Ribas trinanti solidi, įžūloka poezija
„Kalbantis telefonu bičiulis paklausė, kur dedu savo tekstus, jeigu jų iš viso esama. Į aplanką, atsakiau, parašau, atspausdinu po vieną egzempliorių, ir palieku. Suprask, brandinu… Taip nuo pernai metų spalio mėnesio, kai dar negrūmojant jokiam karantinui, po dviejų pirmininko kadencijų, veik smagiai užvėriau Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus duris. Mintyse dėlioju rinkinį „Žarijų vėsa“ (tikriausiai vadinsis visai kitaip…), galvoju apie vakar-rytoj-dabar sankirtas: apibendrinta patirtis, perspektyvų vizija, šių dienų realijų impresijos. Eilėraščiuose lygia greta nudrinka, kartais susipina brandaus žmogaus ir jaunuolio keliai, ieškoma atsakymų tiek į egzistencinius, tiek į, regis, naivius, kasdieniškai paprastus klausimus. Bet, kaip žinome, atsakymai gali būti labai netikėti…“ – 2020-ųjų birželį pasakojo rašytojas V. Elmiškis.
Bičiuliai juokauja, jog devynios užkimusios rašytojo gerklės sveiko devynerius metus (būtent tiek laiko praėjo nuo ankstesnio jo eilėraščių rinkinio), ir štai 2020-aisiais pelnius Lietuvos kultūros tarybos stipendiją pasaulį išvydo naujausias kūrėjo darbas.
Nors jau pats rinkinio pavadinimas, regis, žada atsakymus, svarbu įsiskaityti – garantijos, kad juos būtinai pateiks būtent autorius, nėra: „Kaune gyvenantis poetas, prozininkas, žurnalistas V. Elmiškis poezijos knygoje „Ir bus atsakyta“ atsakymų ieško aktualizuodamas pačią egzistencijos problemą, išryškindamas aštrius daugiabriaunės būties kampus, nevengdamas atviro pokalbio su skaitytoju ir drąsiai žarstydamas šiurkštesnės raiškos elementus“, – recenzijoje pastebi poetas, literatūros kritikas Tomas Vyšniauskas.
Jam antrina ir dr. Ramūnas Čičelis, teigiantis, jog tai – susikalbėjimo, dialogo knyga, lyrinis subjektas nuolatos mezga ryšį, pokalbį ne tik su gyvaisiais, bet ir mirusiais.
Tai laikas nuo rudens lygiadienio, rugsėjo 23-osios, iki lapkričio 1-osios, geriausiai tinkamas apgalvoti egzistencijos, gyvenimo, mirties klausimus. O štai poetas Donaldas Kajokas virtualiame leidinio pristatyme lygina V. Elmiškio ir Anos Achmatovos kūrybos principus – nei vienas jų nesiekia išrasti naujų formų, tačiau, pasitelkę kartais jau net šimtmečius skaičiuojančias „kaladėlės“, savo posmuose pastato namus, kuriuose norisi gyventi.
Vis tik, nors recenzentų įvardijama kaip „rimta“, „stipri“, naujausia V. Elmiškio knyga nėra perdėm niūri ar lyriška, o, pasak T. Vyšniausko, „atvira, drąsi, intriguojanti, kiek įžūloka ir nenusaldinta“. Jos eilėraščių kalba „suprantama, aiški ir spalvinga, žavinti ne tik šiurkščių įvaizdžių naudojimu, bet ir išradingais, raišką pagardinančiais žodyno elementais“. Tai leidinys tiems, kas pasiilgo solidžios poezijos, – tikina R. Čičelis.
Vidmantas Elmiškis
Čia. Dabar
Nesidairau dangaus virš miesto link,
neskaitau, kas virš stogų parašyta,
nežinia ir nerimas – benamiai šunys,
ieškantys būdos mano kieme.
Alkaniems sviedžiu kaulą –
ateikit, graužkit, nurimkit,
paklosiu jums migį, aptarsim,
ką stūgauja pajuodę vėjai.
Ant žvaigždžių – debesų lopai,
po nugara – lekuojanti žemė.
Iki dugno
Ir tada tyla pradeda rėkti.
Negražiai, neestetiškai,
taškydama seiles ir snarglius.
Tyliai skauda labiau.
Šerpetotas ledokšnis
skvarbiai bruzda po oda,
oda susiraukšlėja ir pleišėja.
Žaizdota gėlė, o žydi.
***
Sapnų labirintai – ne mūsų kaltė,
už realų pasaulį – po taurę,
už tuos, kurie kelyje,
už kitus, kuriuos nugula kelias.
