybė be valstybinės kalbos.
Didžiosioms valstybėms nebūtina savo kalbos skelbti valstybine, nes ji savaime tokia yra, bet kai kurios iš jų vis tiek skelbia, kad apsaugotų nuo atmainų, susidariusių valstybės pakraščiuose ir kolonijose. Pavyzdžiui, labai ilgas rašto tradicijas turintys prancūzai 1539 m. valstybine paskelbė Paryžiaus apylinkių kalbą, ja rūpinosi ir tebesirūpina prezidentai, kurie specialiais potvarkiais ar įsakais tvarkė, gal ir tebetvarko viešuosius užrašus, o visų specialybių išsilavinę žmonės jautė ir jaučia atsakomybę už savo valstybės kalbą.
Žurnalistas, signataras Rimvydas Valatka sako nepastebėjęs, kad prancūzų kalbininkai nurodinėtų, kaip reikia rašyti ar kalbėti. Nieko čia nepadarysi, jis Prancūzijos nepažįsta taip gerai, kad suvoktų, koks tvirtas šios šalies išsilavinusių žmonių nusiteikimas puoselėti gimtąją kalbą. Pavyzdžiui, teisininkai savo tekstus rašo taip, kaip talentingiausi grožinės literatūros meistrai, todėl teisė šioje šalyje giliai įsiskverbusi į intelektualinį, emocinį ir literatūrinį gyvenimą (Konrad Zweigert, Hein Kotz. Lyginamosios teisės įvadas. Vertė Danutė Gečienė, Vytautas Nekrošius, Paulius Vinkleris. Vilnius: Eurimas. 2001, p. 122).
Atkreipkime dėmesį, kad apie prancūzų teisininkų kalbą taip rašo vokiečiai, aiškiai jiems pavydėdami. Bet dabar jau ir prancūzams darosi neramu dėl agresyvaus anglų kalbos plitimo.
Vieną ar net kelias kalbas valstybinėmis skelbia tos valstybės, kuriose (savaime ar per prievartą) buvo ar tebėra lygiavertiškai vartojama ne viena kalba. Valstybinės kalbos galia labai didelė.
Pavyzdžiui, ukrainiečiams dabar būtų gerokai lengviau, jei greta ukrainų kalbos valstybine būtų buvusi paskelbta ir rusų kalba (bent jau mažiau priešų jie turėtų šalies viduje). Tačiau politikams net į galvą neateina, kokia svarbi valstybei jos valstybinė kalba.
Lietuvai tapus LTSR, švietimas neiškart pateko į siaurakakčių rankas. Straipsnyje, aptariančiame nokdaunus lietuvių kalbai, Kauzonas mini atvejį, kai per sovietinių respublikų švietimo ministrų pasitarimą Baltarusijoje buvo pasiūlyta mokyklose mokyti Lenino kalba, bet Lietuvos švietimo ministras Mečislovas Gedvilas visiems burnas užčiaupė pareikšdamas, kad gal geriau būtų mokyti Markso kalba.
Rūpinosi lituanistika net savo motinos prakeiktas Antanas Sniečkus, kuris Pirmojo pasaulinio karo metais Voroneže buvo Jablonskio ir Balčikonio mokinys. Arba tarybinis istorikas Juozas Žiugžda, pagal išsilavinimą lituanistas, iki 1972 m. turėjęs lietuvių kalbos vadovėlių leidybos monopolį. Nors abudu buvo kairiųjų pažiūrų, bet norėjo Lietuvą matyti lietuviškai kalbančią ir bent jau tuo atžvilgiu laisvą TSRS tautų kalėjime.
Okupantai laisvės negalėjo duoti, nes ir pirmoji jų himno eilutė skelbė, esą tai „neišardoma laisvųjų respublikų sąjunga“ (sojuz nerušymyj respublik svobodnych). Vis dėlto lietuviškai kalbanti Lietuva išliko. Manyčiau, daug lėmė švietimą tvarkančių politikų supratingumas ir valia. Rusų sociologai 1975 m. labai stebėjosi, kad nepavyko nutautinti nei Pabaltijo, nei Užkaukazės respublikų, nors studentams rusistams buvo mokamos didesnės stipendijos, o rusų kalbos ir literatūros mokytojams skiriamos mažesnės grupės ir didesnės algos. Be to, TSRS pakraščių gyventojus visaip stengtasi atmiešti rusų imigrantais.
