Pakalbinome Aivarą Veiknį apie poeziją, mamuto medžioklę ir iltis šiepiantį liūdesį.
– „Mamuto medžioklė“ – jau ketvirtoji tavo knyga, laukei jos lyg pirmosios, vienintelės, tuo laukimu ir kitus maloniai užkrėsdamas. Koks jausmas vartyti naują savo eilėraščių knygą?
– Kitados, su gimtadieniu sveikindamas puikų poetą ir draugą Rimvydą Stankevičių, linkėjau jam ne ilgiausių metų, o dar bent dešimt knygų. Pamenu, pašmaikštavom, ir tiek. O šiandien aiškiausiai suvokiu, kad ir savo gyvenimą skaičiuoju knygomis. Štai, jau ketvirtoji. Vadinasi, pasibaigė dar vienas gyvenimo etapas, gal net gražiausias ir intensyviausias etapas iš visų, jo daugiau nebus, liks tik kažkokios linksmos ar nelabai istorijos, prisiminimai, nuotraukos. Todėl jausmai labai dviprasmiški: viena vertus, viešai demonstruojamas didelis džiaugsmas, kita vertus – tylus, tamsiausiame sielos kamputyje iltis šiepiantis liūdesys.
Su poezija irgi keisti santykiai – visai neseniai kompiuteryje išsaugojau šešių eilučių eilėraštuką, kuris šiuo metu man daug svarbesnis už visą „Mamuto medžioklę“. Nors prieš metus to eilėraštuko galbūt apskritai nebūčiau įtraukęs į knygą. Poetas Aidas Marčėnas viename interviu užsiminė, kad labiausiai vertina dar neparašytus savo eilėraščius. Panašiai, žinok, ir aš: žaviuosi procesu, o ne rezultatu; žvelgiu į žvaigždes ne todėl, kad jos gražios, o dėl to, kad nepasiekiamos.
– Koks jausmas apskritai būti knygos autoriumi?
– Koks jausmas apskritai būti knygos ar knygų autoriumi? Tikriausiai lygiai toks, kaip būti krepšininku ar šunų dresuotoju, tiesiog darai tai, ką moki geriausiai, ir viskas. Šiaip esu labai drovus žmogus, todėl kai, tarkime, gatvėje sutikti buvę mokytojai į mane kreipiasi „jūs“, jaučiuosi labai nesmagiai. Kažkokia nepelnyta pagarba ir įvertinimas. Ačiūdie, šito nėra statybose: jeigu blogai įsukai varžtą, niekas nepatapšnos per petį vien už tai, kad esi Rašytojų sąjungos narys.
– Dirbai drauge su Deimante Rybakoviene – poetų vertinama dailininke. Ar tarėtės dėl knygos apipavidalinimo, ar turėjai savo įsivaizdavimą, kaip turi atrodyti toji mamuto medžioklė? O gal tekstus atidavei į dailininkės rankas, pasitikėdamas jos vidiniu „poetiniu potėpiu“?
– Prisipažinsiu, prieš septynerius metus, išvydęs antrosios savo knygos „Paukštuko liudijimai“ viršelio variantus, buvau labai nusivylęs. Nieko nepadarysi, teko rinktis iš to, kas buvo. Milžinišku Deimantės talentu patikėjau po poros metų, kai atvažiavau į Vilnių pasižiūrėti poemos „Laumių vaikas“ iliustracijų. Į „Mamuto medžioklės“ apipavidalinimo reikalus praktiškai nesikišau, žinojau, kad bus gerai. Neklydau.
– Kas yra mamutas? Poezija pati savaime? Žmogus? Tu?
– Neįmanoma, kad kas nors būtų savaime. Pasaulis iš esmės neegzistuoja be jį stebinčio žmogaus, o poezija – be jį rašančio autoriaus. Kiekvienas eilėraštis skleidžiasi per asmenines patirtis, išgyvenimus, nuotaikas, galų gale per perskaitytas knygas ar išgirstas istorijas. Tų patirčių mano naujausioje knygoje apstu, ir tik laikas parodys, ar jos universalios, atpažįstamos ir kitų. Labai tikiuosi, kad taip.
Apie mamutą. Kartais savo vaikų klausiu, ar įsivaizduoja mane kūdikį, penkiametį, dešimtmetį ir taip toliau. Aišku, neįsivaizduoja, vaikams atrodo, kad visad buvau senas ir su barzda, o pilkos vaikystės nuotraukos (kelios kabo ir ant sienos virš darbo stalo) praktiškai jų neįtikina. Taigi iš esmės atspėjai: mamutas esu aš. Išnykęs aš išnykusiame pasaulyje. O vis dėlto nepaneigiamas kaip tie kaulai, kuriuos tai vienur, tai kitur ima ir atkapsto smalsūs archeologai. Medžioklė irgi savotiška archeologija, ateities būrimas ar, tiksliau, pranašavimas iš kaulų. Man tai labai svarbu.
