Praėjęs amžius ir vėl mus užgriuvo tankų vikšrais
– Jūsų knyga „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ pasirodė 2017-aisiais (LRS leidykla), už kurią buvote pripažintas geriausio naujo lietuviško romano autoriumi – apdovanotas Liudo Dovydėno premija. Literatūros kritikai šį kūrinį pavadino „nostalgišku žmogaus gyvenimo epu.“ Kuo ši knyga ypatinga, kokia žinutė jame svarbiausia?
– Dauguma rašytojų kurdami siekia atkurti le temps perdu – prarastą laiką, pražuvusį laiką, apgręžti laiko upės tėkmę. Gyvenimas yra trapus, esi priblokštas, kai su tuo susiduri. Ir prisiminkime Proustą, Hemingvėjų, Remarką. Taigi, vien tik rašyti apie epinį kūrinį, kad jis nostalgiškas, būtų trivialu, nors nežinau Jūsų cituojamos frazės konteksto. Prozoje juk svarbu kompozicija, žvilgsnis į pasaulį nauju požiūriu, stilius, kuris, kaip sakoma, yra autoriaus charakterio atspindys. Detalė, personažai, gyvesni už gyvuosius. Šia knyga norėjau atsisveikinti su XX amžiumi, kurį drebino įvykiai, įsibrovę per daugumos Europos gyventojų duris. Norėjau tąją epochą pabučiuoti į kaktą kaip mirusį giminę ir jai pasakyti – goodbye ir eik po velnių. Bet praėjęs amžius nūnai ir vėl mus užgriuvo Rytų Europoje tankų vikšrais.
Nostalgija? Gal ir taip. Tai, kas formavo pasakojimo stilių ir visų dalių komponavimą, buvo giliau už melodramatišką nostalgiją, tai tiesa tik maža dalimi.
Kodėl mes vis dar skaitome knygas apie Pirmąjį pasaulinį, „prarastąją kartą“, „džiazo epochą“? Tai pasauliai, prikelti iš trūnėsių ir tapę mūsų pasauliais, tų knygų personažai mums kaip gyvi. Aš nenorėjau prikelti Sovietų sąjungos, greičiau – ją palaidoti amžiams.
Bet norėjau prikelti senelius ir tėvus, ir vaikystę, ieškojau spalvų kiekvienam personažui. Yra ir kita fabula arba, jei norite, knygos arka, aukštesnė. Ne nostalgija, o gėla dėl prabėgančio laiko, liūdesys dėl žmogaus laikinumo. Tai reikšmingas niuansas.
Gėla – tai giliau, negu „nostalgija“. Kiti kritikai ir skaitytojai pastebi autoriaus tongue in cheek – žaismingumas, juokas pro ašaras, šaipoko žvilgsnis į totalitarizmą. Dar kiti – kompozicijos originalumą, nors rašyti mane mokė klasika.
Paaugliškos meilės sovietmečio repatriantei į Lietuvą iš Brazilijos siužetas, jo atomazga, dainuojančios revoliucijos metu Jašos senelių viešbutyje, man tai gal ir svarbesnė siužetinė linija už pasipriešinimo sovietų tankams – lemtingos revoliucinės nakties, šįkart Kaune – epizodus. Tai žmogaus širdies revoliuciniai sukrėtimai.
Romano fikcija atsiremia į realiai išgyventus dalykus. Rusų klasiką iš tikrųjų deklamavau būdamas šešerių nuo scenos pilnoje grįžtančių iš kritusio Berlyno generolų Kauno Karininkų ramovės salėje.
Tik vėliau suvokiau, kad buvau tarsi senelio – buvusio kapitalisto – priedanga prieš sovietus. Taip pat ir brazilę, metamą iš mokyklos už tai, kad neįkerta lietuvių kalbos, aš susitikau mokyklos koridoriuje ir atsivedžiau, būdamas dvylikos į savąją klasę – toje mokykloje, esančioje Laisvės alėjoje priešais Kauno Centrinį paštą.
Geografija yra likimas
– Sovietų sąjungos subyrėjimo epochos laikmetį atvaizduojantis kūrinys pristatytas Armėnijoje. Lapkričio pabaigoje–gruodžio pradžioje jis bus prezentuojamas Jerevane su Lietuvos ambasada. Spėjote, kad armėnams romanas, ko gero, netikėtai pasirodė aktualus ir dėl dabartinių visiems žinomų įvykių. Kokia romano linija, Jūsų manymu, turi tą „susisiekiantį indą“, kokius šios istorijos akcentus būtų galima priskirti šiems laikams?
