Tad ar įmanoma pasiruošti ... mirti? „Nežinau, kaip susitaikyti su tuo, kad negalia, ligos gal, o mirtis tikrai mus kažkada susiras, – svarsto knygos autorė, slaugytoja, paliatyviosios pagalbos specialistė, lektorė, konsultantė. – Siūlyčiau pradėti nuo investicijų, kurios gali gausiai atsipirkti ir užgožti visas baimes. Žodžiu, ruoštis tam, kas neišvengiama. Sukurti, atkurti gerus santykius su mums svarbiais žmonėmis (tai suteikia saugumo jausmą, sumažina nerimo, streso, įtampos lygį).
Atsisveikinti su toksiškais santykiais, nekenčiamais darais, nemėgstamomis vietomis, žema saviverte, kompleksais, žmogiškosiomis lenktynėmis ir kitais, gal tik jums būdingais kliuviniais. Dėl tokių atsimojavimų gali išnykti nuodijantis pavydo jausmas, išdžiūti pykčių, keršto, nuoskaudų, baimių, kalčių klodai. Lengva pasakyti, sunku padaryti? Tikrai taip! Tai norite to susitaikymo ar ne? Jei visgi norite, gerai, kad yra specialistų, priemonių gausa, ir tai, pridėjus jūsų pastangas, gali duoti stulbinančių rezultatų. Vieša paslaptis – darbo bus daug ir turbūt nelengvo, bet atsipirks su kaupu.“
Knygoje „Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai“ Laima Baršauskienė atvirai pasakoja apie pasiaukojantį medikų darbą, sudėtingus jo užkulisius ir atveria įsisenėjusias sveikatos sistemos žaizdas. Knygoje – jautrios, graudžios ir skaudžios slaugytojos kasdienybės akimirkos virsta istorijomis, priverčiančiomis susimąstyti, pasverti ar net perkainoti vertybes, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Mirtis. Mirtelė. Mirtužė
Kas ji? Kokia gali būti? Kada gali apsireikšti? Ar verta apie ją kalbėti? Gal neverta? O jeigu verta, tai kodėl? Kada ir kokia Mirtis teks tau? Gal gali rinktis?
Palinkėti norėčiau prabangios. Kiekvienam iš mūsų, net didžiausiam priešui, kurio kol kas, ačiūdie, neturiu. Bet prabangioji tik prabangiesiems, o jų – vienetai. Ypač šiandien.
Senoviškai klasikinė – irgi labai geras variantas, mielai linkėčiau ir tokios. Orios, savalaikės, lengvos, tos, kurią sutiktum ramiai, be menkiausios baimės, slapstymosi, bėgimo, panikos, pilnai pasiruošęs ir ramus. Palinkėčiau (ir linkiu), bet kas iš to. Čia tas pats, kas moteriai su pašalinta gimda linkėti „vaaaisingų metų, vaisingųųų“, omenyje turint ne sodo vaisius. Tas pats, kas jubiliejaus proga savàkenkiam žmogui linkėti laimės, džiaugsmo, sveikatos ir ilgų gyvenimo metų. Nereikia ilgų! Kam chroniškai nelaimingam ir visko stokojančiam žmogui ilgi metai? Kad ilgiau pasikankintų? Galbūt tokiam verčiau būtų šaukti „trumpiausių metų, trumpiausių!“?
Turiu keletą pacienčių (pacientų – ne), kurios neturi jokių „titulų“ (slauga, paliatyvumas, priežiūra / pagalba). Pensininkės, ir tiek. Kai kurios dar net ir gyvena vienos, nors iki šimto jau beveik ranka pasiektinai. Jos primena mano senučiuką pirmąjį nešiojamą kompiuterį, kurio baterija jau visiškai nesikrovė. Tokiu būdu iš nešiojamo jis tapo laidinis. Taip ir mano pacientės lėtuoju ratu sukasi savo butuose, rodos, tiek, kiek nematomo laido ilgis leidžia. Arba kaip tas senoviškas dulkių siurblys. Brūžini, brūžini ir per stipriai truktelėjus – tyla.
Sykį sena močiutėlė žiūrėjo savo serialą. Diedukas, kretėdamas ir lazdele pasiramsčiuodamas, pasišovė arbatikės padaryt. Nu neįdomūs jam tokie filmai.
