Kosminės kultūros simuliatorius kuriantis Julijonas Urbonas atrakcionus norėtų paversti atskiru meno žanru

Menininkas, dizaineris, inžinierius ir tyrėjas Julijonas Urbonas vis nustebina kosminėmis idėjomis. Šįkart kultūros startuolio „Meniniai tyrimai“ vadovas sulaukė dalinio Lietuvos kultūros tarybos finansavimo savo projekto įgyvendinimui, kurio pavadinimas ne vieną kultūrininką gali išversti iš koto: „Kultūros sričiai skirto paralelinio roboto vystymas“. Pasiteiravus, kuo šis robotas žada užsiimti greta kultūros, J. Urbonas paslaptingai šypteli ir pradeda pasakojimą apie procesą, kuris kaip pajuntu – gan slėpiningas.

Ypač jei pažvelgsi iš filosofinės pusės. Anot kūrėjo, tai unikalus techninių parametrų paralelinis robotas, sudarytas iš 6 laisvės laipsnių turinčio galinio vykdymo įtaiso ir nejudamo korpuso.

Kalbant paprastai (geriau būtų to nedaryt, bet vis tiek surizikuosiu), – įrenginys, skirtas judėjimo simuliacijai.

Kuria naują santykį tarp žiūrovo ir atlikėjo

Kuriamas robotas simuliuos platų judesių spektrą: nuo įvairių transporto priemonių, atrakcionų, akrobatikos iki šokio judėjimo pojūčių. Jį gali valdyti ir programuoti vienas asmuo, nebūtinai turintis inžinerinį išsilavinimą.

Kuo šis robotas išsiskiria iš kitų? Šiuo metu rinkoje esantys tokio pobūdžio robotai, J. Urbono teigimu, yra sudėtingai valdomi ir neužtikrina reikalingų techninių parametrų, o aukšta tokių technologijų kaina kol kas riboja jų rinką.

Kaip pasakojo J. Urbonas, numatoma paruošti pilnos apimties meninę šokio judesių kompoziciją, muzikinį takelį ir suprogramuoti tai atitinkančius roboto judesius, kad choreografija, muzika ir kūniškos žmonių patirtys susijungtų į viena kitą papildančią estetinę visumą.

Šis įvairioms meno sritims pritaikytas robotas leistų įtraukti žiūrovus į kūrybinį veiksmą, sukurti naują santykį tarp žiūrovo ir atlikėjo – įtrauktų į atliekamą veiksmą naujus potyrius – vestibiuliarinės iliuzijos, didelės išcentrinės jėgos apkrovos.

Ir tai ne vienintelis išradimas, kurį autorius pavadino kosminės kultūros simuliatoriumi.

Vienas jų – centrifūgos principu veikiantis atrakcionas, esančius viduje dėl išcentrinės jėgos prispaudžiantis prie sienelės. „Yra ne vienas tokiu principu veikiantis atrakcionas – kaip mėgstu sakyti, pakeistos gravitacinės jėgos. Įsivaizduokite, jei galėtumėt vaikščioti sienomis horizontaliai. Tai gali šis atrakcionas“, – kalbėjo J. Urbonas.

Sugrąžinant atrakcionų patirtį

Dėl pasikeitusių saugos reikalavimų tokių atrakcionų praktiškai nelikę.

„Norėjau sugrąžinti tą patirtį, ką reiškia būti tose pakeistose gravitacinėse aplinkybėse, kad jose galėtų vykti meniniai reiškiniai. Projektavome su grupe inžinierių, priėjome prie idėjos, kad tą centrifūgą galima padaryti besisukančia scena. Esantys viduryje scenos nepatirtų išcentrinės jėgos, o žiūrovai būtų prispausti prie sienos. Sienelė turėtų įžambią formą, nuo išcentrinės jėgos žmonės pakibtų ore. Kadangi struktūra būtų skaidri, iš išorės visa tai matytųsi. Tam tikra prasme, kosminė kultūra“, – pažindino su idėja pašnekovas ir pridūrė, kad atrakcionas, jo manymu, unikalus meninis žanras. Nėra nė vienos meno veiklos, kuri įtrauktų žmogaus kūną, kaip atrakcionai – visais viduriais, viskuo.

J. Urbonas norėtų, kad būtų mėgaujamasi ne tik šiuo įtraukimo procesu, bet ir jo estetika. „Žvelgiant į atrakcionų istoriją – ji buvo paveikta vyriškos dimensijos, orientuota į intensyvumą, bet ne į poetiškus, meniškus, jautresnius aspektus. Mano tikslas – sugrąžinti tam tikrą estetinį atrakcionų potencialą, perkeliant jį į meno lauką, paverčiant atskiru meno žanru“, – aiškino kūrėjas.

Julijonas Urbonas

„Esantys viduryje scenos nepatirtų išcentrinės jėgos, o žiūrovai būtų prispausti prie sienos“

Tai, anot J. Urbono, pirmasis bandymas, kuris taps fizišku, patiriamu. „Daugelis mano projektų yra pusiau fiziški, jų negalima patirti, tiesiogine ta žodžio prasme, – tik per simuliacijas. Turiu atskirų meno, dizaino, kūrybinių linijų, kai kurios orientuotos į paskatinimą mąstyti, kitaip tariant, – projektai diskusijai sukelti. O kiti – gan pragmatiški, orientuoti į rinką, pavyzdžiui, objektai viešoje erdvėje“, – atskyrė veiklas J. Urbonas.

Kaip pavyzdį pateikė viešajai erdvei sukurtą skulptūrinę instaliaciją – eskalatorių - čiuožynę. Vienoje konstrukcijos pusėje sumontuoti eskalatoriaus laipteliai, o kitoje – čiuožynė. Šis darbas, J. Urbono teigimu, yra susijęs su tyrimais, kuriuose gilinamasi į gravitacinę estetiką.

Dizainerį ir architektą J. Urboną bene labiausiai išgarsino projektas „Eutanazijos kalneliai“ (2010), pristatytas kaip baigiamasis doktorantūros darbas Karališkajame meno koledže Londone.

Šių metų Venecijos architektūros bienalėje Lietuvą atstovaus kosminis menininko J. Urbono futuristinis minties eksperimentas „Planeta iš žmonių“. Nuspręsta, kad bienalė vyks, net ir ekstremaliomis aplinkybėmis, jei tektų ją atidaryti virtualiai.

Menininko instaliacija „Sounding Door“ yra Meno ir medijų centro Karlsrūjėje (ZKM) kolekcijos dalis.