Manau, iš politikų, turinčių humanitarinį išsilavinimą, geriausiai tautos ir kalbos ryšį suprato lituanistas, filosofas Romualdas Ozolas, kuris net ir po mirties aiškina kalbos santykį su tauta ir valstybe ne tik iš spausdintų darbų, bet ir iš paliktų rankraščių: „Jeigu esi lietuvis, turi gerai mokėti lietuvių kalbą: tik vieną kalbą galima mokėti labai gerai, nes tik vieną gali tobulinti iki gyvenimo pabaigos. Visomis kitomis kalbomis gana sugebėti susikalbėti. Kalba yra materializuota žmogaus ir tautos dvasia. Pradžioje galima tik norėti dainuoti angliškas dainas [...], bet būtent taip ir prasideda išėjimas iš savo kalbos, savo dvasios, savo kultūros ir iš visų kitų savo namų“ (Romualdas Ozolas. Tauta. Valstybė. Pilietis. pro patria).
Sovietų laikais neturėjome valstybinės kalbos, tačiau bendrinę kalbą buvome iškėlę į aukščiausią lygį. Už tai mus tada vadino nacionalistais, net rengėsi sumalti į miltus (Aldonas Pupkis. Lietuvių kalbos sąjūdis 1968–1988 m. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 2016, p. 433). Nepriklausomoje Lietuvoje už šį nelengvą, pasiaukojamą darbą mūsų mokiniai vadina mus sovietiniais ideologais („Lietuvių kalbos ideologija“ ir „Lietuvių kalbos idealai“).
Lietuvai tapus nepriklausoma, mokslo argumentai nuo pat pradžių buvo nustumti į šalį – nubraukta tai, ką pavyko sunkiausiomis sąlygomis sukurti sovietmečiu. Dirbtinai sunaikinta buvusi populiari Mūsų kalba – pervadinta Gimtąja kalba ji ne tik nepasiekė tarpukariu ėjusios Gimtosios kalbos populiarumo, bet neprilygo ir Mūsų kalbai. Formaliai atkurta Lietuvių kalbos draugija virto rajoninės reikšmės sambūriais, besirūpinančiais ne kalbotyra ar kalbos išlikimu, o įvairiais minėjimais ir kultūriniais renginiais. Nepriklausomoje Lietuvoje pradėta leisti laikraštį Dialogas, įsisteigė leidykla Gimtasis žodis, leidusi to paties pavadinimo žurnalą ir mokytojams aktualias knygas. Dabar jų nebėra, nes išsilaikyti rinkos ekonomikos sąlygomis neįstengė, o paremti jų darbą niekam nerūpėjo.
Adomėnas bando „parmušti žemėn“ VLKK pirmininką Audrių Antanaitį, tačiau iš tikrųjų tai nokdaunai lietuvių kalbai. Kas atsitiko, kad šitiek daug mokęsis vyras taip niekina savo gimtąją kalbą, nors pats klaidų nedaro? Stebiu jį ir stebiuosi. Ne kiekvienai galvai pasiduoda klasikinė filologija. Ją studijuojant, reikia išmokti nelengvai įveikiamas lotynų, senovės graikų (kai kam ir hebrajų) kalbas, o juk klasikinė filologija apima ne tik jas, bet ir Antikos literatūrą, kultūrą, meną, kalbotyrą, logiką, filosofiją, net archeologiją. Taigi Adomėnui turėtų būti žinoma, kad senovės Graikija buvo didelė imperija, tačiau graikai studijavo tik savo kalbą, o svetimšalius laikė barbarais, nevertais mokytų vyrų dėmesio.
Pamatę, kad barbarų kalbos daro vis didesnę įtaką imperijos pakraščiams, savo kalbos nepaliko likimo valiai (arba greitesnei kaitai). Kalbos mokslo centrą III a. pr. Kr. iš Atėnų perkėlė į Aleksandriją. Ten atsidėjo kalbotyrai, rašė gramatikas, saugodami kalbos normas visame plote.