– Močiut, a močiut, arbatikės gersi?
– Gersiu, je padarysi, – šelmiškai šyptelėjo.
– A remunių, a mėtų?
– Remunikių, no mėtų ma rūgštys kyla, – paaiškina linktelnantį ir nueinantį dieduką nulydėdama šildančiu, sumažinto ryškumo žvilgsniu.
Kol diedelis savo parkinsoninėm rankom susigrabaliojo, ko remunikių neišbėrė. Kol užplikė, kol sysiot nučiuožė, kol parčiuožė, kol rankas plovė. Gal penkiolika minutų, o gal tik dešimt laikrodis pracaksėjo.
Nunešė arbatą, pastatė ant komodžikės, žiūr, kad močiutė tiek tam filmui įdėmi patapus, ka nė šneka, nė kruta, nė mirksi. Ogi, pasirodo, numirus jau. Kaip sėdėjo, taip sėdž, kaip žiūrėjo, taip žiūr, tik ka jau nieko nemato. Net suskaust, panašu, nieko nesuskaudo, veidas toks pat, ramus, be jokios kančios.
Nei kokio išankstinio pranešimo, nei skrydžiui bilietėlio (kaip pagal klasikinį mirimą priklauso). Nieko. Mirtelė tyliai basniečia prisėlino senučiukei už nugaros, truktelėjo iš rozetės kištuką, močiutė klinkt ir išsijungė.
Nei gulėjimo ant patalo, nei rūros valymo, nei kokio kito terepetko niekam nesudarė. Diedukui, aišku, stresas baisulinis. Nors nebūtinai. Ko gero, neilgai telikę jam be pačiutės būt ir šviežias vienalikys galbūt tą nujaučia. Tokios jau tos senos, darnios poros, viens be kito – niekur, net mirtų sykiu, jeigu rinktis būtų valna. Tiesa, diedukai gadina tokių porų statistiką. Jie, netikėliai, įsigudrino gerokai anksčiau numirti. Kad nei kokio klapato su silpnėjančia pačia, nei vienam pasilikt tektų.
Man visiška filosofija vieno vyriškio pasakojimas apie savo močiutės pasibaigimą. Nors iš tikrųjų tai vien apie senelio požiūrį į žmonos Mirtį.
Šeštadienis. Guli sengalvėlė pašarvota, giedoriai gerkles plėšo, kaimynkos tyliai pletkina viena prie kitos pasilenkusios, gaspadinės virtuvėj kokletus čirškina, ružavą gaivą taiso. Žodžiu, pagrabas vyksta pilnu tempu. Staiga diedukas pasišalina iš pirmos sėdėtojų eilės ir eina į savo kambarėlį. Ten neskubėdamas kraunasi pirties terbelę. Tai vyko tais laikais, kai kaime žmonės gyveno be patogumų ir vieną kartą savaitėj eidavo į viešą pirtį.
– Tėvai, ar tu jau visai?!. Ką čia blūdiji? Ką žmonės pagalvos, kur šitaip matyta?! Mama karste guli, o jis į pirtį ruošiasi! – sunkiai tvardydamiesi purškė vaikai.
– Kad jūsų mama mirė, tai turiu būt purvinas, dvi savaites nesimaudęs?! Dar iškilmingiau bus, kad švariai išsiprausęs ją palydėsiu. O kas gali atsitikt? Šį kartą tai tikrai nieko – kur paliksiu, ten ir rasiu, nei per sprindį į šoną nebus pasitraukus. O dėl žmonių... tai aš jų duonos nevalgau ir jiems nieko skolingas nesu, kad turėčiau paisyt, kas jiems patinka, o kas ne, – ramiausiu balsu išdėstė ir išėjo, palikęs vaikus didelėm akim ir pravirom burnom.
Senobinė klasikinė Mirtis. Ją išsirūpino mano šviesiausio atminimo Mamelė. Aišku, keista, kad prabangiosios negavo. Mano galva, buvo verčiausia iš visų kandidatų. Na, bet čia nepaklausi, nepasiteirausi, į teismą nekeliausi.