Neramu, galvą skauda, kodėl
klausimai nesuranda atsakymų...
Pažiūrėk, filosofai surėmę kaktas,
tarp kaktų – kiaušinis sutrėkštas.
Lukštas ant mano delno,
lukštai ant tavo akių...
***
Poetas, prozininkas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis gimė 1952 m. gegužės 23 d. Burbiškyje, Anykščių rajone, tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleido Kaune.
1971–1973 m. mokėsi Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) Elektrotechnikos fakultete, 1974–1980 m. studijavo Vilniaus valstybinio universiteto Kauno humanitariniame fakultete; jam pripažinta filologo, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojo kvalifikacija.
Tačiau pedagogika netraukė – 1974–1977 m. V. Kiaušas dirbo valstybinėje K. Požėlos spaustuvėje, 1990–1991 m. buvo „Ūpo“ klubo pirmininkas, 1995–2001 m. UAB „Ūkininko patarėjas“ korespondentas, 2001–2003 m. Asociacijos LATGA Kauno skyriaus konsultantas, 2009–2011 m. – laisvai samdomas kultūros žurnalistas.
Vis tik mieliausias širdžiai pasirodė darbas su plunksnos broliais... Nemažai laiko praleista legendinėje „Nemuno“ redakcijoje (1991–1996 m. V. Kiaušas dirbo žurnalo administratoriumi, 2004–2009 m. – dvisavaitinės kultūrinio vyksmo apžvalgos „Tiltai“ redaktoriumi tada jau kultūros savaitraštyje) bei Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriuje: 1977–1989 m. jis buvo LRS KS literatūros renginių organizatorius, 1998 m. tapęs Lietuvos žurnalistų sąjungos nariu, jau 1999-aisiais papildė Lietuvos rašytojų sąjungos narių gretas;
2011–2019 m. V. Kiaušas vadovavo LRS Kauno skyriui, kur paliko ženklų pėdsaką – jis literatūrinių ir tarpdisciplininių projektų „Kauno rašytojai – miesto visuomenei“, „Įtekstintas Kaunas“, „Kauno rašytojų veidai ir balsai“ sumanytojas bei organizatorius, ilgametis tarptautinio poezijos festivalio Poezijos pavasaris Kaune kuratorius, literatūrinės interneto svetainės Kaunorasytojai.lt įkūrėjas.
V. Elmiškio pseudonimu prisidengęs rašytojas išleido vieną humoreskų ir keturis eilėraščių rinkinius, jo kūryba publikuota almanachuose „Veidai“, „Trinktinė“, „Poezijos pavasaris“, „Išpažįstame šį jausmą ir meile vadiname“, „Anykščių glėbyje. Vieno krašto rašytojų antologija“ ir kt., taip pat kultūriniuose leidiniuose „Nemunas“, „Literatūra ir menas“, „Metai“, „Kelionė su Bernardinai.lt“, portaluose Kamane.lt, Bernardinai.lt, Kaunorasytojai.lt ir kt.
2005-aisiais V. Kiaušas apdovanotas Kultūros ministerijos premija už publicistinius kūrinius kultūros temomis, tais pačiais metais jam įteiktas Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities valdybos „Gintarinis parkeris“.
2012 m. rašytojo apdovanojimų lentyną papildė Kauno miesto burmistro Jono Vileišio žalvarinis medalis, o 2016-aisiais namuose pakibo Maironio sodo Varnos prizas (Poezijos pavasaris, 2016).
Vieno lito literatūrinė premija
Vieno lito literatūrinė premija teikiama nuo 1999 m., sumanytojas – Petras Palilionis. Į ją kandidatuoti gali įvairiausių žanrų, skirtingas temas analizuojantys ir įvairų patirties bagažą turintys Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus nariai. Premija aprėpia platų Kauno literatūros lauką, todėl svarbiausiais kriterijais tampa kūrinių meninis lygis, originalumas, paveikumas.
Geriausios praėjusių metų knygos autorių diskutuodami išrenka LRS Kauno skyriaus tarybos nariai, taigi – patys rašytojai, kurie yra ne tik kompetentingi savo srities profesionalai, bet ir reikliausi skaitytojai.
Net ir Lietuvai įstojus į euro zoną, Vieno lito premija kultūrinėje atmintyje išsaugo nacionalinės valiutos vardą, o laureatas viešame literatūros vakare apdovanojamas autoriniame skulptoriaus Stasio Žirgulio darbe įkurdinta 1 lito moneta, diplomu bei renginio rėmėjų piniginiu prizu.
Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus informacija