Kultūros atstovai apie tanką Katedros prieigose: vakarietiškoji civilizacija jau turėtų būti iš to išaugusi

Karo Ukrainoje metinių dieną, vasario 24-ąją, Katedros aikštės prieigose pastatytas sunaikintas rusų tankas, į Lietuvą atvežtas Ukrainos kariuomenės. Tačiau šis karo trofėjus tapo ne tik pasiaukojimo ir paramos Ukrainai simboliu, kaip tikėtasi, bet ir prokremliškų provokatorių taikiniu. Viešojoje erdvėje iš kultūrininkų pusės pasigirdo abejonių, ar šis pamuštas rusų tankas, pastatytas šalia Arkikatedros aikštės, yra tinkama kalbėjimo apie solidarumą, forma.

Galime pasigaminti efektyvesnius ginklus gintis nuo barbarų

Ar šis karo trofėjus iš militaristinio objekto tapo kultūriniu reiškiniu? Rašytojas, televizijos žurnalistas Rytis Zemkauskas sakė, kad jeigu apie tai imtume kalbėti kaip apie kultūrinį reiškinį, tokiu atveju, šio tanko buvimą jis vertintų neigiamai.

„Nes tai man primena tuos laikus, kai priešo lavonas būdavo pririšamas prie arklių vežimo ir tampomas centrine miesto gatve. Tada kyla klausimas, kuo mes skiriamės nuo barbarų? Juolab kad tai ne mūsų trofėjus, o ukrainiečių, bet ir tai nėra svarbu šiuo atveju. Man nepatinka karo trofėjų demonstravimas – tai yra skalpų demonstravimas. Man atrodo, kad mūsų vakarietiškoji civilizacija jau turėtų būti iš to išaugusi, ir kaip tik dėl to – stipresnė už barbarus. Kaip tik dėl to esame ir turime būti stipresni už barbarus, ir kaip tik dėl to, mes galime pasigaminti efektyvesnius ginklus gintis nuo barbarų“, – pažymėjo R. Zemkauskas ir pridūrė, kad vakarų civilizacija geriau kariaus, geriau ginsis ir bus efektyvesnė tada, jeigu atsikratys štai tokių viduramžiškų būdų dorotis su karo trauma.

Su daroma išvada, kad tai geras būdas atskleisti visuomenės požiūrį, R. Zemkauskas sutinka.

„Suprantama, kad tai irgi yra būdas, ginčas dėl to yra naudingas. Ginčas dėl tanko, ar kitų viešosiose erdvėse esančių klausimų (nes tai kelia klausimų) visada yra naudingas. Kaip tik manau, – demokratijos esmė yra ginčas. Galiausiai tam tikras kompromisas. Savo nuomonę pasakau, bet aš lygiai taip pat gerbiu ir kitą nuomonę, sakančią, kad gal to reikėjo, gal tai kažkaip parodo mūsų visuomenės tikrąją būklę, o ne vien tik kaip mes įsivaizduojame iš savo burbulų – manau, kad daug ką nustebino, kiek gvazdikų ten atnešė... vadinasi, tam tikrą teigiamą vaidmenį suvaidino. Tik svarbu, kad tai prisidėtų prie mūsų brandos, kad tai mūsų nenutrauktų atgal į barbarybę. Tai labai svarbu“, – pabrėžė jis.

Menas turi galią apibendrinti

Menininkė Rūta Liutkutė Sausio 13-ąją prie Vilniaus Katedros bokšto surengė performansą „Nepamirškite karo“, kurio ašimi tapo šarvuotis. Performanso autorė ragino pažvelgti į savo šarvus, pasitikrinti, ar jie pakankamai stiprūs, priminė, kad negalima nurimti, tapti abejingais karo problematikai. Tačiau performansas su atsigabentu šarvuočiu buvo nutrauktas įsikišus pareigūnams, svarstyta, dėl padarytos žalos aplinkai ir jos sutvarkymo atlyginimo. Praėjo geras mėnuo, ir... sutapimas ar nusižiūrėjimas? R. Zemkauskas į šiuos klausimus neturėjo vienareikšmiško atsakymo.

„Dainius Liškevičius taip pat prie Rotušės statė apvirtusį automobilį – kaip skulptūrą – irgi buvo problemų dėl taršos... Atskirkime, kur yra meno kūrinys ar meninis veiksmas, tada vertiname vienaip. Kitaip, – kai tai realus objektas. Šiuo atveju, turime realų karo trofėjų, kuriame žuvo žmonės; tai yra didelis skirtumas tarp šitų dalykų. Nuo to reikėtų pradėti, o paskui jau kiekvienas gali formuoti savo nuomonę“, – kalbėjo R. Zemkauskas.

Jis pasisakė už tai, kad jau dabar mąstytume šitas kategorijas iš meno pusės – tai būtų naudingiau, nes tada keliami klausimai yra labiau apibendrinti.