Pastebėjau bendrus savo ilgaamžių pacienčių bruožus – optimizmą, linksmumą, filosofišką ramumą, dažnais sykiais šposingumą, dėkingumą ir jokių šnekų apie negalavimus, kurie pagal amžių, be abejo, priklausė ir netgi buvo. Jos vis dar kažką veikė. Tai su proanūkiais užsiėmusios, tai rankdarbiais kokiais, tai naminių gyvūnų priežiūra, tai dar ir į krautuvę pačios. Galima įtarti, kad jos taip visą savo gyvenimą ir prakrutėjo, praperpetuummobiliavo. „Kokia gera daktarė, išklausė, išbarškino, išspaudinėjo nuo galvos iki kojų; kokie geri mano vaikai, kaip žiūri, kaip rūpinas; kokie geri, draugiški kaimynai; kokia gera valdžia, kokia didelė pensija; visko turim, visko užtenka, kad nors dešimtą dalį viso to jaunumėj būč turėjus...“
Nueini pas kitą – viskas atvirkščiai. Vaikai siurbėlės, daktarai kyšininkai, kaimynai kenkėjai, valdžioj vagys, pensija – zuikio ašaros, sveikatos – nei už centą. Ir suprask kad gudras, ar jos toj pačioj Lietuvoj gyvena.
Populiarių knygų autorius, Stanfordo universiteto psichiatrijos profesorius emeritas Irvinas Yalomas yra rašęs: „Fiziškai mirtis sunaikina žmogų, bet mirties idėja jį gelbsti.“
Žiūrėti ir pamatyti nėra tapatu, klausyti ir išgirsti irgi nėra tapatu. Žinoti, kad esi mirtingas, ir aiškiai tai suvokti, taipogi nėra tapatu. Tai, sakyčiau, didžioji daugelio mūsų bėda ir nelaimė.
O kaip įgyti tą suvokimą? Kur apčiuopti tą Mirties idėją? Kaip įsisąmoninti, kad bet kuri diena gali būti paskutinė ne kažkam kitam, o būtent tau – sveikam ir drūtam. Kad bet kuri beperspektyvė diagnozė gali būti ne Jono, o Petro. Ir kad tas Petras esi tu pats.
Vėl klausiam knygos. Gal dėl to, kad tema tokia rimta ir man reikia didelių protų patvirtinimo, jog žiūriu ta kryptimi, kur guli tai, ko ieškau. Garsaus pranciškonų kunigo Richardo Rohro jau knygos pavadinimas „Kristi aukštyn. Dvasinė branda antroje gyvenimo pusėje“ sufleruoja kryptį. Čia dar kartą pasitvirtinu, kad pačius greičiausius ir efektyviausius prasmingo gyvenimo mokymus pateikti mums gali būtent Mirtis. Susidūrimas su ja žmogų kresteli taip stipriai, kad galvoje netvarkingai sumesti dalykai nuo stipraus smūgio sukrinta į savo tikrąsias vietas. Ir jau nebeužgriozdina esančio už jų, tikro vaizdo. Bet nebūtinai. Kartais net Mirtis bejėgė, nes tikrosios kai kurių dalykų vietos jau būna užakusios, o tie dalykai sunykę. Telikę vientisa vaizdo mutnuma ir dusluma.
Imkime sėkmės atvejį. Pagal jau minėtą dvasininką (ir ne tik pagal jį), pirmosios gyvenimo pusės užduotis turėtų būti tinkamos gyvenimo „talpyklos“ sukūrimas. Visa tai orientuota į „aš“ ir „mano“ poreikius. Kūdikystė, vaikystė, jaunystė, mokslai, žinios, sukurta (arba ne) šeima, padaryta (arba ne) karjera, stogas virš galvos, drabužis ant uodegos ir visa kita, kas tradiciškai su tuo laikotarpiu sietina. Šeima, giminė, draugai čia irgi – „aš“, o ne – „jie“, „kiti“.
Jei siekiame ramios ir pilnatviškos senatvės bei atsisveikinimo su paniška Mirties baime, tai antrosios gyvenimo pusės uždaviniu turėtų tapti prasmingo turinio paieškos. Turinio, kuriuo galėtume tą „talpyklą“ (gyvenimo indą) užpildyti. Tiesa, pagall ne vieną ir ne du išmintinguosius, tas turinys, deja, priklauso ne mums, o kitiems. Skambiai – pasauliui. Mes savo asmeninę dalį gavome, susikūrėme, pasiėmėme (arba ne) pirmoje gyvenimo pusėje.
