Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla rugsėjo 2 d., šeštadienį, 12 val. „Sostinės dienų“ programoje kviečia vaikus ir jų šeimų narius į ekskursiją po Vilniaus senamiestį su Marija Čepaityte ir jos nauja knyga. Nemokama ekskursija prasidės prie Signatarų namų Pilies g. 26.
Knygos „Vilniaus Vištytė“ išleidimo proga kalbiname Mariją Čepaitytę apie jos mylimą Vilnių ir istoriją apie Vištytę.
– Vilniui švenčiant 700 metų jubiliejų, kartu su dukra iliustruotoja Polina Kucenko sukūrėte edukacinę knygą, pasivaikščiojimo vadovą vaikams po sostinės senamiesčio vietas, kurios atskleidžia įdomių istorijų. Kaip gimė ši idėja?
– Idėja gimė, kai kartą ilgai vaikščiojau Vilniaus senamiesčiu ir atsisėdau pailsėti priešais 28-ą Pilies gatvės namą. Žiūrėjau į bareljefus namo fasade, balkoną virš jų ir staiga galvoje suskambėjo: „Gyveno kartą Vilniuje Senelis ir Senelė ir turėjo jie baltą Vištytę...“ Įsivaizdavau tame balkone Vištytę, smalsiai žiūrinčią iš viršaus į Pilies gatvę. Papasakojau apie savo viziją dukrai Polinai ir ji nupiešė pirmą paveikslėlį. Man jis taip patiko, kad kartu su dukra pradėjome kurti istoriją apie Vištytę – vaikščiojome senamiesčiu ir spėliojome, kur Vištytė galėtų eiti toliau – buvo daug ginčų ir juoko.
– Naujoji knygelė turi lietuvių liaudies pasakos „Vištytė ir gaidelis“ bruožų, tik Jūsų pasakojime Vištytė, užuot ėjusi riešutauti palieka savo senelių namus, leidžiasi į miestą ieškoti balto arklio ir taip susipažįsta su Vilniumi. Kaip atsitiko, kad pagrindiniu knygelės personažu pasirinkote vištytę – tokį baugštų gyvūną? Juk jai tenka nukeliauti nemenką maršrutą painiomis Vilniaus gatvėmis.
– Grožiuosi vištomis nuo vaikystės – kokios jos dalykiškos, visą laiką kažko ieško ir aptaria tarpusavy naujienas kudakuodamos. Man jos neatrodo baugščios, veikiau tvirtos ir drąsios, todėl ir leidau mažai, drąsiai ir smalsiai Vištytei lakstyti Vilniaus gatvėmis. Nuo mažens pati bėgiojau tomis gatvėmis, šešerių pirmą kartą nuėjau pirkti chalos – tokio batono su aguonomis – į duonos parduotuvę, kuri buvo ant Vilniaus (tada – Liudo Giros) ir Islandijos (tada – Juozo Karoso) gatvių kampo. Su kiemo draugais bėgdavome žaisti slėpynių į Moniuškos skverelį, ten susipažinau su Liūto skulptūra. Miestas man nuo to laiko atrodo saugus, atviras visoms būtybėms: vaikams, šunims, katėms bei vištoms.
– Turite didelę pedagoginio darbo patirtį, esate VšĮ „Istorijų centras“ vadovė, rengiate archeologines ekspedicijas, pažintines keliones ir stovyklas jaunimui. Kaip sugebate patraukti vaikų, kurie dabar taip žavisi šiuolaikinėmis technologijomis, dėmesį? Koks Jūsų raktas į jų pasaulį?
– Taip, 22 metus dirbau mokytoja ir labiausiai mėgau vesti mokinių ekskursijas ir ekspedicijas. Pasirinkdavau maršrutus taip, kad man pačiai būtų įdomu pasakoti apie tai, kas „naudinga“. Tai ir yra paprasčiausias receptas, kad vaikai klausytųsi. Linksma būdavo atsakinėti į jų klausimus, nes dažniausiai jie būdavo visai nesusiję su tuo, apie ką pasakodavau. Kiek kartų rodžiau Vilnių savo trims vaikams, keturiems anūkams ir mokiniams, negalėčiau suskaičiuoti, bet pastebėjau, kad Vilniuje vaikai pamato ir klausinėja apie tuos pačius, nelabai aukštai nuo žemės iškilusius objektus. Juos ir aplankė mano sukurta Vištytė. O dėl šiuolaikinių technologijų nesijaudinu – vaikštant sudėtinga žiūrėti į mobiliojo telefono ekranėlį.
– Ar turite tokį Vilniaus kampelį, į kurį labiausiai mėgstate sugrįžti, kuris Jums ypač artimas?
– Turiu net kelis: Liejyklos gatvę, kurios grindiniu žemyn dardėdavau dviračiu, Moniuškos skverelį, Šv. Ignoto gatvės kiemus.
– Kokia mėgstamiausia Jūsų vaikystės knyga?
– Vaikystėje labiausiai mėgau knygeles apie Trolius Mumius, tėvelis mums su vyresniu broliu Tomu prieš miegą skaitydavo jas versdamas iš lenkų kalbos – jų dar nebuvo lietuviškai. Ir, aišku, beveik mintinai mokėjau tėvelio Virgilijaus Čepaičio išverstas Milno „Mikę Pūkuotuką“ ir Terberio „Baltąją stirną“.
– Jūsų knygelėje Vištytė, ieškodama išsvajoto balto arklio, pasiklysta, bet priėjusi Katedros aikštę ir užlipusi ant Stebuklo plytelės suranda savo senelius ir jos noras išsipildo. Ar tikite stebuklais? Koks stebuklas šiandien Jus labiausiai pradžiugintų?
– Stebuklais tikiu, dar labai mėgstu keistus sutapimus, o kartais jaučiu, kad su manim kalbasi gyvūnai, daiktai ir namai. Žodžiu, nenoriu gyventi nuobodžioje kasdienybėje, susikuriu pasaulius, kuriuose įdomiau. Šiuo metu mane labiausiai pradžiugintų taika – negaliu negalvoti apie šalia vykstantį karą, jokie stebuklai ir sutapimai pasidarė nebesvarbūs, neramu.
– Ko palinkėtumėte „Vilniaus Vištytės“ skaitytojams?
– Linkiu tikėti stebuklais, mylėti miestus, kuriuose gyvenate, ir atrasti juose savo mėgstamus kampelius: kiemus, gatveles, krantines, vartus, paminklus, namų puošmenas, paslaptingas laiptines, senovines duris, kažkur vedančius laiptus... Tikiuosi, kad pasivaikščioję su mūsų Vištyte, sukursite savo istorijų.