– Pažįstu vieną kitą Armėnijos diplomatą, tai išsilavinę europiečiai, mokėsi Jungtinėje Karalystėje (JK), dirbo Europos Parlamente. Armėnai apskritai yra dovanoję pasaulinei kultūrai įspūdingų asmenybių, prisiminkime prancūzų dainininką Šarlį Aznavūrą.Tačiau, kaip kažkas pasakė, geografija yra likimas.
Beje, knygos viršelio dizainas buvo pasiūlytas armėnų dailininko – SSRS raudonas žemėlapis ir tankai, žlegantys per miestą.
Armėnų kultūrininkus, esu tikras, suviliojo ir pagrindinio veikėjo Jašos likimo vingiai, jį nubloškiantys, tiesiogine prasme, ant diktatoriaus kelių Kremliuje – diktatoriai mėgsta fotografuotis su vaikais – propagandinėms fotosesijoms. Taip pat ir knygos pasažų lyriniai impulsai, ir „juoko pro ašaras“ stilistika.
Vertėjas Feliksas Bachčinianas, apdovanotas Lietuvoje ordinu už lietuvių literatūros sklaidą, netgi pasakė – tai aš girdėjau iš jo kolegės Olgos Arzumanian, Armėnijos lietuvių bendruomenės pirmininkės, – kad jis išvertęs knygą pasisakė besijautęs taip, lyg jis pats ją būtų parašęs.
Tai, mano galva, reiškia, kad jam artimi ir mano požiūris į istoriją, ir pasakojimo bei vaizdavimo būdai. Kai knyga buvo vertinama Lietuvoje, Kristinai Sabaliauskaitei, 2018 metų Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) vertinimo komisijos pirmininkei, krito į akį tai, kaip aš komponuoju geografiškai, psichologiškai – vienur, tarkime, Kremlius ir Generalisimus, o šalia, per kontrastą, Lietuvos (Kauno) žydų šeima, lietuviška mokykla Kaune, ir pan.
Galimai armėnams imponavo ir tai, kad knygos herojus, kurio gyvenimą atskleidžiu iki pat lemtingos pabaigos – Lietuvos žydas, juk abi tautos patyrė genocidą. Bet čia, šiaip, spekuliacija. Nemėgstu forsuoti etninės kilmės, nešiotis ant kaktos, taip, kaip nešiojama plaukus prilaikanti bandana. Čia lengva smuktelėti į kičą arba, kaip sako politikai, populizmą, tenkinant smalsumą, įtvirtinant stereotipus. Tai, mano akimis, skonio ir kultūros problemos.
Vieniems patinka Kaziuko mugė, kiti renkasi Prado muziejaus galerijas. Kažkada ir aš rašiau: „Chaimas Sutinas, padūkęs / Lietuvos žydukas“, bet man tuomet tauta buvo atradimas.
Jaučiau, kad kalbu už tuos, kurių nėra, ir jų dar niekas nėra išgirdęs. Išėjus mano pirmajai poezijos knygai, kurioje minimos eilės buvo pačios pirmiausios, vidurnaktį man iš Vilniaus į Kauną paskambino balsas, kuris, neprisistatęs, telefonu man ėmė šias eilutes skaityti. Tai buvo Grigorijus Kanovičius. Tačiau dabar jau man „tauta“ primena žodį „taukai“, nors Rusija mus ir vėl bando nublokšti į praėjusį amžių, ir primeta – ir mūsų publicistams, ir rašytojams – kitą laiko dvasią. Esama didesnių iššūkių menui.
Nuo literatūros agento priklauso, į kokį kultūrinį kontekstą patenka nauja grožinė knyga
– Užsiminėte, kad per mažai yra skiriama dėmesio tam, kad lietuvių autorių grožinių knygų vertimai pasirodytų užsienio rinkose. Įvardinote ir priežastį, jūsų manymu, mūsų šalyje trūksta tam tikrų tos srities specialistų – antreprenerių, literatūros agentų, ir pan. Pajuokavote, kad „The Beatles“ be antreprenerio, matyt, irgi liktų niekam nežinomi... Paminėjote ir faktus – Rašytojų sąjungoje yra geri keli šimtai narių, o knygų vertimų skysta – iki 2017-ųjų užsienyje pasirodė Tomo Venclovos, Eugenijaus Ališankos poezijos knygos, Kristinos Sabaliauskaitės proza, vėliau kai kurios vaikų knygos, Sauliaus Šaltenio grožinė knyga, pelniusi apžvalgą prestižiniame žurnale Circus Review, Alvydo Šlepiko „Mano vardas Marytė“ apie vadinamuosius vilko vaikus-pokario vokiečių vaikus Lietuvoje. Tačiau tai nedaug. Kodėl susiklostė tokia padėtis, ir kokia išeitis iš jos – turbūt reiktų pradėti bent nuo požiūrio pasikeitimo, supratimo, kad to labai reikia – ne tik autoriams, bet ir šaliai, jos žinomumui?