Adomėnas kadaise ir Kultūros baruose paskelbė straipsnį prieš kalbininkus, net ne tiek prieš juos, kiek prieš lietuvių kalbą, anot jo, neprilygstančią ilgas raštijos tradicijas turinčiai anglų kalbai.
Manau, Kultūros barų vyriausiasis redaktorius Bronys Savukynas tuo Adomėno straipsniu norėjo sukelti diskusiją (mokslas yra dialogas), nes po to išspausdino Vytauto Būdos ir mano atsakymus.
Tačiau diskusija neįvyko. Adomėnas tylėjo. Tada pamaniau: jis dar jaunas, kai užaugs, sužinos, kad nėra žmogaus be kalbos ir kalbos be žmogaus. Tačiau jis neužaugo, nes ir dabar nežino, kad kalbai modernėjant, žodžių reikšmė platėja, o pačių žodžių mažėja. Jo manymu, anglai turi daugiau žodžių negu lietuviai. Netiesa. Galėčiau eiti lažybų ir laimėčiau. Pavyzdžiui, viena indėnų tautelė, gyvenanti rezervato sąlygomis, apibūdinti žaliai spalvai turi net šešiolika žodžių, nes jiems tas aktualu. Patogu tą parodyti ir lietuvių kalbos pavyzdžiais.
Dar visai neseniai pieną melžėme, o rūgpienio paviršių griejome, griebėme (iš čia greimas ir grietinė), sviestą mušėme, sukome, sūrį slėgėme, o dabar ne tik pieno produktus, bet ir patį pieną gaminame. Lietuviai skerdė tik kiaules, o avis, galvijus pjovė, bet dabar skerdyklose skerdžiama viskas, net paukščiai ir triušiai. Latvių kalba kiek modernesnė – jų cilvēks sirms ir zirgs sirms (retkarčiais dar salns), o lietuvių žmogus žilas, bet žirgas širmas, šyvas, palšas, palvas. O kur dar mūsų garsažodžių lobynas, išlikęs iš žilos senovės! Nė viena iš man žinomų modernių kalbų neturi tiek sinonimų, kiek jų skamba lietuviškai. Vien veiksmažodis eiti turi apie pusšimtį pakaitalų.
Siūlyčiau Adomėnui nusiimti savo paties užsidėtą apsauginį apynasrį, pridengiantį akis iš šonų. Tokį mano tėvas kadaise movė savo gerai nušertam arkliui, kad tas žiūrėtų tiesiai po kojomis, nes, žvalgydamasis į šonus, galėjo pasibaidyti kokio didesnio akmens ar kelmo (tais laikais mašinos vieškeliais nevažinėjo, net ir plentu retai kada dumdavo). Adomėnas lyg ir turėtų žinoti, kad Lietuvoje irgi yra filosofų, turime filosofiją ir jos istoriją, Alfonsas Tekorius į lietuvių kalbą sėkmingai verčia žymiausių vokiečių filosofų veikalus, o juose esama sąvokų, kurioms būtini lietuviški atitikmenys, tačiau kalba pati savaime negali jų turėti. Dėl to nereikėtų lietuvių kalbos kaltinti prastumu ar kaimietiškumu. Kalbos kultūra lygi žmogaus kultūrai ir sugebėjimams.
Generatyvinė gramatika yra įrodžiusi, kad kiekvienas žmogus ant kaklo nešiojasi „kompiuterį“, kuriame instaliuota gimtosios kalbos sistema, pagal poreikį galinti tiksliai generuoti (kurti) žodžius, žodžių formas, žodžių junginius, sakinius ir tekstus. Verčiame ne svetimos kalbos formą, bet jos turinį. Jei bus gerai suvoktas turinys, mūsų „kompiuteriai“ ras jam tinkamą formą.
Jei Adomėnas, puikiai mokantis anglų kalbą, norėtų įsitikinti, kad jo gimtoji kalba ne tokia jau prasta, galėtų pamėginti į anglų kalbą išversti Romualdo Granausko „Jaučio aukojimą“, kur mintis teka nepertraukiama vienarūšių sakinio dalių srove, o kabliataškio, turinčio meninę vertę, negalima pajudinti iš vietos, nepažeidus pasakojimo esmės. Tada gal net jis suprastų, kad lietuvių kalba tobulesnė už anglų kalbą ir būtinai reikia ją tokią išsaugoti. O kur dar ypatingas lietuvių kalbos kirčiavimas, kurio visai be reikalo baidomės ir nepaisome?