Liūdnoka ar ne, kad mums priklauso tik tiek? Bet tokia jau ta laimės ir pilnatvės, įvykusio gyvenimo ir lengvos, orios mirties formulė. O gal tik viena iš formulių. Ir liūdnoka tik tol, kol visko smulkiai neišanalizuoji ir nepadarai vertybių spintelės revizijos, inventorizacijos, audito ir pilno atnaujinimo.
Toje pačioje knygoje Richardas Rohras cituoja JAV poetę Mary Oliver: „Ką planuojate veikti su vieninteliu, laikinu ypatingos vertės savo gyvenimu?“ Man tai nuskambėjo kaip tobulas klausimas, tinkąs kiekvienam iš mūsų.
Vienintelis mums garantuotas dalykas šitame pasaulyje yra Mirtis. Ji ir tik ji. Užsimezgusiai naujai gyvybei nėra garantuotas gyvenimas, pasirodo, net gimimas nėra garantuotas. Vieną rytą į galvą atėjus tokioms mintims, man per kūną nusirito smulkūs pagaugučiai. O galvojau tada aš apie tai, kad nutinka tokių nelaimių, kai kūdikiai gimsta su labai didelėm patologijom. Kartais nepadeda nei sudėtingiausios operacijos, nei pačios naujausios gydymo metodikos. Po keleto dienų ar net valandų tas kūdikėlis miršta. Taip išeina, kad gyvenimas, netgi apčiuopiama jo dalis, niekam nėra garantuota. Tas kelias dienas ar tik valandas laikyti nugyventu gyvenimu kažin ar išeina. Turbūt ne.
Negana to, su gimimu irgi gali būti rimtų keblumų. Nes yra tokie dalykai kaip ektopinis (negimdinis) nėštumas, persileidimas, galų gale – abortas. Kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių (neteisiant) būsimas žmogus iš savo tėvų dovanų gauna tik gyvybę (labai trumpam) ir mirtį, o gyvenimo – ne. Matyt, patekimą į šį pasaulį va tokiu būdu vadinti gimimu irgi nelabai išeina. Gimę gyvi kūdikiai yra gyvagimiai, tačiau egzistuoja ir toks labai liūdnas reiškinys kaip negyvagimis.
Išvada ta, kad užsimezgusiai naujai gyvybei garantuota tik Mirtis. Gimusiam gyvam kūdikiui garantuotas irgi tik tas pats vienas dalykas – kad jis kada nors mirs. Tai vienintelis niekaip nepakeičiamas faktinis įvykis, kuris kiekvieno mūsų laukia ateityje. Daugiau savo gyvenimuose tokių faktų vargu bau rasime.
Kokį mokslą baigs ar nebaigs jokio, kokį darbą dirbs, o gal verslaus, kokioje šalyje gyvens, susituoks ar ne, susilauks vaikų ar ne, bus silpnasveikatis ar stipruolis, homoseksualus, heteroseksualus ar biseksualus. Religingas, tikintis, ateistas, dažniausiai linksmas, laimingas ar amžinai prislėgtas ir depresiškas, ekstravertiška asmenybė ar uždaras introvertas... Net kokia suaugus bus akių ir plaukų spalva, negalim garantuotai pasakyti. Nes iš geltonpūkio mėlynakio pūstažandžio gali išaugti aukštas, lieknas kaštoninių akių brunetas. Pasirodo, akių, plaukų spalva, ir ta gali gerokai kisti.
Visa tai galime tik nuspėti ir pataikyti arba ne. Nooors, tiesa, yra dar vienas nedaug savo garantingumu atsiliekantis dalykas – 99,99 procento tikimybė, kad tas ką tik gimęs mažas žmogiukas mokės mokesčius. Net jei bus koks piligrimas, hipis ar benamis, kažkuriuo gyvenimo laikotarpiu, ko gero, vienokius ar kitokius mokesčius vis dėlto mokės. Šitas beveik faktas, palyginus su jokių kitų gyvenimo garantijų nebuvimu, bent jau man atrodo gan paradoksaliai.
