MO muziejaus terasoje klausytojai kaip ir kasmet ieškos netikėtų atspalvių bei sąskambių eilėse, sugrįš pasiklausyti jau pamėgtų autorių ar atrasti dar negirdėtų. Trečiadienio vakarą savo kūryba pasidalins trys poetai – Laura Kromalcaitė, Dovilė Bagdonaitė ir Lukas Miknevičius.
Poezijos proceso dalyviu tampa kiekvienas
Pasak „MO lauke“ poezijos skaitymų organizatoriaus Zigmo Pakštaičio, šios vasaros skaitymai savotiškai atliepia MO didžiąją parodą „Vilniaus pokeris“ ir vedasi klausytojus į įvairialypius poezijos, didžiąja dalim vykstančios Vilniuje, klodus.
„Stengsimės atverti rečiau užeinamas tekstų teritorijas, paieškoti netikėtų sąskambių ir jungčių. Ypatingai svarbu susitikti gyvai ir skaityti eilėraščius – tuomet visi esame poezijos proceso liudininkais ir dalyviais, patiriame, kaip ji veikia.
Tekstai grįžta į žmonių pokalbius, autoriai per klausytojų reakciją ar net žvilgsnius gali gauti atgalinį ryšį, nustebti, kiek daug žmonių paveikia jų kūryba“, – pasakoja Z. Pakštaitis.
Poezijos skaitymai keičia ir MO muziejų kaip viešąją erdvę – Z. Pakštaitis pastebi, kad jie leidžia muziejui dar kitaip įsišaknyti vilniečių mintyse, pasiūlo tam tikrą susitikimų ritualą, sufleruoja, kaip patirti savo laiką ir vietą.
„Stengiamės skaitymų neperkrauti, pirmame plane laikyti pačių autorių autentiką, jų atsineštas temas. Siekiame jaukumo, paprastumo, kokybės, o per tai atsiranda atvirumas, pasitikėjimas ir susikalbėjimas“, – dalinasi skaitymų organizatorius.
Buria žmones, panašiai jaučiančius pasaulį
Laura Kromalcaitė, 2020 metais išleidusi pirmąją knygą „Mūsų čia niekad nebuvo“, prisimena rašanti nuo vaikystės. Autorė įsitikinusi, kad žmonės jau gimsta su polinkiu kurti arba jį padiktuoja tam tikros ankstyvosios patirtys, tačiau vien duotybės nepakanka – rašantis žmogus turi labai daug dirbti.
„Nežinau, kaip kitiems poetams, bet man tiesiog nepavyksta nerašyti. Būna, susigalvoji, kad niekas nebeišeina ir kurti nebenori, bet pasisukioji namuose, išeini į kiemą, pamatai, kaip vaikai spardo kamuolį žiūrėdami tau į akis, ir negali to neužrašyti.
Man, kaip kuriančiai ir skaitančiai, poezija reikalinga išgyventi save ir pasaulį. Be to, joje galima realizuoti fantazijas, kurios realybėje vargiai įmanomos įgyvendinti. Joje galima nuplėšti praeivės kelnes, sudeginti savo miestą arba numirti“, – mintimis dalinasi poetė.
L. Kromalcaitė pastebi, kad poezija nėra tiek daug skaitoma individualiai, tam žmonės mieliau renkasi romanus ar apsakymus. Dėl to poezija tampa ir tam tikru bendruomeniniu reiškiniu, suburiančiu bendraminčius ir žmones, kurie panašiai jaučia pasaulį. Tam svarbūs ir gyvi skaitymai, kuriuose poetė dažnai lankosi pati.
„Kai skaitau, teksto ir skaitytojo ryšys nebėra betarpiškas, nes įsiterpiu aš – autorė. Manau, gyvai perskaitytas eilėraštis gali net kaitalioti prasmes – priklausomai nuo kirčių, akcentų, net autoriaus balso tembro. Tiesa, perskaičius nevykusiai, galima sugadinti net patį geriausią eilėraštį – nesigirdės, erzins klausyti, o gal autorius pasirodys toks nelabai.