„Kratilas“ ir „Sofistas“ – du Platono dialogai, skirti kalbotyrai. Bene pirmasis „Kratilą“ į lietuvių kalbą 1996 m. išvertė Adomėnas, kuriam Sokrato pokalbis su Kratilo mokiniu Hermogenu nesudarė didelių sunkumų. Prie vertimo įdėta Naglio Kardelio kalbotyros studija, rodanti, kad reikšmingos ne tik žodžių dalys, bet ir garsai. Dabar negalėčiau pasakyti, ar į lietuvių kalbą išverstas „Sofistas“, iš kurio galima sužinoti, kad kalbos garsynas yra uždaras (todėl ir jo ženklų sistema – abėcėlė – uždara). Garsyno kaip sistemos uždarumo suvokimas turbūt ir lėmė, kad senovės graikai sukūrė tobulą abėcėlę, paremtą gebėjimu akustinį srautą suskaidyti į reikšmingus taktus (garsus).
Du lietuviai, du tos pačios kartos filosofai, baigę VU klasikinės filologijos studijas, bet kokie skirtingi! Tas, kuris pasuko į politiką (Adomėnas), niekina gimtąją kalbą, o tas, kuris domisi kalbotyra (Kardelis), jaudinasi dėl lietuvių kalbos likimo ir klausia, „Ar iš Lietuvos neišvarysime lietuviškumo dvasios?“ (pro patria).
XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje kalbotyra neišsiversdavo be lietuvių kalbos. Ji tyrinėta ne tik Vokietijoje, bet ir kitose Europos šalyse (Danijoje, Prancūzijoje, Švecarijoje, Olandijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, daugelyje slavų šalių, ypač Rusijoje, kur subrendo Jaunius, Būga, Jablonskis ir kt., kur buvo išleista Jauniaus gramatika, Antano Juškos žodynas ir jo surinktos lietuvių liaudies dainos...)
Nejaugi nieko (net kalbininkams) nesako Algirdo Sabaliausko fundamentali keturių tomų „Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija“ (1980–2010)? Sabaliauskas, talentingas ir neapsakomai kruopštus kalbotyros istorikas, buvęs Lietuvių kalbos instituto direktorius, III tomo pratarmėje kaip kokį testamentą paliko patarimą visiems kalbininkams: „Kol kas gal nepakankamai dėmesio skiriama problemoms, kurias kelia pasaulio globalizacijos reiškiniai. Be to, lietuvių kalbininkams dar daugiau negu lietuvių kalbos mokslas turėtų rūpėti lietuvių kalbos išlikimas“ (p. 11–12).
O ką daryti, kad kalbos išlikimas jiems rūpėtų? Prezidentė nuolatos kartoja, kad turime išlaikyti savo kalbą, bet ar ji turi planą, kaip tą padaryti? Niekas šiuo metu jo neturi, tai nerūpi ir kandidatams į prezidentus. Turbūt šaukštai jau po pietų, nes svetimoji kultūra giliai įsiskverbusi į mūsų gestus, į pasakojimo srautą su garso aaaaa tęsimu, kartais po teiginio tarsi kokį patvirtinimą girdime bereikšmį klausimą ar ne? Niekada kalbėdami nerodydavome kabučių pirštais ir dar lygia greta (angliškų). Giedodami himną, stovėdavome ramiai, o dabar kaip amerikiečiai griebiamės ranka už krūtinės. Niekada nedažėme Vilnelės žaliais dažais, iš moliūgų nepjaustėme pabaisų, nešventėme Valentino dienos, nuo seno per adventą laikydavomės rimties, o dabar keliame turgų ir t. t.
