Visuomenės būsenų fiksuotojai
Garsusis popmeno kūrėjas Andy’is Warholas (1928–1987) per buitinių atvaizdų, įžymybių, spaudos fotografijų kartojimą siekė parodyti 7-ojo dešimtmečio Amerikos visuomenės kasdienybę. Jai buvo būdingas džiaugsmingas vartojimas, tačiau ir žmogiškų tragedijų nuvertinimas, jų afišavimas spaudoje. Todėl MO muziejuje eksponuojamuose A. Warholo darbuose greta konservuotos sriubos skardinių atvaizdų rasite ir elektros kėdės šilkografiją.
Atvaizdų kartojimo strategiją taip pat naudojo lietuvių modernistas Vincas Kisarauskas (1934–1988), tiražavęs autoportretus ar kampuotų, perkreiptų žmonių veidus. V. Kisarausko kūryboje atsispindėjo sovietmečio visuomenės būsenos: nepasitikėjimas, veidmainystė, kančia. Menininko tapybos ir grafikos darbai pasižymėjo aktualiomis popmeno formomis, tačiau savo kūryboje V. Kisarauskas gebėjo atskleisti okupuotoje šalyje gyvenusių piliečių savijautą.
Abstrakčios tapybos korifėjai
Ir Vakarų, ir Lietuvos menininkams rūpėjo plokščioje erdvėje sukurti gylio ir begalybės įspūdį. Argentiniečių kilmės italų menininkas Lucio Fontana (1899–1968) ėmė raižyti ir badyti drobes, taip atverdamas už jų esančią tuštumą. Tam pasirinkdavo energingus vertikalius pjūvius ar mažyčius įdrėskimus. Prie drobės menininkas klijuodavo stiklo gabalėlius, naudojo storą reljefinį sluoksnį dažų. L. Fontanos darbai praplėtė abstraktaus meno sampratą, tapo erdvinio meno judėjimo pradžia.
Tekstilės studijas baigusi lietuvių tapytoja Kazimiera Zimblytė (1933–1999) taip pat plėtė tapybos sampratą. Ant drobės menininkė ne tik tepdavo dažus, bet ir klijuodavo įvairias medžiagas: popierių, odą, drobines skiautes. K. Zimblytė griežtas geometrines formas jungė su švelniais spalvų perėjimais, kuriančiais begalinės erdvės efektą. Įkvėpimo spalvų deriniams menininkė sėmėsi iš gamtos ir besikeičiančių metų laikų: savo dienoraštyje kūrėja fiksavo pievos ir miško atspalvius vėlyvą rudenį ar žiemą.
Svarbiausia – kūrybinis procesas
Menininkas Algirdas Šeškus (g. 1945), dirbdamas televizijoje operatoriumi, brandžiuoju sovietmečiu ėmė fotografuoti nereikšmingas scenas, kasdienius objektus, eilinius žmones. Amžininkai neįvertino autoriaus sąmoningai kuriamos mėgėjiškos estetikos: subraižymų, neįprastų kompozicijų, kreivumo. Avangardinė A. Šeškaus kūryba pripažinimo sulaukė tik XXI amžiuje, kai buvo suprasta, kad autoriui įdomiausias – pats fotografavimo aktas, o ne fotografuojami objektai.
Susitelkimu vien į kūrybinį procesą A. Šeškui artimas amerikiečių menininkas Bruce‘as Naumanas (g. 1941). Autorius geriausiai žinomas savo videomeno darbais, tačiau pagrindinis jo kūrybos įrankis – ne kamera, o paties menininko kūnas. B. Naumanas filmavosi atlikdamas pasikartojančius judesius, pavyzdžiui, trepsėdamas po savo studiją. Kaip ir A. Šeškus, B. Naumanas nekreipė dėmesio į savo darbų formą – videomene nenaudojo nei montažo, nei skirtingų kameros rakursų.
Tapybos nenuoramos
Lietuvoje, kaip ir Vakaruose, turime nesutramdomos energijos tapytojų. Vienas jų – įspūdingų formatų paveikslų autorius Rimvydas Jankauskas-Kampas (1957–1993). Menininkas netausojo savęs nei gyvenime, nei kūryboje – paauglystėje pabėgęs iš namų, visą save atidavė menui ir bohemai. R. Jankausko-Kampo darbai išsiskiria agresyviais raudonos ir ryškiai mėlynos ar žalios deriniais, kai kuriuose kūriniuose išnyra ideologiniai simboliai, gyvūnų pavidalai.
Nevaržoma ekspresija pasižymėjo ir iš Rytų Vokietijos kilusio tapytojo, džiazo atlikėjo A. R. Pencko (1939–2017) kūryba. Menininko darbuose taip pat daug simbolikos, piktogramų, esama užuominų į pirmykštį meną. Maištingą kūrėjo būdą liudija nenoras taikytis prie esamų sistemų – tapybos pagrindus jis įgijo mokydamasis savarankiškai. Su R. Jankausku-Kampu A. R. Pencką siejo ir slapyvardžių naudojimas, tikrasis vokiečių kūrėjo vardas – Ralfas Winkleris.
Daugiau Vakarų ir Lietuvos menininkų kūrybinių bendrumų organizatoriai kviečia ieškoti MO muziejaus parodoje „Susitikimas, kurio nebuvo“, veiksiančioje iki 2023 m. kovo 11 d.