Tą įsimintiną rytą po mano galvą vaikščiojančios mintys pačios ir iškėlė didįjį klausimą: „Negi Mirtis gali būti visiškai nesvarbi, kai viskas va taip, be jokių garantijų, išskyrus jos didenybę Giltinę (ir mokesčius)?! Tai negali būti šiaip sau bereikšmis, bevertis faktas. Po tuo turi būti kažkas labai svarbaus pakišta. Tik kas?“
Ir aš ėmiau ieškoti. Užtrukau neilgai. Nes beveik viską jau turėjau susirinkus. Tas aplankas gulėjo kažkur užmestas, todėl nedraskė akių. Iš pirmo žvilgsnio tai tebuvo krūva iškarpų, žinučių, įvykių, pastebėjimų, asmeninių, darbinių, savų ir svetimų žmonių patyrimų ir dar daug ko. Beliko viską apžiūrėti, tvarkingai išrūšiuoti ir, kaip tose dėlionėse, atskirti, kur dangaus mėlynės gabaliukai, o kur medžių, krūmų, pievų žaluma. Viską smulkiai išnagrinėjus gavosi taip, kad Mirtis man tapo ne dangaus mėliais ir ne augmenijos žaliais, o žeme. Juoda, trąšia, sotį nešančia stabiliausia ir svarbiausia substancija. Be kurios jokios žalumos nebūtų, o debesų nešama drėgmė taptų beverčiu skysčiu.
Gal paklausite: „O kaip smėlis, kuriame sugeba augti itin skurdi augmenija? Tegu ir prastai, silpnai, tegu tik šiokia tokia, bet juk auga.“
Čia mane ištinka aliuziški vaizdai.
Dažnas šiandieninis žmogus gyvena tarytum dykumoje, stovįs ant itin nepatvaraus, galingų augalų šaknimis nesutvirtinto pagrindo – lakaus smėlio. Godžiai, it užhipnotizuotas žvelgia į tolumoje įvairiausiomis spalvomis žaižaruojančius miražus. Nei nenujausdamas, kad tai tik optinė apgaulė, tik fata morganos pasakų pilys. Miražai būna apatiniai ir viršutiniai. Nelygu, koks santykis tarp šviesos spindulio, kritimo kampo, oro sluoksnių, jų tankumo ir kitų apgaulės proceso dalyvių.
Šio amžiaus žmogus man čia itin gerai įsipiešia.
Vadinamieji paprasti žmonės – apatinių miražų stebėtojai (s(i)ekėjai). Jų tolumose boluoja erdvesnis būstas, naujesnis automobilis, prabangesnis rūbas, tolimesnė kelionė, vakarienė restorane, daugiau pinigų, daiktų, galimybių... daugiau, daugiau, daugiau...
Po kai kurių, vadinamų išrinktaisiais, smakrais savo tvirtą delną kyštelėjo aukštesnė savivertė ir taip jų žvilgsnį pakėlė aukštyn – į viršutinius miražus. Iš esmės nepasikeitė visiškai niekas. Tik... galingesni motorai, tolimesni kraštai, prabangesni statiniai ir audiniai, tikresni šampanai, natūralesnė kosmetika, tikri brilikai vietoj padirbinių. Na ir viso kito, ką tik galima gauti už pinigus, šiame miražo lygyje dar daugiau.
Gal tai būtų nieko tokio, jei ne smėlio apgaulingumas. Nuolat ir įtemptai žiūrėdamas į tolį žmogus labai dažnai nepamato, nepajunta, kas vyksta čia pat, po kojomis. O jos pamažu, visai nepastebimai sminga vis gilyn. Pradžioje tik pėdos, vėliau – jau iki kelių, iki dvišakumo, iki pažastų... kol ta nekalta, švelni medžiaga praryja visą miražo stebėtoją.
Nežinau, gal nelengvi asmeniniai patyrimai, gal darbas, gal šie abu pridurmui su (ne)tyčia užtiktomis filosofų, psichoterapeutų, šiaip šviesių žmonių mintimis, kažkokiais įvykiais mane ištirpdė ir supylė į konkrečią formą. Su metais vis labiau stingstu ir tas įgautas pavidalas vis tvirtėja. Matyt, kad ir kietesnę mane daro ne vien gerąja prasme. Kartais labai stokoju pakantumo, sveiko nuolankumo ir susitaikymo su kismui nepasiduodančiais dalykais.