Viskas iš esmės keičiasi, o svarbiausia – šeima ir mokykla. Visiems dabar reikia psichologų pagalbos. Jeigu koks išdykėlis mokyklos direktoriui tualete ant galvos šliūkšteli dvokiančio vandens, o tas nesusivaldęs sukerta jam delnu, kaltas direktorius. Jei vieni mokytoją klasėje stumdo, o kiti šią sceną filmuoja, kalta mokytoja. Jei lituanistė moko kirčiuoti, bet mokiniai neklauso, nežiūri į vadovėlį, tik maigo savo išmaniuosius telefonus, todėl mokytoja neištveria, o mokiniai jos balsą per pamoką sugeba įrašyti, tai tėvams tą įrašą paviešinus visai Lietuvai, kalbų ir viešų svarstymų užteks geram pusmečiui...
Įsidėmėkime, kad tai buvo lietuvių kalbos pamoka, turinti ugdyti asmens kultūrą ir patriotizmą. Visokios patyčios mokyklose ir jų filmavimai, kaip ir nepagarba gimtajam žodžiui, be jokios abejonės, irgi atėjo iš svetur. Taip elgtis tapo madinga. Žurnalistė Zita Čepaitė, jau kurį laiką gyvenanti Anglijoje, rašo: „Ofsted (Švietimo priežiūros institucija Anglijoje) parengtoje ataskaitoje pranešama, kad net trečdalyje Anglijos vidurinių mokyklų neįmanoma nei mokytis, nei mokyti dėl elgesio problemų klasėje, t. y. mokiniai per pamokas triukšmauja, kalba mobiliaisiais telefonais ar įsivelia į peštynes“ (delfi, 2018-02-11).
Man visiškai nesuprantama, kodėl dabartiniai abiturientai labiausiai bijo ne kokios nors matematikos ar anglų kalbos, bet gimtosios kalbos ir literatūros egzamino, kurio mano karta laukdavo kaip šventės. Norėčiau dar parašyti apie savo mokyklas ir mokytojus, apie laikus, kai už netinkamą elgesį ar prastą mokymąsi lengvai galėjai būti pašalintas iš mokyklos, bet dabar kiti laikai ir kitokie vaikai. Todėl pabaigai verčiau aptarsiu išskirtinę nesąmonę – sumanymą, esą pavyks grąžinti kalbos taisyklingumą, pastačius skulptūrą raidei „ė“.
ACME grupei priklausančios bendrovės UAB „ACC Distribution“ valdybos pirmininkas Buožius sako: „Kaip technologijų grupė jaučiame norą grąžinti kalbos taisyklingumą, tad, švęsdami savo veiklos 25-metį, nusprendėme padovanoti dovaną visai šaliai ir Kaune pastatyti skulptūrą raidei ė.“
Jeigu dar turime kiek sveiko proto, pagalvokime, kaip toji negyva, gal iš kokio surūdijusio nuotėkų vamzdžio susukta ė grąžins kalbos taisyklingumą? Dar labiau pribloškė, kad tuo džiaugiasi Lietuvių kalbos instituto Raštijos paveldo tyrimų centro mokslo darbuotojas Mindaugas Šinkūnas: „Labai džiugu, kad privãčios iniciatyvos vertina lietuvių kalbos reikšmę ir atsigręžia į unikalius tapatybės aspektus. Skulptūra raidei „ė“ bus labai simboliška ir graži dovana“ (alkas.lt. 2018-11-08).
Lietuvių kalbos institutas, užuot sutelkęs jėgas, kad saugotų lietuvių kalbą, studijuoja raštijos paveldą, kuris niekur neketina pabėgti, o to centro mokslo darbuotojas tvirtina, esą Danielius Kleinas specialiai lietuvių kalbai šią raidę įtvirtinęs pirmojoje (1653) lietuvių kalbos gramatikoje.
Gaila, nepasako, kokiam garsui ir kokiais atvejais žymėti, nes Kleinas, linksniuodamas žodį giesmė, raidę „ė“ rašo tik įnagininko galūnėje: N. (vardininkas) – giesme, G. (kilmininkas) – giesmês, Abl. (įnagininkas ir vietininkas) – giesmė ir giesmeje). Kaip matome, Kleino „ė“ pasirodo tik žodžio giesmė įnagininke, kur dabar rašoma „e“. Be to, kalbininkas profesionalas turėtų suvokti, kad toji skulptūra, negyvas daiktas, neturės jokios įtakos nei kalbos kultūrai, nei jos išlikimui.