Fotoalbume užfiksuoti ne tik Aukštaitijos, bet ir visos Lietuvos istorijai bei kultūrai reikšmingi ir svarbūs įvykiai, vietos, legendos ir, žinoma, gražios, talentingos, spalvingos Aukštaitijos asmenybės. Tai jau antroji Lietuvos regionams skirta fotografijų knyga.
„Aukštaitija nuostabaus grožio kraštas. Atsivėrusi ežerų panorama ir žaliuojantys miškai Anykščiuose, Molėtuose, jau nekalbu apie Zarasus, man paliko neišdildomus prisiminimus. Žemaitijos albumą dariau iš meilės, o Aukštaitiją įsimylėjau ją fotografuodamas. Čia sudėta tai, ką mes visi labiausiai mylim ir didžiuojamės“, – kalbėjo A. Aleksandravičius.
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje savo darbų knygą pristatęs autorius pabrėžė, kad nors yra kilęs iš Žemaitijos, tačiau Panevėžyje jaučiasi kaip namuose.
„Aš specialiai neapsirengiau šventinių marškinių, kaklaraiščio nepasirišau tikrai ne šiaip sau. Aš nesijaučiu kaip svečias, čia mano namai“, – sakė menininkas į knygos pristatymą atėjusiems panevėžiečiams.
Dėmesys dangui
Po ilgų ieškojimų, kaip atspindėti Aukštaitiją nuotraukose, autorius nusprendė kone daugiausia dėmesio skirti dangui ir malūnams. O toks tarmiškas knygos pavadinimas gimė iš Pasvalio krašto kilusios ir puikiai aukštaičių tarmę mokančios Elvyros Pažemeckaitės dėka.
„Aukštaitija – ežerų kraštas. O šią vasarą dangus buvo labiau pavasariui nei vasarai įprastas.
Dangų stengiausi parodyti įvairiomis spalvomis ir formomis per malūnus, vandenį, piliakalnius, pievas, kraštovaizdžius. Be viso šito, taip pat ir žmonės, jų šventės, apranga, kalba, tarpusavio bendravimas yra šio krašto portretas“, – sakė fotoalbumo autorius.
Daugiau nei 20 metų fotografijos patirtį turintis menininkas teigia, kad per metus parengti tokį didelį albumą nėra lengva. Jį gelbsti nuo fotografavimo pradžios išsaugota žymių Lietuvos veikėjų portretų galerija, kurioje nemaža dalis žmonių yra iš Aukštaitijos.
Be to, ir kai kurių regiono vietovių vaizdus A. Aleksandravičius naudojo iš asmeninio archyvo. Tačiau didžioji fotografijų dalis surinkta per šią vasarą. Menininkas visų pirma apkeliavo žymių žmonių gimtines, garsias ir lankytinas vietas, gerai išstudijavo, susipažino su istorija ir tik tuomet pasidaręs detalų kelionės planą ėmė fotografuoti.
Autorius prisipažįsta, kad ankščiau nemėgo fotografuoti peizažų. Tačiau išleidęs antrąją knygą suprato, kad toks žanras tikrai mielas širdžiai. Be to, rengdamas albumus jis išmoko ir rašyti.
A. Aleksandravičiaus kurti poetiški, bet tiksliai surašyti nuotraukų pavadinimai puikiai atskleidžia istorinį ir fotografinį požiūrį.
Nauji atradimai
Pristatydamas fotografijų albumą, autorius pasakojo, kad Vaižganto gimtinėje nufotografavo jo skulptūrą, tačiau į knygą įdėjo nuotrauką su inkilu, kuris kabo medyje už keliolikos metrų nuo tos skulptūros, bei žirgo formos debesim.
Apie kai kurias garsių mūsų krašto asmenybes anksčiau A. Aleksandravičius buvo girdėjęs tik viena ausimi. Fotografuodamas jis susipažino su iš Panevėžio krašto kilusio Kazimiero Žoromskio darbais, kurie buvo eksponuojami drauge su Marko Šagalo, Vasilijaus Kandinskio, Salvadoro Dali kūriniais.
Kita istorinė pažintis su Žeimiuose palaidotu Vaclovu Michnevičiuni, kuris Lietuvoje ir Gudijoje suprojektavo ir pastatė daugiau kaip 30 bažnyčių. Be to, kaip vieną iš atradimų ir naujų pažinčių menininkas įvardina kupiškėnų tarmę, Vinco Svirskio kryžius.
Kai pristatė albumą ,„Žemaitėje – mona meilė“, A. Aleksandravičius jau žinojo, kad kita knyga bus apie Aukštaitiją. Šis kraštas autoriui nesvetimas. Čia gimė jo pirmosios fotografijos, teko kurį laiką ir gyventi. Be to, ir A. Aleksandravičiaus žmona mūsų kraštietė.
Pradėjęs rengti knygą apie Aukštaitiją, autorius jau žinojo, kad tokios fotografijos laukia ir Dzūkijos, Suvalkijos bei Vilniaus miesto.
„Kai išėjo knyga apie Žemaitiją, akimirksniu supratau, kad šia knyga negali viskas užsibaigti. Mūsų tauta labai nedidelė, todėl norisi ją vienyti. Kai baigiau knygą apie Aukštaitiją, nuvažiavau į Dzūkiją, jei Dievas man leis ir duos sveikatos, bus visi tomai“, – žadėjo A. Aleksandravičius.
Kūrybinė biografija
A. Aleksandravičius yra Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, Tarptautinės meninės fotografijos federacijos fotografas menininkas. Surengė Lietuvoje ir užsienyje per šimtą personalinių parodų. Daugelio fotoalbumų ir parodų sudarytojas. Penkiolikos autorinių fotografijų albumų autorius.
2002 metais A. Aleksandravičiui paskirta Lietuvos kultūros ministerijos premija Už aktualiausius ir ryškiausius publicistinius kūrinius kultūros temomis.
2003 metais pripažintas geriausiu Europoje portretistu. Tais pačiais metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė skyrė meno premiją Už reikšmingus Lietuvos menui ir kultūrai darbus. Be to, suteiktas Panevėžio Metų menininko garbės vardas.
2006 metais pelnytas Lietuvos spaudos fotografijos „Auksinis kadras“. Jau kitąmet Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus A. Aleksandravičių apdovanojo ordino Už nuopelnus Lietuvai medaliu.
2008 metais įteiktas Nyderlandų Riterio ordinas.
2009 metais apdovanotas Lietuvos fotomenininkų sąjungos 40 -mečio aukso medaliu.
2010 metais apdovanotas Aukso žvaigžde.
2011 metais pripažintas geriausiu Baltijos šalių portretistu. Tais pačiais metais konkurse „Lietuvos spaudos fotografija 2011“ portreto, sporto ir reportažo temose „Auksinio kadro“ nugalėtojas. Tarptautinės fotografijos parodos „Gyvos žemės mintys“ pagrindinio prizo laimėtojas. Tarptautinės fotografijos parodos „Kazachstanas pabaltijiečių akimis“ I vieta portreto kategorijoje ir konkurso pagrindinio prizo laimėtojas. Paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
2012 metais įteiktas Lietuvos Respublikos Seimo medalis už nuopelnus garsinant Lietuvos vardą. Suteiktas Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės nario vardas.
2013 metais tarptautinės fotografijos parodos „Žirgas fotografijoje“ pagrindinio prizo laimėtojas. Įteikta Balio Buračo fotografijos meno premija.