Tikiuosi, kad MO skaitymuose autorių buvimas ne atims, o papildys tekstus ir pasirodysim esantys tokie visai nieko“, – šypteli skaitymų dalyvė.
Tapybos ir teksto susitikimas
Šiemet antrąjį poezijos rinkinį „Takeliai žolėje“ išleidusi Dovilė Bagdonaitė kūrybiniame gyvenime neapsiriboja tekstais: Vilniaus dailės akademijoje baigusi monumentaliosios tapybos ir scenografijos studijas menininkė taip pat aktyviai veikia meno lauke.
„Tapybą skambiai galima pavadinti vaizdo poezija. Galbūt abi sritys maitinasi iš vieno šaltinio“, – paklausta, kaip šios dvi sritys papildo viena kitą, svarsto D. Bagdonaitė.
Kūrybinį kelią pradėjusi nuo tapybos, menininkė daugiau ir sąmoningiau rašyti pradėjo prieš išeinant jos pirmajai knygai „Mėlynojo banginio širdis“ (2016).
„Pradėjau rašyti, nes poezija atrodė kaip dar viena medija, kurią galėčiau išbandyti, linkau eksperimentuoti su kalba, ritmu, metaforomis ir vaizdiniais“, – prisimena D. Bagdonaitė, kurią laimėtas Pirmosios knygos konkursas ir išleista rinktinė paskatino nesustoti kurti ir tekstų pavidalu.
Poetė svarsto, jog poezija leidžia apčiuopti sudėtingas idėjas ir emocijas, nepasiduodančias kasdienei kalbai: „Poezija, kaip ir menas, gali perduoti patirtį: pavyzdžiui, perteikti, o ne aprašyti danties skausmą. Ji suteikia galimybę patirti kitą, pagyventi kitoje jausmo, kalbos, mąstymo, kultūrinės patirties amplitudėje“.
Įžodinti tai, kas nepasiduoda racionalumui
Lukas Miknevičius savo kasdienybėje palaiko įvairialypį santykį su tekstais: jis – ne tik poetas, bet ir žurnalistas. Savo eilėraščiais L. Miknevičius pasakoja istorijas, narsto dialogų nuotrupas, kartais nesibodi pasijuokti iš savęs ir supančio pasaulio bei pusiau juokais, pusiau rimtai sako svarstantis sugrįžti prie mokyklos laikais pradėto ambicingo projekto – mokslinės fantastikos romano.
Poetas sako su laiku vis mažiau tikintis įkvėpimu ir pasitikintis darbu, o prie eilėraščių gimimo ranką neretai prideda atsitiktinumai.
„Eilėraščiai man dažniausiai tiesiog nutinka – atsiranda iš to, kas įvyksta, ką pamatau ar nugirstu. Po to tereikia viską šiek tiek suliteratūrinti“, – apie kūrybinį procesą užsimena L. Miknevičius.
Kūrėjas pritaria MO muziejuje drauge skaitysiančioms poetėms – anot jo, poezija yra būdas susikalbėti, mat geras eilėraštis įvardija tai, ką visi žinome, bet kas nepasiduoda racionaliems apibrėžimams. Poezija, anot L. Miknevičiaus, ir yra taip reikalingi neracionalieji apibrėžimai, kuriuos iki galo kiekvienas skaitytojas ar klausytojas susidėlioja savarankiškai, nepriklausomai nuo to, kaip ir kieno jie skaitomi.
„Intonacija, reikšminės pauzės, prasminiai akcentai – autoriaus balsu skaitomi tekstai leidžia geriau suprasti, ką pasakyti norėjo būtent jis. Kita vertus, tai nėra labai svarbu, nes galutinai eilėraštis vis tiek įvyksta skaitytojo galvoje“, – pastebi poetas.
„MO lauke“ poezijos skaitymai su Laura Kromalcaite, Dovile Bagdonaite ir Luku Miknevičiumi – birželio 21 d. 19 val. MO muziejaus terasoje. Renginys nemokamas.
Daugiau informacijos čia.