Pirmieji į rankas šį leidinį (leidykla „Baltos lankos“), turintį daugiau kaip 700 puslapių, šiandien paims „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo dalyviai. Jis bus populiarus ir tarp kitą savaitę prasidedančio pasaulinio semiotikų kongreso dalyvių.
Pasak knygos sudarytojo, pirmajame tome – labai daug naujos medžiagos, atskleidžiančios A. J. Greimo asmenybę: jo paties autobiografiniai rašiniai, Lietuvoje beveik nežinomi interviu iš prancūziškų leidinių, laiškai, pirmą kartą pilnai pateikiami užrašyti pokalbiai su Sauliumi Žuku, įvairių žmonių atsiminimai, Thomo F. Brodeno studija apie A. J. Greimo metus Lietuvoje ir rašinys, skirtas jo pokarinei rezistencinei veiklai Paryžiuje.
Kitais metais turėtų pasirodyti antroji dvitomio dalis, kurioje bus susitelkta ties teorinėmis A. J. Greimo idėjomis. Yra jo paskaitų, kurios niekada nebuvo užrašytos – visiškai nauji, labai svarbūs tekstai.
„Paskaitos įdomios tuo, kad yra gerokai paprastesnės nei jo raštai. O tai didelis dalykas, jei mėginote jį skaityti“, – nusijuokia prof. habil. dr. A. Sverdiolas.
Taip pat antroje dalyje bus virtinė A. J. Greimo prancūzų mokinių tekstų, kurie atskleis, ką jiems reiškė Greimo semiotika ir kaip jie savarankiškai plėtojo jos idėjas. Bus ir lietuvių semiotikų tekstų A. J. Greimo tematika.
Pradėjo nuo kalbotyros
– Kaip paprastam skaitytojui paaiškintumėte, kas yra semiotika ir koks buvo A. J. Greimo kelias jos link? – DELFI klausė prof. A. Sverdiolo.
– Jis pradėjo nuo kalbotyros. Studijavo Grenoblyje, Romanas Jakobsonas jį laikė jaunu gabiu prancūzų kalbininku.
Semiotiką paprasčiausia būtų suprasti kaip kalbotyros tęsinį. Jei galima tyrinėti fonemas, leksemas ar sakinius kaip prasmės vienetus, tai A. J. Greimas užsibrėžė įrodyti, kad egzistuoja ir dar didesnių vienetų – tekstų – vidiniai dėsningumai. Kitaip tariant, bendri principai, kaip tie tekstai randasi.
Pateiksiu konkretų pavyzdį. Vladimiras Propas, tirdamas rusų stebuklines pasakas, aptiko 7 ar 8 formalius elementus, kurie pasikartoja bet kurioje pasakoje. A. J. Greimui ši teorija, savotiška pasakos „gramatika“, atrodė gera pradžia. Jis siekė ją sugriežtinti, sumažinti elementų skaičių, o svarbiausia – pritaikyti kiekvienam pasakojimui. Tad mokome studentus atpažinti ir iškelti gelmines logines struktūras, kurios glūdi bet kuriame tekste.
Klasikinis A. J. Greimo darbas yra Guy de Maupassant‘o apsakymo „Du draugai“ studija. 6-7 puslapių kūriniui paskyrė ištisą knygą, kad išnarstytų visus siužeto, semiotiškai – generatyvinio tako, niuansus.
Pasiekė tokių dalykų, kurių skaitytojas niekaip nepastebėtų: novelė apie du pokvailius bičiulius, karo metu išėjusius pažvejoti ir vokiečių sušaudytus, anot A. J. Greimo, yra pasakojimo apie Jėzaus Kristaus nukryžiavimą transpozicija. Visur įžvelgiamas nukryžiavimas dėl tikėjimo. Kitaip tariant, Kristaus auka yra šio pasakojimo gelminė struktūra.
Semiotikų sriuba
– A. J. Greimo šimtmetis įtrauktas į UNESCO minimų sukakčių sąrašą. Vienas jam skirtų renginių šiemet vyko net Peru!..
– Lotynų Amerikoje A. J. Greimo semiotika gana populiari. Tarkime, Brazilijos semiotikos asociacija turi kelis tūkstančius narių.
– Kokia tokio populiarumo priežastis?
– Į savo universitetus lotynų amerikiečiai kviečia daug prancūzų, tarp jų yra ir A. J. Greimo mokinių. Jo metodologiją jie taip išplėtojo, kad dabar ten veikia semiotinių studijų programos, kokių nerasi ir Europos universitetuose.