– Šiaip visokių knygų apie Lietuvą yra išleista palyginus nemažai, daugiausia informatyvių. Buvo tokia banga po dainuojančios revoliucijos, kurios metu Lietuvą transliavo CNN ir kitos visam pasauliui transliuojančios telekompanijos. Tuomet kilo ir susidomėjimas Lietuva, ją palaipsniui nustojo painioję su Latvija ar Rusija, radosi ir paklausa. Esmė yra tai, kokia leidykla „už rubežiaus“ tave išleidžia. Ar tu esi demonstruojamas smalsuoliams egzotiškos etnografijos kampelyje tarp gintaro karolių ir žuvies konservų, ir lietuviško alaus ar tave išleido žinoma grožinės ir kitos „rimtos“ literatūros leidykla su anonsais ir recenzijomis solidžiuose laikraščiuose.
Sykį skridau su poetu Marcelijumi Martinaičiu iš Pietų Prancūzijos, kur buvo kažkoks literatūros festivalis ir skaitėme kūrybą vietiniame Salon de Livre–knygyne. Jo buvo į prancūzų išversta poezijos knyga, berods „Debesų tiltai“ ar kažkas panašaus, mano dar tik apsakymai, priklausiau jaunesnei ir mažiau žinomai kartai.
Nuklysiu į publicistiką. Mūsų visuomenės humanitariniai mokslai padarė didžiulį šuolį link vadinamųjų kolektyvinių Vakarų, tačiau ir Vilniaus universitete (VU) ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) neradau literatūros agento specialybės. Apie literatūrą ir leidyklas užsimenama, bet nemanau, kad jie pataiko į tašką. O juk tai ištisa industrija.
Kad parduotum lietuvišką grožinę knygą Japonijoje arba Brazilijoje reikalingas tų šalių kultūros ir kūrybinių bendrijų, jų skaitančiosios visuomenės, literatūros ir jos kontekstualumo pažinimas. Literatūros agentas arba grožinės literatūros kūrėjo antrepreneris yra, žinoma, ir komunikacija, ir reklama, ir menų vadyba, tai, manau dėstoma ir VVU ir LMTA. Bet čia kas kita.
Sykį, prieš eilę metų, aš susidūriau viename priėmime su amerikiečių rašytoju, gan sėkmingu, keliaujančiu, berods, iš jo knygos pristatymo Maskvoje. Kiek pamenu, mes kalbėjomės šitaip.
– Aš: Ar tau reikalingas literatūros agentas arba agentė?
– Jis: Ką tu, ji man kaip antra žmona. Ji man pataria, kas geriau būtų suvokiama Argentinoje, o kas patraukliau Prancūzijai. Ji turi ištisą biurą Paryžiuje.
Turėjau patirties ir su mano prozos sklaida Jungtinėje Karalystėje. Ją pristatė, tarp, berods, dviejų Lietuvos ir daugelio kitų pasaulio rašytojų, leidinys Starling Bureau (išvertus Varnėnų biuras). Ten, kiek pamenu, jie šios mano knygos stilistiką lygino su Wes Andersono filmu „Hotel Budapest“. Taigi, į kokį kultūrinį kontekstą patenka nauja grožinė knyga – taip pat literatūros agento ar antreprenerio darbas.
Kokioms leidykloms ji gali patikti? Kodėl? Ką ji primintų kitai kultūrai? Kokie tos kultūros opūs ir jautrūs taškai. Lietuvoje šimtai rašytojų. Kiek iš jų turi literatūros agentus? Kaip jie geba atkreipti į save Lietuvos ir užsienio visuomenių dėmesį. Kokie, pirmiausia, jų estetiniai privalumai (politinis aktualumas, temos aktualumas čia, manau, eina iš paskos).
Visa kita, kas pasitaiko Lietuvos rašytojams, laimingas atsitiktinumas, asmeniškos pažintys, tam tikras užsienio specialistų susidomėjimas. Netikėtai man dėl mano seniai parašyto eilėraščio paskambino turkų kilmės belgė ir pasitikslino vertimą, pranešė, kad Briuselio knygyne „Vynas ir Knyga“ bus skaitomas vienas mano eilėraštis proza. Vėliau atsiuntė nuotrauką su atlikėju. Tai buvo malonu. Bet, kas be ko, be honoraro.
