Legendinės Kauno pantomimos trupės įkūrėjas, žmogus, gelbėjęs gyvuoju fakelu virtusį R. Kalantą. Disidentas, kovotojas su sovietiniu režimu ir savo pavyzdžiu įkvėpęs po R. Kalantos žūties vykusių jaunimo protesto akcijų dalyvius.
Taip dažnai pristatomas garsus latvių dailininkas M. Tenisonas, jo vardas tapo neatsiejama beprecedenčio 1972-ųjų sukilimo prieš sovietų valdžią dalimi.
Puikiai lietuviškai kalbantis 71 metų kūrėjas tikina – jo vaidmuo visą šalį sukrėtusiame spontaniškame proteste perdėtas. Išskirtiniame interviu menininkas atskleidė, kaip žuvo R. Kalanta, kokios politinės nuotaikos vyravo jo suburtoje pantomimos trupėje. Taip pat išvardijo priežastis, dėl kurių tuoj po tragiškų įvykių buvo atleistas iš darbo teatre.
– Nors gyvenate Rygoje, nuolat grįžtate į Kauną. Ką jums reiškia miestas, kuriame buvote sukūręs anuomet didžiulio populiarumo sulaukusią pantomimos trupę?
– Man Kaunas reiškia labai daug. Galima sakyti – šiame mieste esu gimęs. Kaune mokiausi, pradėjau dirbti, įgyvendinau savo siekius. Būdamas vos 21 metų subūriau pantomimos trupę, pastačiau pirmąjį spektaklį. Tai atrodė it stebuklas, nes buvau labai jaunas, beveik vaikas.
Kas šiais laikais tokiam jaunuoliui patikėtų burti aktorius, duotų teatro sceną ir leistų daryti ką nori? Likimas susiklostė taip, kad man pavyko realizuoti savo idėjas, nors pantomima – sritis, kurioje dirbau, man buvo visiškai nauja.
– Kas lėmė jūsų suburtos trupės populiarumą? Kaip pavyko pasiekti šlovės zenitą?
– Jau kurį laiką susitinku su daugeliu žmonių, kurie patys gal ir nėra matę mūsų pasirodymų, bet girdėjo apie juos. Vienareikšmio atsakymo nesulaukiu, kiekvienas jų apie tai, ką mes darėme, kaip dirbome, atsiliepia skirtingai.
Galiu pasakyti – dirbome iš tiesų daug, po 9 valandas per dieną. Tai būdavo ne tik repeticijos, bet ir įvairūs užsiėmimai: piešimas, darbai su plastilinu, darbas muzikos studijoje, etiudų spektakliui paieškos ir kt.
Laiką, kai veikė mūsų trupė, pavadinčiau nuolatinių paieškų metais. Kiekvienas spektaklis buvo kuriamas kita kalba ir forma. Pastačius vieną spektaklį susidurdavau su dilema – o kas toliau? Mūsų sukurtas paminklas sugriautas, reikia vėl ką nors kurti. Privalėjome nuolat kilti į viršų, tobulėti, ieškoti naujų raiškos formų. Buvome jauni, kupini ryžto ir energijos.
– Tapote tiesioginiu R. Kalantos žūties liudininku. Kaip viskas vyko?
– Muzikiniame teatre dieną vyko spektaklis vaikams. Prie manęs pribėgo vienas iš darbuotojų ir pranešė, kad dega žmogus. Iš pradžių nieko nesupratau – kur dega žmogus: scenoje ar teatre?
Mane patraukė tarnybinio išėjimo link, budėtojas į rankas įdavė gesintuvą. Tada išvydau parko skvere liepsnojantį žmogų. Bėgau prie jo, kaip dabar prisimenu, svarsčiau, kaip galėčiau jam padėti. Galvojau, ar purkšdamas gesintuvo chemikalus dar labiau nepakenksiu tam žmogui.
Gesintuvo taip ir nepanaudojau. Šalia jau buvo 2 vaikinai, spėju, profesinės mokyklos moksleiviai, jie švarkais gesino ugnį. Supratau, kad pagalba jau teikiama, manęs čia nereikia, todėl grįžau į teatrą.
Po kurio laiko mačiau, kad atvyko ugniagesių automobilis, vėliau – greitoji. Tą žmogų nešė neštuvais, pamenu, jis buvo sustingęs nuskendusio žmogaus poza: rankos ištiestos į priekį, kojos kiek suriestos.
– Tapote visuomenę sukrėtusio įvykio tiesioginiu liudininku. Kas vyko paskui?
– Netrukus mieste pastebėjau daug milicijos, po Laisvės alėją važinėjo mašinos su kareiviais. Prie teatro, kuriame dirbome, buvo įrengtas postas, ten tikrino visus sodelio link einančius žmones.
Kaip dabar prisimenu, su dviem aktoriais ėjome į teatrą, bet mūsų net nesustabdė. Poste buvę vyrai pasakė, kad „čia tie“. Ko gero, jau žinojo, kad esame iš teatro.