„Menas visada turi galią apibendrinti. Ir klausti iškart apie prasmę, nes menas – pirmiausia, prasmės sritis. Jeigu nėra prasmės – tai nelabai ir menas, tiesą sakant. Jeigu mes kalbame apie prasmės dalykus, tai tada menas tinkamesnis šitoje vietoje. Man labiau patiktų, jeigu ten stovėtų koks nors objektas kaip meno kūrinys, keliantis tuos pačius klausimus, bet yra kaip yra. Mes galime ir taip pasiklausti savęs, tik manau, kad esame brandesni ir šitas objektas (tokių objektų demonstravimas), man atrodo, mums jau turėtų būti praeitis. Kadangi, atrodo, tai dar nėra praeitis, reiškia, mums reikia dar šio to išmokti, irgi neblogai. Svarbu suprasti, ką darome, ir pozityviai pasiginčyti, padiskutuoti dėl to. Mano pasiūlymas, kad vietoj šio [trofėjaus] būtų meno objektas“, – kalbėjo R. Zemkauskas.

Gavo progą ir atrakciją

Kultūros kritikas Vaidas Jauniškis feisbuke pasidalino įrašu, kuriame svarstė, kad dėl šio karo trofėjaus kilo socialinės bangos ten, kur to visiškai nereikia.

„Apie bullshitą, tik ne Kauno, o Vilniaus. Dar viena „skulptūra“ viešojoje erdvėje. Nežinau, kieno iniciatyva buvo atgabentas pamuštas rusų tankas, ir kodėl jis buvo pastatytas šalia Arkikatedros aikštės (ne joje, nes tam tikriausiai bažnyčia nebūtų davusi leidimo). To pasekmė – praeivių ir žiniasklaidos šaršalas bei nuo kitų darbų atleisti ir budėti priskirti keli policininkai ir kitos tarnybos prižiūrėti šitą, atsiprašant, instaliaciją. Ar neatrodo, kad ši „Ukrainos palaikymo“ kampanija yra visiškai netikusi, sumąstyta primityvių piarščikų ir kelianti komunikacines ir socialines bangas ten, kur to visiškai nereikia? Pamušti rusų tankai, stovintys Kijeve, yra normalus karo trofėjus. Sena karo praktika nuo neatmenamų laikų, kaip priešų vado galva, pamauta ant kuolo centrinėje aikštėje. Kokį tanką numušėme mes? Latviai, estai, vokiečiai? Ar tai tikrai buvo mūsų drono taikinys? Ak ne, tik simboliškai. Simboliškai mes seniai pamušėme visus tankus ir kremlius“, – rašė jis.

V. Jauniškis kėlė retorinį klausimą: „Kiek reikia pastangų sumąstyti, kad vata ir proputinistai, gavę platformą ir progą pasireikšti, ją tikrai išnaudos?“

„Kas dabar iš to, kad gavo pasireikšti? O ne vata? Vakar pats mačiau, kaip prie tanko selfinosi rusės paaugliukės – ir nežinau, kodėl jos taip darė ir kas jų mintyse (bet paaugliai dažnai būna prieš valdžią, nes jie tiesiog tokie). Bet gavo progą ir atrakciją. Kiti – kitokią. Prezidentas, kalbantis, kad dabar prie tanko išgrynės, kas yra kas, tuo pačiu sako, kad VSD niekam nereikalingas, nes, matyt, jam dar to neišgrynino. Tai gal paleiskim tą instituciją, jei viską atlieka pamuštas tankas. Nes, kad vatos ir proputinistų pilna, – to, matyt, neatskleidė nei sociologinės apklausos, nei socialiniai tinklai, nei policija. Naujiena“, – tęsė V. Jauniškis.

Ir smagiausia, anot jo, kad „šitas „Ukrainos palaikymas“ čia dera prie Arkikatedros kaip religinis simbolis.“

„Palaikymas yra tik kabutėse. Bet simbolis telkia. Tuščias, pamuštas. Susiburkime aplink jį, kviečia akcijos sumanytojai, ir taip palaikysime Ukrainą. Net pervesti lėšų nereikia. „Paprasti žmoneliai“ visada būna išradingesni už komunikatorius: kažkas buvo atitempęs klozetą – kaip tempdavo vaikų žaislus ir skalbimo mašinas prie ambasadų karo pradžioje. Skaudi ironija ir jau aiškus ženklas. Ne, negalima, pasakė tvarką saugantieji, nedarykime bardako (tarsi bardakas nebūtų padarytas). Nes turi būti išlaikyta pagarba? Tai ką čia mes gerbiame ir ką palaikome?“, – klausimu įrašą baigė jis.

Tanką paskolino Kyjivo karo muziejus, Katedros aikštės prieigose jis stovės iki kovo 16 dienos.