„Dirbau prie šio romano kaip apsėsta – tema buvo tokia patraukli, kad prarijo visą mano intelektinį dėmesį, buvau tarsi „iškirpta“ iš normalaus gyvenimo. Skaičiau tik knygas, susijusias su XVIII a., domėjausi tik to laikotarpio daile, klausiausi Apšvietos amžiaus muzikos. Bet dabar galiu sušukti: šlovė apsėdimui, nes jis suteikia energijos įsigilinti į reikalingą temą“, – viename interviu yra sakiusi O. Tokarczuk.
Aštuonerius metus kurto romano paantraštė, imituojanti kūrinyje aprašomos epochos retoriką, skelbia: „DIDŽIOJI KELIONĖ per septynias sienas, penkias kalbas ir tris dideles religijas, neskaičiuojant tų mažų. MIRUSIŲJŲ papasakota, o AUTORĖS papildyta KONJEKTŪROS metodu, semiantis iš įvairių KNYGŲ, taip pat iš VAIZDUOTĖS, kuri yra žmogui didžiausia natūros DOVANA. Protingiems prisiminti, tėvynainiams pagalvoti, neišmanėliams pasimokyti, o melancholikams prasiblaškyti.“ Ši daugiabriaunė knyga mums atveria spalvingo XVIII amžiaus antrąją pusę. 1752 metai. Į Rohatyną Podolėje atvyksta kašteliono Kosakovskio žmona Kotryna ir ją lydinti poetė Elżbieta Družbacka. Vienas į viešnių garbei surengtą vakarienę pakviestų svečių – vietos klebonas Benediktas Chmeliovskis, pirmosios lenkų enciklopedijos autorius. Kunigas ir poetė, du knygas dievinantys asmenys, greitai randa bendrą kalbą. Ateityje jie dar daug ką aptarinės, bet jų pokalbiai vyks laiškais.
Šiek tiek vėliau į Podolę atvyksta jaunas, išvaizdus, charizmatiškas žydas vizionierius Jokūbas Leibovičius Frankas. Paslaptingo, iš tolimosios Smirnos (dabar Izmiras, Turkija) atkeliavusio jaunuolio skelbiamos idėjos labai greitai supriešina vietos žydus: vieniems jis – eretikas, kitiems – mesijas, apie kurį susiburia ištikimas mokinių būrys.
Beveik aštuoni šimtai puslapių, kelios dešimtys siužeto linijų ir personažų – tai pritrenkiantis literatūrinis sumanymas, mistinis pasakojimas apie pačią istoriją, tautų likimus lemiančius jos vingius. Šioje knygoje autorė ne tik nepaprastai kruopščiai pristato senosios Lenkijos laikus, to meto architektūrą, aprangą, skonius, kvapus ir žmonių santykius, bet ir atskleidžia sudėtingą dvasinę tikrovę – tris vieną šalia kitos egzistavusias religijas: krikščionybę, judaizmą ir islamą. Pasakodama apie praeitį, XVIII amžių, autorė ieško atsakymų į klausimus, kaip susiformavo šių dienų Rytų ir Vidurio Europos veidas. Autorė savo knygą baigia tokiais žodžiais: istorija – tai nuolatinis mėginimas suprasti tai, kas įvyko, ir tai, kas galėjo įvykti.
Galbūt skaitytojus nustebins ir atvirkštinė knygos puslapių numeracija, kurią O. Tokarczuk paaiškina taip: „Kitokia, atvirkštine, puslapių numeracija šioje knygoje norėta atiduoti pagarbą hebrajiškiems raštams, taip pat priminti, kad kiekviena tvarka yra įpratimo reikalas.“
Pasak rašytojos, kad skaitytum knygas, reikia turėti tam tikrą kompetenciją, jautrumą, kultūros pažinimą. „Knygos, kurias rašome, egzistuoja tam tikroje erdvėje, visada su kuo nors susijusios. Netikiu, kad ateis žmogus, kuris visiškai nieko nežino, ir staiga pasiners į literatūrą, patirs katarsį. Rašau savo knygas protingiems žmonėms, kurie mąsto, kurie jaučia, kurie yra jautrūs. Manau, kad mano skaitytojai panašūs į mane. Rašau saviškiams“, – teigia O. Tokarczuk.
O. Tokarczuk – ryški, nepaprastu sąmoju ir ypatinga vaizduote pasižyminti šiuolaikinės lenkų literatūros žvaigždė, Nobelio literatūros premijos laureatė. 2018 m. už romaną „Bėgūnai“ ji pelnė vieną prestižiškiausių anglakalbiame pasaulyje apdovanojimų – „Man Booker International Prize“. O. Tokarczuk – pirmoji rašytoja iš Lenkijos, pelniusi šiuos laurus. Antrą kartą autorė „Man Booker International Prize“ premijai buvo pristatyta 2019 m. už romaną „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“. Kūrinys pateko į trumpąjį premijos sąrašą.
Epas „Jokūbo knygos“ rašytojai atnešė prestižinį lenkų literatūros apdovanojimą „Nikė“ (2015) ir neabejotinai prisidėjo prie sprendimo paskirti rašytojai Nobelio literatūros premiją. Švedijos akademija, argumentuodama, kodėl 2018 m. Nobelio premiją paskyrė O. Tokarczuk, šį istorinį jos romaną apibūdino kaip rašytojos opus magnum.