Šiaip jau A. J. Greimo semiotika populiari net Pietų Korėjoje, apskritai Tolimuosiuose Rytuose.
– Štai, prašau. O mėgstama pabrėžti, esą semiotika nepasiekė savo tikslų, nesugebėjo pakeisti tradicinės literatūrologijos...
– Iš tiesų A. J. Greimo ambicijos, kai kūrė savąjį metodą, buvo itin didelės. Jis manė, kad humanitariniams mokslams reikia tokio metodologinio pagrindo, kokiu gamtos mokslams yra matematika. Įsivaizduojate, kokia analogija?!
Literatūra, dailėtyra, architektūros tyrimai, dizainas, jo supratimu, turi turėti bendrą metodologinį pagrindą – semiotiką. Tokia buvo ambicija, ir, regis, ji ne visiškai pasiteisino. Ilgainiui nuo griežto pagrindo pereita prie „minkštesnio“, sakyčiau, labiau humanitarinio.
Dabar semiotika tėra viena metodologijų, anaiptol ne vienintelė. Vis dėlto ji išlieka respektabili, taikoma ir plėtojama Prancūzijoje, Lotynų Amerikoje, JAV, Kanadoje, šiek tiek ir Lietuvoje.
Semiotikos ir apskritai struktūralizmo triumfo laikai, kaip manė pats A. J. Greimas, truko iki 1968 metų. Vėliau įvyko gana įdomi transformacija: visi jo mokiniai nuo metodologinio griežtumo perėjo prie kūrybiškesnio, įvairesnio rašymo. Tad dabar yra ne viena semiotika, o daug jos atmainų. Garsiausi A. J. Greimo mokiniai sukūrė savas metodologijas. Tačiau apskritai neblogai susikalbama.
Semiotika – produktyvus dalykas, nes gali nagrinėti pačius įvairiausius kultūros objektus. Net ir kvepalų buteliukus. A. J. Greimas yra semiotiškai analizavęs sriubą su baziliku, gaminamą pagal klasikinį Provanso receptą. Kiekvieną rudenį renkamės į semiotikų bendruomenės šventę ir verdame tą sriubą, prieš tai seminare išnagrinėję tą A. J. Greimo tekstą. (Juokiasi.) Iš pradžių teorija, paskui – ritualas.
Skelbė mokslo žlugimą
– Nejučia kyla A. J. Greimo ir Sigmundo Freudo paralelė. Abiejų mokiniai užrašė ir surinko savo mokytojų paskaitas, taip pat smarkiai modifikavo jų skelbiamas tiesas. Ar ta interpretacijų gausa nebus sutrukdžiusi tradicinei semiotikai tapti humanitarinių mokslų „matematika“?
– Gal ji netrukdo, vis dėlto tokia „vienaskaitinė“ semiotika buvo savotiška iliuzija. Dabar jų yra daug ir įvairių ir jos tarpusavyje turi šnekėtis.
Klasikinė semiotika siejosi su struktūralizmu, o dabartinę siečiau su poststruktūralizmu ir postmodernizmu. Daugybė dalykų, anksčiau neigtų, dabar pamažu tampa semiotikos dalimi.
Pliuralizmas, gausa sietini ne su draudimais, o labiau su kūrybinėmis ir asmeninėmis prielaidomis.
– Pats A. J. Greimas postmodernizmą laiko prasmės nebuvimo epocha?..
– Tai gana gilūs dalykai... Jis laikėsi mokslinio griežtumo idealo, kaip pats sako, „20 metų turėjau išstovėti vienas kaip ąžuolas“.
A. J. Greimas prisimena Lotynų kvartale po 1968-ųjų gegužės įvykių sutikęs antropologą Claude‘ą Lévi-Straussą. Tas pasakęs: „Viskas, mokslas sužlugdytas keliems dešimtmečiams!“ A. J. Greimas komentuoja, kad C. Lévi-Straussas buvęs teisus.
Išties, postmodernistinis permisyvumas (gali kalbėti ką ir kaip nori) yra klasikinio, racionalaus mokslo destrukcija. Tačiau taip juda humanitariniai mokslai.
Apie dabartinę semiotiką jokiu būdu negalima sakyti, kad tai griežtas mokslas – šioje stichijoje į daugelį dalykų ji yra atsižvelgusi ir juos inkorporavusi. Tačiau joje išlikę pakankamai metodinio griežtumo reikalavimų, be kurių negali būti mokslo.