Man vis sudėtingiau suvokti (nors žinot aš žinau), kaip net gyvenimą bebaigiąs nugyventi žmogus negeba suprasti tokių paprastų dalykų. Kad vienam žmogui net per akis vieno paprasčiausio būsto su jam tinkamiausiu miego čiužiniu (net lova), kad iš krano tekėtų vanduo, kad perdirbtai ir jau nebenaudingai maisto daliai pašalinti būtų reikiamas įrenginys, kaip ir maisto pasigaminimui, kad visai pakanka tiek lėšų, kiek garantuotų sotumą, nuogumo apdengimą, basumo apavimą, dar vieno kito poreikio patenkinimą. Ir kad prabanga, net perteklinis komfortas yra visiškai nereikalingi, net kenksmingi, saldžion apgaulėn įstumiantys dalykai. Jei visa tai kristų iš dangaus, ir dar nemokamai, tai nu ką dabar, tebūnie. Deja, kiekvienas daiktas mūsų namuose, kiekvienas rūbas spintoje, kiekviena perteklinė maisto pakuotė šaldytuve, iki tapdami tais daiktais, buvo pinigai mūsų piniginėse. Į kuriuos mes iškeitėme savo laiką. Didžiąją dalį ar net visiškai visą savo gyvenimo laiką. O juk vienintelis dalykas, kurio negali nei užsidirbti, nei nusipirkti, nei gauti dovanų ar paveldėti testamentu, galų gale nei pasivogti ar įgyti apiplėšęs daugiau turintį, yra laikas. Žodžiu, visiškai niekaip pagausinti mes negalime tik mums likusio laiko. O su kuo daugelis žmonių labiausiai atmestinai, neatsakingai, neapdairiai, net, sakyčiau, neleistinai abuojai elgiasi? Taip, su jiems likusiu laiku. Ko gero, beveik niekas, laikydamas rankoje naujų batų porą ar dar vieną (trečią ar jau penktą) striukę, bliuzoną, keptuvę, cigarečių pakelį ar viskio butelį, nesusimąsto, kiek savo gyvenimo už tą tikrai nebūtiną ar net visiškai nereikalingą daiktą atiduoda. Nes iš anksto nežino labai paprastos tiesos, kad didžiajai daliai mirštančiųjų tetrūksta vienintelio dalyko, kurio nėr kaip paimt, padaryt, gaut, – laiko. Ir lieka tik skausmingai konstatuoti faktą, kad sumaišė spintas, į kurias dėjo savo laiką. Viena jų, pasirodo, buvo bedugnė.
Ech tu, Mary Oliver, kyštelinti „Ką planuojate veikti su vieninteliu, laikinu ypatingos vertės savo gyvenimu?“.
Šiandien mano gyvenime esmiškai svarbaus nenutiko visiškai nieko, išskyrus tai, kad gyvenimas sutrumpėjo viena para ir 24 valandomis aš priartėjau prie savo Mirties.
Man labai pasisekė, kad pagaliau supratau, jog į gyvenimo uždavinį įstačius formulę „... tada, kai...“ jokio uždavinio neišspręsi.
„Tada, kai užaugsiu; tada, kai nereiks klausyti tėvų; tada, kai baigsiu mokslus; sukursiu savo šeimą; susilauksiu vaikų; nusipirksiu butą; padarysiu karjerą; kai pasistatysiu namą; tada, kai užaugs vaikai; kai išsiskirsiu; kai išeisiu į pensiją........ (įrašyti pagal save), tada būsiu laiminga; jau tada tai pagyvensiu; gyvensiu dėl savęs; keliausiu; skaitysiu knygas; mokysiuos piešti; auginsiu gėles; pagaliau išsimiegosiu iki valiai; tinginiausiu, nieko neveiksiu...“
Bet į pensiją kartais ne savo kojomis išeinama, o gerokai anksčiau išvažiuojama funkcinėje lovoje su ratukais arba net ant katafalko ratukų.
Atidėlioti gyvenimą, užuot jį gyvenus...