Jei rašytojas talentingas, jam teks daug dirbti ir gyventi iš to, ką uždirba iš literatūros. Ar Lietuvoje tai įmanoma? Rašytojas atneša rankraštį į leidyklą, mąstydamas puse galvos – kūrybine puse, vadybininkas mąsto kita puse galvos – praktine. Bet jis taip pat turi būti labai jautrus kultūros plonybėms, kontekstams, plačių pažiūrų, pažinoti ne vieną kultūrą.
– „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“, jei neklystu, Jūsų penktasis romanas. Esate išleidęs poezijos rinkinių, apsakymų. Koks žanras labiausiai patinkantis, o kuris – labiausiai pritraukia skaitytoją? Kokias išvadas pagal tai galima būtų daryti apie visuomenę, jos poreikį?
– Nežinau. Prieš kelis metus populiarus buvo klausimas, ar apskritai išgyvens popierinė knyga. Regis, išgyveno. Atsirado audioknygos, tai sveikintinas reiškinys. Tačiau tam reikia, manau, daugiau pastangų ir lėšų, negu eiti įprastu keliu— aktoriaus arba autoriaus balsas, foninė muzika. Kažkas panašu į tai, kas vadinama podcast'u.
Dėl žanro: nesu literatūros profesorius. Aš rašau, kas ateina iš vidaus ir ieškau tam tinkamos formos. Nusivarau kaip arklys. Žlimbu prie kompo. Ir įspūdis toks, kad visi mėgsta greitai skaityti šioje paviršutiniškos informacijos epochoje. Prie šito žmones nuo mažų dienų pripratina įvairios interneto platformos, feisbukai, telefonai. Žmonės, mačiau, netgi atsimuša gatvėje viens į kitą kakta, panėrę veidus į mobiliuosius.
Bet yra žmonių, kuriems knyga – eskeipizmas, pabėgimas nuo juos supančios tikrovės. Esama žmonų, kurios išspiria vyrą už miegamojo durų, ir užsidaro su romanu. Tai idealios skaitytojos. Yra skaitytojų, kurie skaito, nes reikia parašyti doktoratą ir surasti prozoje kokią nors socialinę arba semantinę problemą. Ir vis dar yra tikrų vertintojų, kurie gyvena knyga, nors jų nedaug. Pandemija, užrakinusi žmones su savimi pačiais, padidino skaitomumą. Kaip sako anglai, man‘s calamity is God‘s opportunity – žmogaus nelaimė – Dievui galimybė.
– Pandemija tapo įdomiu reiškiniu – knygininkai jį yra pavadinę knygos aukso amžiumi. Imta kalbėti apie skaitymo rekordus, bibliotekose nusidriekė eilės. Dabar – karas. Kur atramos ieškoma tokiomis aplinkybėmis, ką jaučiate kaip rašytojas? Ir kokia pagrindinė rašytojo užduotis / tikslas šiandien – ar tokia / toks yra?
– Pandemiją ir karą vaizduoju naujame romane „Kai pasaulis buvo gražus“, kurio rankraštis — vienoje Vilniaus leidyklų. Paminiu knygoje netgi Mindaugo Kulbio nuotrauką su tuščioje Vilniaus gatvėje prie uždaryto restorano šokančia pora, intymiai apsikabinusia – nuotrauka pasirodė pačio pandemijos siaubo metu The New York Times. Tame romane veiksmas vyksta artimiausioje ateityje, daugelyje šalių, kuriose esu gyvenęs.
Nenorėčiau per daug pasakoti apie tą knygą – ten įtemptas siužetas, eilė žymių tapybos darbų, Rusijos kareivis, atėjęs į tuščius lietuvių namus (jie – Ispanijoje). Apskritai mirties baimė, jei esi linkęs į refleksiją ir atsiduri vienumoje, ir vis dar turi sveikatos – reikšmingas dvasinis stimulas, nors nežinai, kaip sakiau, ar tai Dievo dovana ar jo bausmė.
Kalbant apie aktualijas. Jų yra daug, ir jų dauguma manęs nejaudina. Bet kraštutinės būsenos, pavojus – ir asmens, ir šalies nepriklausomybei, keičiantis visuomenę iš pagrindų, ir, svarbiausia, pribloškiantis autorių kaip žmogų – tai jau eina per širdį.