Socialiniai tinklai – naujoji liaudies kultūra
– Dabar nori nenori tenka kalbėti apie socialinius tinklus. Šis reiškinys – neišvengiamas, galingas, visuotinis. Koks semiotikos santykis su juo? Ar ji pajėgi nagrinėti šį reiškinį?
– Semiotika domisi ir socialiniais tinklais, ir bet kuriuo kitu iškylančiu objektu ar reiškiniu.
Tarkime, viena studija nagrinėja garsų prancūzišką lankstomą peiliuką „Opinel“, gretindama jį su šveicarišku kariuomenės peiliu, kuris turi daug ašmenų. Ir mėgina nustatyti, kokia mentalinė aplinka bei orientacija lemia jų skirtumus. Nes čia susiduria skirtingos galvosenos.
„Opinelį“ gali naudoti bet kam – ir mėsą pjaustyti, ir drožinėti, o šveicariškojo peilio gamintojai analitiškai išskaido funkcijas: yra ir peiliukas, ir žirklutės, ir pjūkliukas, ir atsuktuvas. Naujausiuose jau mačiau ir USB jungtį. (Juokiasi.)
Grįžtant prie jūsų klausimo, – socialiniai tinklai tikrai populiari semiotikos tema. Semiotika vadina skirtingais prasmės režimais tai, kaip prasmė vienu ar kitu metu funkcionuoja visuomenėje. Prasmės režimas yra istorinis, vienas keičia kitą.
Labiausia krenta į akis, kad su socialiniais tinklais ir masinės komunikacijos priemonėmis atsiranda prasmių perteklius. Prasmės mus tiesiog atakuoja! Nuolatinė infliacija: visi per daug kalba, ir negali nei susikaupti, nei susiorientuoti.
– Tai pasakytina ir apie žiniasklaidą...
– O, taip, žinoma. Semiotika kalba apie tai, kas transliuoja prasmes ir kas jas gauna (vadinamieji adresantas ir adresatas). Masinių tinklų atveju ši situacija susikomplikuoja ir įgyja kitą konfigūraciją.
Tad ši tema labai populiari. Jau turime ir magistrinių darbų apie socialinius tinklus.
– Išties, tos prasmės nebelieka, tik daugybė jos skaidulų, drožlių, išsibarsčiusių milijardais žinučių ir tekstų.
– Prasmė išsiskaido ir labai sunku atskirti kokybišką nuo šlamšto, gaminamo be galo reprodukuojant ir nusirašinėjant. Masinei komunikacijai ir socialiniams tinklams tai labai būdinga.
Iš esmės socialiniai tinklai yra naujoji liaudies kultūra. Ji funkcionuoja pagal kitus dėsnius, nei aukštoji kultūra. Tad semiotika visa tai gali nagrinėti.
– Nebėra hierarchijos ar ji tiesiog įgijo kitas formas?
– Manau, nėra. Dabartinė, lygiavinė visuomenė tai padaro. Kokiu būdu? Štai sakome, kad nebėra autoritetų. Ar tai reiškia, kad kažkur dingo gabūs, išmintingi, gilūs žmonės? Suprantama, kad ne.
Tačiau niekas nebegali atsistoti į jokią aukštesnę poziciją, nes niekas jam jos nebepripažįsta.
Masinėje kultūroje nebėra aukštybės matmens, kuris visada vienaip ar kitaip egzistavo kultūroje. Tai nebūtas dalykas.
Ši hiperdemokratinė erdvė – pavadinčiau ją taip – viską niveliuoja. Viskas vyksta plokštumoje. Todėl ar aš tau ką nors sakysiu, ar tu man ką nors sakysi, daugiau prasmės neatsiras, nes mes vienas kito neklausome. Arba žinome geriau. (Šypteli.)
„Viską sužinau iš kitų“
– Kas nauja jūsų sudarytoje knygoje atskleidžiama apie A. J. Greimą, ko galbūt iki šiol nežinojome?
– Daugelis dalykų buvo nežinomi dėl istorinių aplinkybių. Tarkime, visiems aišku, kad A. J. Greimas kūrė semiotiką arba nagrinėjo lietuvių mitologiją. Tačiau nedaugelis žino, kad beveik 50 metų – nuo pokario iki mirties – rašė į išeivijos spaudą.