Vėliau prasidėjo jaunimo bruzdėjimai, vyko protesto eitynės. Kiek pamenu, viskas prasidėjo, kai nebuvo leista atsisveikinti su R. Kalanta kapinėse, todėl žmonės patraukė į Laisvės alėją.
Puikiai prisimenu, kaip su vienu aktoriumi stovėjome ir matėme einančią žmonių minią. Galėjau prie jos prisijungti, eiti kartu arba likti ten, kur stoviu. Atvirai pasakysiu, manęs nesužavėjo kai kurie skanduojami šūkiai, juos vertinau kaip provokaciją. Turėjau tam tikros patirties, nes buvau Prahoje likus savaitei iki sovietų kariuomenės pirmųjų tankų įvedimo. Mačiau, kokia atmosfera ten tvyrojo.
– Demonstracijoje nedalyvavote, todėl jūsų niekas negalėjo apkaltinti antisovietine veikla. Kodėl jūsų vadovaujama pantomimos trupė buvo paversta savotišku atpirkimo ožiu, o jūs atleistas iš darbo?
– Manau, daug lėmė vienas esminis sutapimas. Muzikiniame teatre jautėmės suvaržyti, mus nuolat „smaugė“, norėjome statyti spektaklį, bet to neleido vadovybė.
Norėdami daugiau kūrybinės laisvės parašėme raštą kultūros ministrui. Kai laišką išsiuntėme, buvo penktadienis, niekas negalėjo numatyti, kad netrukus įvyks tai, kas pakeis visų likimus. Kai šalia teatro esančiame sodelyje sekmadienį susidegino R. Kalanta, kitą dieną laiškas su mūsų kreipimusi pasiekė ministrą. Šių įvykių kontekste mūsų prašymas buvo vertinamas visai kitaip.
Šiandien skaitant šį mūsų pareiškimą gali atrodyti, kad sakiniai turi politinę potekstę. Tada mes tik prašėme daugiau kūrybinės laisvės ir geresnių sąlygų.
Kultūros ministrui gavus mūsų laišką netrukus iš Vilniaus atvyko moteris, kalbėjo su mumis, domėjosi, kokia situacija teatre, ko mes norime. Pabendravęs su ja supratau, kad ji negirdi, ką mes sakome. Kitaip tariant, nuosprendis jau buvo parašytas.
Tada sulaukiau direktoriaus įsakymo atleisti mane iš užimamų pareigų, nes sutrukdžiau įvykdyti planą, pastatyti spektaklį. Taip pat buvo atleisti 2 mano aktoriai – Giedrius Mackevičius ir Valerijus Martynovas. Kai kurie pažįstami teisininkai man sakė, kad galiu kreiptis su prašymu grąžinti į darbą, nes pagrindas, kuriuo vadovaujantis buvau atleistas, neturėjo jokio pagrindo.
Noriu pasakyti, kad Kaune pantomimos trupė liko, tik buvo pašalinti nepageidaujami elementai.
– Kai dirbote Kaune, jūsų suburta pantomimos trupė buvo pasiekusi šlovės zenitą. Kodėl kilo nesutarimai su teatro vadovybe, vėliau lėmę dramatiškus sutapimus ir jūsų atleidimą? Ar jums pavydėjo talento ir garbės?
– Mes, 9 žmonės, davėme daugiau pelno nei keliasdešimt teatro darbuotojų. Intensyviai dirbome, statėme spektaklius, vykome į gastroles Sankt Peterburge, Taline, Rygoje.
Buvau jaunas, todėl man neabejotinai pavydėjo. Buvome užsidegę tuo, ką darėme, aplinkiniai tai jautė. Mes buvome atsipalaidavę, laisvi žmonės, kai eidavome gatve, visi į mus žiūrėdavo. Tiesa, negaliu sakyti, kad mes kaip nors išsišokdavome. Vis dėlto nusprendė, kad šį žmogų, mane, reikia pašalinti.
Filmo centre – Kaunas
2017 metų vasario 16-ąją kino ekranus pasieks režisieriaus Donato Ulvydo filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“. Filmo veiksmas vyksta 1972 metais, kai našlaitė, aktore svajojanti tapti Emilija (aktorė Ieva Andrejevaitė) atvyksta į Kauną, mieste prasideda masiniai neramumai. Jauna mergina įsidarbina Kauno dramos teatre. Ten, užgesus rampos šviesoms, gyvenimas neprimena to, apie kurį svajojo. Paslaptys, išdavystės, keršto troškimas, aistros ir laisvės siekis čia temdo protus, o meilė ir tiesos troškimas keičia likimus.
„Kaunas tais metais buvo emocinis židinys, tai įrašyta mūsų šalies istorijos vadovėliuose, net negalėjai pasirinkti kito taško. Kaunas filmo kūrėjams tapo „pasaulio bamba“. Nusprendus šia tema kurti filmą, Kaunas net nebuvo kvestionuojamas – Kaunas ir yra tema“, – „Savaitraščiui Kaunui“ sakė režisierius D. Ulvydas, Kaune atkūręs 1972 m. atmosferą bei architektūrą.