– Eilėraščiuose grįžti į vaikystę, prisimeni kartu su šeima dirbamus žemės darbus, su kiemo draugais sukaltą inkilą. Ar galima sakyti, kad šia knyga paleidi vaikystę, paauglystę? Kad jau gali žiūrėti į praeitį kiek iš šono, iš viršaus, pro stiklą? O gal žmogaus viduje iki gyvenimo pabaigos skamba balsas, liepiantis sutemus eiti namo?
– „Paukštuko liudijimus“ parašiau būdamas trisdešimties. Vartydamas „Mamuto medžioklę“ su siaubu konstatuoju faktą, kad jau labai greitai minėsiu savo keturiasdešimtmetį. Aišku, su metais pasikeitė ir žiūros kampas, atsirado didesnė distancija, jeigu seniau rūpėjo detalės, tai dabar svarbesnis panoraminis vaizdas. Bet tas panoraminis vaizdas vis tiek labiau praeities nei dabarties.
Nežinau, ar pastebėjai, bet naujausioje knygoje labai daug negyvų paukščių: už tvarto rasta zylutė, prie kioskelio gulintis vargšas žvirblelis, nelaimingo gulbiuko kūnas, berniūkščio tąsoma nugaišusi antis. Pats į tai atkreipiau dėmesį tik dėliodamas eilėraščius. O tada pagalvojau, kad ta praeitis tokia ankšta, o mamutas toks didelis, kad visiems vietos tiesiog neužteks. Be to, kuo daugiau vietos, tuo garsiau skamba namo kviečiantis balsas. Neatsisakau jo. Nepaleidžiu. Nes tas balsas šiandien – tai ir mano paties balsas. O aš dar noriu parėkauti.
– Vaikystėje berniukai žaidė karą, o kokie yra suaugusių vyrų žaidimai?
– Žaidimai tie patys, pasikeitė tik taisyklės. Tarkime, jeigu vaikystėje žūdavai, o tada vėl kaip niekur nieko prisikeldavai ir su dar didesniu įkarščiu lėkdavai užkariauti pasaulio, tai užaugęs supranti, kad visos ekstra gyvybės jau išnaudotos, liko viena vienintelė, todėl privalai būti išmintingesnis, atsargesnis, nepulti stačia galva į pirmą pasitaikiusį šulinį, ir taip toliau. Be to, dabar užtektų ir pusės pasaulio.
– Naujoje knygoje skaitytojai ras ir keletą vizualių eilėraščių. Eilėraštį „Dviese“, parašytą veidrodiniu principu, ir sningantį tekstą „Antras sniegas“. Kaip atsirado šie tekstai? Norėjai išbandyti ką nors naujo?
– Galbūt nuskambės labai arogantiškai, tačiau eilinį sykį pasikartosiu: išorinis vaizdas gali tik šiek tiek praplėsti gerą eilėraštį, tačiau niekaip neišgelbės prasto. Jeigu eilėraštis neturi aiškios minties, jeigu jis šleivas techniškai, nekibirkščiuoja, net ir užrašytas hieroglifais bus tiesiog prastas eilėraštis. Tavo paminėti eilėraščiai geri, kitaip jų nebūtų mano knygoje (jau girdžiu nepatenkintųjų dūsavimus). Antra vertus, tiek užrašymas veidrodiniu principu, tiek sniego imitavimas žvaigždutėmis nėra nauji dalykai literatūroje.
Norėdamas išbandyti kažką naujo, dažniausiai prisėdu prie kokio prozos teksto. Visai kitos raiškos galimybės. O ir nuotaika užbaigus visai kitokia. Šiuo metu turiu gal kokius dvidešimt penkis trumpus apsakymus, kurie, neatmetu galimybės, bėgant laikui irgi pavirs knyga.
– Ne vieną eilėraštį esi dedikavęs poetams. Yra dedikuotų jau po mirties. Knygoje štai randu eilėraštį Kęstučiui Navakui „Samurajus miršta“. O kokia eilėraščių gyviesiems istorija? Poetams Mantui Balakauskui, Nerijui Cibulskui, iki šiol pamenu Arno Ališausko kostiumą iš „Paukštuko liudijimų“, tekstą Rimvydui Stankevičiui. Ar taip įtekstini, fiksuoji bendras patirtis, o gal tai tampa gražia, autentiška gimtadienio dovana bičiuliams?