„Laikiau savo pareiga priimti kiekvieną prašymą“, – yra teigęs. Uoliai atsakydavo į kiekvieno redaktoriaus kreipimąsi. Šie tekstai nusėdo išeivijos žurnaluose, laikraščiuose ir laikraštėliuose. Tad „nesemiotinį“ Greimą iš esmės dar turėsime atrasti.
– O A. J. Greimo asmenybės bruožai, pomėgiai, silpnybės? Regis, rūkė „Gauloises“ cigaretes. Spėju, pašėlusiai?..
– Atrodo, po porą pakelių per dieną...
O intelektualinio portreto pagrindinis bruožas, man dabar atrodo, toks: A. J. Greimas buvo ryškus futuristas ir projektuotojas.
Visi jo sumanymai buvo nukreipti į ateitį. Tarkime, „Lietuvos vadavimas“, kaip jį kiek ironiškai vadina. Septynerius pokario metus, anot jo, tik tuo ir užsiėmė. Na, tai ne visa tiesa, nes tuo metu parašė disertaciją. (Nusijuokia.)
Lygiai taip jis projektavo ir savo semiotikų grupę, iš esmės, visą semiotinę mokyklą nešė ant savo pečių. Kelis dešimtmečius vadovavo seminarui, į kurį rinkosi šimtai studentų, doktorantų. Jie buvo susiskirstę į „dirbtuves“, kuriose nagrinėjo konkrečias temas. O A. J. Greimas klausydavosi ir sakydavo: „Aš viską sužinau iš kitų.“ Seminaras išties galingas intelektualinis įrankis.
Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, jis pradėjo siūlyti labai įvairaus pobūdžio kultūros projektus ateičiai. Ragino steigti kultūros tarybą prie prezidento, siekė burti kultūrinius tinklus, iniciatyvines grupes. Tokiu būdu inicijavo ir žurnalo „Baltos lankos“ leidimą. Smarkokai mus „pušino“, laiške klausė: „Ką reiškia jūsų rabiniški ginčai apie žurnalo pavadinimą? Imkitės pagaliau jo leidimo!“
Jis buvo nepaprastai intensyvus žmogus.
Patarimas kolūkio pirmininkams
– Koks iš tiesų A. J. Greimo santykis su Lietuvos nepriklausomybe? Taip klausdamas, remiuosi didelio atgarsio sulaukusia „Kultūros barų“ publikacija 2012 metais.
– Autorė, aiškiai neįsigilinusi, „išpešiojo“ atskiras frazes. Jei prieš akis matai visą A. J. Greimo gyvenimą ir veiklą, viena iš dviejų didžiausių jo meilių buvo Lietuva. Kita – meilė mokslui. Ištraukti keletą frazių iš vieno ar kito teksto – nerimtas ir nešvankus dalykas.
A. J. Greimas, kaip pragmatikas ir manevruotojas, buvo labai lankstus. Kartais eidavo tiek, kad net dabar šokiruoja.
Jis buvo didelis ironikas. Dažnai sau leisdavo tai, kas masinei publikai ar tokiems švaruoliams atrodo skandalinga. Šiais laikais atsirado beveik šventų patriotų, vaikštančių nesuteptais drabužiais. Tiesa, jiems niekada neteko nieko rimtesnio atlikti ar dėl ko apsispręsti. A. J. Greimas pakliuvo į tokių žmonių taikiklį.
Jo politinėje filosofijoje irgi yra rizikingų dalykų. Negalima tvirtinti, kad A. J. Greimas besąlygiškas liberalios demokratijos šalininkas. Jam kėlė nerimą demokratijos neveiksmingumas, tam tikromis aplinkybėmis jis pateisino autoritarizmą. A. J. Greimas buvo generolo Charles‘io de Gaulle‘io šalininkas ir čia nesutardavo su savo mokiniais.
Laisva Lietuva buvo šio žmogaus gyvenimo tikslas – nėra nė mažiausios abejonės. Taip, daugelis išeivių buvo sumišę, nes visą savo gyvenimą skyrė nepriklausomybės atkūrimui, ir ji staiga ėmė ir atsikūrė.
A. J. Greimas niekada nebuvo sovietizuotas, laisvę jis laikė absoliučiu imperatyvu. Tačiau ilgai dėl nepriklausomybės A. J. Greimas nedžiūgavo; jam atrodė, kad sovietija labai giliai įsigraužė į žmonių sąmonę, tuoj po revoliucijos prasideda stagnacija.
– Ir jis teisus.
– Teisus. Buvo nusivylęs ne tik politikais, bet ir kultūrininkais. Pyko ant rašytojų, dailininkų, siekusių išsaugoti privilegijas. Rožinių akinių jis anaiptol neturėjo. Ir nekantravo – kodėl neinama pirmyn?
– Sovietmečiu A. J. Greimas Lietuvoje viešėjo du kartus – 1971 ir 1979 metais. Įdomu, kokie buvo jo įspūdžiai?
– Šito nežinau, tačiau yra likęs jo straipsnis apie tarybinio lietuvio fenomenologiją, kuriame jis pasakoja apie Aleksandrijoje (Egiptas) sutiktą lietuvių delegaciją, apibūdina jų galvoseną. Labai ironiškas, bet ir žmogiškos simpatijos kupinas rašinys.
A. J. Greimui buvo nesvetima liaudiška išmintis. Kai Paryžiuje jį aplankę kolūkio pirmininkai klausė „Profesoriau, ką mums daryti?“, tas atsakė: „Darykit vaikus.“
***
Algirdas Julius Greimas gimė 1917 m. kovo 9 dieną. Jis priklausė pirmajai nepriklausomos Lietuvos Respublikos kartai, kuri buvo skatinama įgyti vakarietišką išsilavinimą. Pasak paties Greimo, jis buvo „normalus gimnazistas“, norėjęs nuversti Smetoną ir išvaduoti Vilnių, ieškojęs nesamos meilės ir jautęs visuotinį Weltschmerz, pasaulio skausmą.
Baigęs gimnaziją, Greimas studijavo teisę Kauno Vytauto Didžiojo universitete ir filologiją Grenoblio universitete Prancūzijoje. Karo metu gyveno Lietuvoje ir dirbo mokytoju, vertėju, valstybės tarnautoju. Taip pat dalyvavo antisovietinėje ir antinacinėje rezistencijoje. Gyvendamas Kaune, susipažino su pirmąja žmona Ona Bagdonaite. Per pirmąją sovietų okupaciją buvo ištremti abu Greimo tėvai, o artėjant antrajai jis pats pabėgo į Vakarus.
Greimas visą gyvenimą aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos veikloje, taip pat palaikė ryšius su sovietinės Lietuvos menininkais, intelektualais. 1971 m. ir 1979 m. skaitė paskaitas Vilniaus universitete, o 1990 m., Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ragino savo mokinius vykti skaityti paskaitas, rašė kultūros kritikos esė, projektavo galimą valstybės politikos kryptį.
Per karą įgytą absurdo patirtį Greimas yra pavadinęs „psichologiniu fonu“ savo mokslinei veiklai – klausinėjimui apie prasmę. Po karo Greimas apsistojo Prancūzijoje ir susituokė su Ona Bagdonaite.
1948 m. Greimas apgynė daktaro disertaciją Sorbonos universitete. Po to beveik 10 metų dėstė Egipte, Aleksandrijoje. Ten susipažino su Charles’iu Singevinu, kurį vadino savo „mąstymo mokytoju“, su ilgamečiu bendražygiu, semiotiku Roland’u Barthes’u, ir su įvairių sričių struktūralistinės pakraipos veikalais, kurių pagrindu suformulavo savo paties tyrimų principus. Taip pat keletą metų dėstė Ankaroje, Turkijoje ir Poitiers, Prancūzijoje.
Nuo 1965 m. Greimas beveik 25 metus dirbo studijų vadovu Paryžiaus Praktinėje aukštųjų studijų mokykloje. Dalyvavo kuriant ne vieną svarbų struktūralistinės pakraipos žurnalą, tarptautinę semiotikos asociaciją, taip pat savo tyrėjų grupės žurnalą Actes sémiotiques. Vadovavo semiolingvistinių tyrimų grupei, kurią sudarė įvairių disciplinų atstovai, o jo seminaruose lankėsi tyrėjai iš viso pasaulio. Greimas skatino vis naujus tyrimus steigdamas atskirų sričių „dirbtuves“ ir taip užtikrino savo pradėtų tyrimų plėtrą.
Gyvenimo pabaigoje susituokė su Teresa Mary Keane. Mirė 1992 m. vasario 27 d. Paryžiuje, palaidotas prie tėvų Kauno Petrašiūnų kapinėse.
DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje pateikiamos svarbiausių meninių įvykių apžvalgos, kultūros ir subkultūros naujienos, semiotiko Algirdo Juliaus Greimo sukakties renginiai.