– Su eilėraščiu „Samurajus miršta“ buvo taip: šeima išvažiavusi į kaimą, šuo, palindęs po antklode, miega, o aš blaškausi po namus stengdamasis iki blizgesio juos iškuopti: plaunu kriauklėje susikaupusius indus, šluostau lentynas, įjungiu skalbimo mašiną, kas penkiolika minučių išeinu į balkoną parūkyti. Lauke jau tamsu, per LRT rodo „Panoramą“. Palinkstu prie dulkių siurblio ir akimirką sustingstu – žinių vedėja praneša, kad mirė poetas Kęstutis Navakas.
Kelias savaites nešiojau šią žinią kaip akmenį. O tada prisėdau ir parašiau eilėraštį. Vienu įkvėpimu. Norėčiau, kad tokių eilėraščių būtų kuo mažiau, bet suprantu, kad visi anksčiau ar vėliau pralaimėsime savo kovą, paliksime tuos, kuriems galbūt esame daug svarbesni nei manome. Antai neseniai peržiūrėjau „Poetinio Druskininkų rudens“ įrašus, darytus prieš dvidešimt ir daugiau metų.
Regis, vieta nepasikeitus arba pasikeitus labai mažai, tačiau ekrane sušmėžuoja Stasio Stacevičiaus veidas, pasigirsta Sigito Gedos balsas. Jų nebėra, jiems nepaspausi rankos, nepaklausi patarimo, neišgirsi nuomonės, o juk taip norėtųsi...
Kitų eilėraščių atsiradimo istorijos linksmesnės. Pamenu, einame į knygų mugę, rūkome, pakeliui Nerijus Cibulskas išsitraukia lapelį ir duoda man. Grąžindamas sakau: apie debesis esu parašęs daug gražiau. Nusišypsom. O po kelių metų, draugo gimimo dieną, pagalvoju, kad turiu nesutvarkytą eilėraštį, ir būtų smagu užbaigus jį dedikuoti būtent jam. Panašiai nutiko ir su eilėraščiu Mantui Balakauskui. Turėjau apmatus, tačiau tikriausiai reikėjo, kad Mantas parašytų knygą „Apmaudas“, jog tie apmatai virstu kažkuo daugiau.
– „Mamuto medžioklėje“ dar likus viena kita lenta iš lentpjūvės, truputis skardos iš Prancūzijos. Ne vienerius metus ten ir darbavaisi, kaip rašai viename tekstų, grįždavai namo po darbo ir rašydavai eilėraščius. „Nes jeigu neberašyčiau, netekčiau savų šaknų, nes jeigu visai neberašyčiau, tos vyšnios ir obelys, kasmet manyje pražystančios, viena po kitos nudžiūtų.“ Tačiau emigracijos, ten gyvenančių žmonių ir sunkaus darbo, tarpusavio santykių tavo eilėraščiuose nerandu. Ar šios temos tau nebuvo aktualios? O gal kaip tik poeziją laikei sau, tarsi ryšį su savimi, leidžiantį nepalūžti?
– Nepasakyčiau, kad nesu čiupinėjęs šitų temų. Internetinėje spaudoje vis dar galima susirasti mano esė „Treji metai lentpjūvės“, dėl kurios netekau darbo, susimušiau su buvusiu pamainos meistru, susilaužiau ranką ir panašiai. Taip pat esu parašęs kelis trumpus apsakymus, vienas iš kurių vadinasi „Žmogus prie maišyklės“. Žinai, tos visos darbinės patirtys per daug proziškos poezijai, nors kai laivų statykloje Prancūzijoje dirbau kartu su Ernestu Noreikia, jam net pavydėjau, kad kažkaip sugeba visa tai paversti eilėraščiais, kurie vėliau sutilpo į knygą „Apollo“.
Apskritai komandiruotėse esu parašęs vos vieną kitą eilėraštį. Bet taip jau su manimi yra: jeigu jaučiuosi svetimas, negaliu rašyti.
– Turbūt panašus ir tuštumos jausmas. „Tuščias esi, bet džiaukis: tuščias ilgai nebūsi...“, – rašai. Kuo tu pats užsipildai? Kada jautiesi skidinas?
– Sklidiniausias jaučiuosi, kai stoviu prie mikrofono ir deklamuoju savo eilėraščius. Tuomet net purto. Bet tai ne baimė, net ne jaudulys. Kažkas daug daugiau, lyg kūnu tekėtų dieviška energija, kuri, jeigu svirtelę pasuktum dar labiau, sudraskytų į gabalus. Visai gali būti, kad panašiai jaučiasi elektros kėdėn pasodintas psichopatas. Visai gali būti, kad stovėdamas scenoje aš ir esu tas psichopatas.
– Užsiminei apie deklamavimą. Įdomus dalykas – skaitant tavo tekstus galvoje girdėti tavo paties balsas. Tikiu, kad taip yra tiems, kas bent kartą yra girdėję tave skaitant gyvai. Daugybę, o gal net visus savo eilėraščius skaitai mintinai. Ar parašęs eilėraščius juos išmoksti? O gal yra visiškai atvirkščiai – jie yra tavyje, o kad pasidalintum su kitais, juos tiesiog užrašai?
– Sykį sapnavau save, tik gerokai senesnį. Įsivaizduok, ką tik pasibaigęs poezijos vakaras, aš sėdžiu prie stalo apsuptas daugybės žmonių, dalinu autografus, ant stalo – padriki lapai su eilėraščiais. Bandau tuos eilėraščius perskaityti, bet nematau žodžių, tik juodas pavienes strofas. Šiandien nejučia susimąstau, kad gal tikrai viskas seniai padiktuota, ir tik laiko klausimas, kada tuos diktantus užrašysiu ant popieriaus.
Tačiau tai niekaip nesusiję su deklamavimu mintinai. Turiu gerą atmintį, ir tiek. Ne vienas ir ne du eilėraščiai gimė naktį gulint lovoje ir žvelgiant į tamsias lubas. Ryte pabudus telikdavo perrašyti iš galvos.
– Perverčiau tavo knygas, bet neradau jokių užuominų į muziką. Na gerai, yra viena „Selin Dion melodija sena per paskutinį išleistuvių šokį“. Kokios muzikos klausaisi? Ar kažkas tave įkvepia? Gal muzika skamba, kol rašai?
– Kokiais 1993-aisiais močiutė gimtadienio proga padovanojo kasetinį ausinuką, o tada nusivedė į turgų, kad išsirinkčiau vieną kasetę. Pamenu, ant automobilio priekio išdėliota šimtas kasečių, o aš nepažįstu nė vienos grupės. Rinkausi pagal paveiksliuko grožį ir, sakyčiau, pataikiau – išsirinkau „Ace of Base“. Vėliau muzikinis skonis tik prastėjo ir nepasitaisė, šiandien vis dar mielai pasiklausau „Ruki vverch“ ar „Gosti iz buduščeva“, o Eminemas – vis dar nepralenkiamas reperis. Apie klasikinę muziką apskritai neverta kalbėti, nors filmą apie Mocartą „Amadeus“ laikau vienu geriausių, kokius tik esu matęs.
Antra vertus, nereikia jokios muzikos, kad jaustum ritmą, kurį skleidžia viskas aplinkui – nuo automobilių už lango iki staklių lentpjūvėje. Ta pati širdis plaka atitinkamu ritmu. Šito ritmo pilnai užtenka, kad galėčau rašyti. O jeigu esu vienas, turiu daug cigarečių ir kavos, praktiškai galiu nuversti kalnus.
– Pakalbėjome apie medžioklę, o dabar beliko pakalbėti apie grybavimą. Varėnoje organizuojamoje Grybų šventėje vyksta toks Lietuvos grybavimo čempionatas, jame galima dalyvauti subūrus užkietėjusių grybautojų komandą. „Mamuto medžioklėje“ randu ne vieną užuominą apie grybavimą, panašu, kad esi įvaldęs „visas tas gudrias strategijas, padedančias aplenkti kitus grybautojus“. Jeigu rinktum tokią grybautojų komandą čempionatui, ką iš poetų ar rašytojų kviestum prisijungti ir laimėti?
– Gaila, bet grybų derlius šiais metais buvo labai menkutis: nei prisidžiovinau žiemai, nei privalgiau tiek, kad užtektų iki kitų metų. Dėl pergalės čempionate nebūčiau toks užtikrintas. Geras grybautojas ne tas, kurio žvitrios akys, o tas, kuris turi savo vietas ir tų vietų niekam neišduoda. Pamenu, sykį begrybaudamas sutikau žmogų, šis pasiskundė, kad nieko neranda, nors už poros metrų nuo jo augo keli raudonikiai. Žmogui pasišalinus raudonikiai atsidūrė mano kibire. Nes aš žinojau, o žmogus nežinojo. Štai tau ir strategija.
Šiaip mėgstu grybauti vienas, išeinu ne anksti ryte kaip įprasta, o po vidudienio, kad kuo mažiau sutikčiau kitų grybautojų, kurie nuo vaikystės man kelia įtampą. Užtat smagu pasilabinti su kokia vovere ar zuikiu, kartą beveik užlipau ant krūmuose susigūžusio stirniuko. Gražus velnias. Kažkur net turiu jo nuotrauką.
– Ačiū už pokalbį!