Renginius be vertimo iš anglų kalbos organizuojančios kultūros įstaigos apgailestauja: norėtume kitaip, bet finansų nėra

Vis dažniau pastebima, kad tarptautinės parodos, filmų pristatymai, susitikimai su užsienio autoriais, diskusijos vyksta tik anglų kalba. Netgi ir Nacionalinėje dailės galerijoje, pasitaiko, kad renginiai, edukacijos organizuojamos tik angliškai. Aptardamas ir įvertindamas šią situaciją kalbininkas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto doc. dr. Antanas Smetona pastebėjo, kad valstybinė kalba po truputį užleidžia savo pozicijas mūsų valstybėje, kita vertus, anot jo, tai jokia naujiena – lygiai tas pats darėsi su rusų kalba sovietmečiu. Tačiau Valstybinė kalbos inspekcija teigia, kad tuo nėra piktnaudžiajama, o teisę visas paslaugas gauti lietuvių kalba – turime. Renginių anglų kalba organizatoriai, savo ruožtu, vardija svarias priežastis, tarp kurių – kultūros projektų finansavimo įšalas.

Tačiau natūraliai kyla klausimas, ar tendencija organizuoti diskusijas, ekskursijas po parodas anglų kalba nesiūlant vertimo yra gera praktika, ar šičia nėra piktnaudžiavimo atvejo, kai dėl vieno ar keleto svečių iš užsienio su grupe lietuvių kalbama angliškai, nes niekas nedrįsta tam paprieštarauti.

Pavyzdžiui, Nacionalinė dailės galerija (NDG) ne kartą yra organizavusi kūrybines dirbtuves, renginius ir diskusijas tik anglų kalba, kino teatras „Skalvija“ – susitikimus su režisieriais, galerija „Atletika“ – ekskursijas po parodas ir t.t.

Antanas Smetona: kalba stumiama iš viešojo gyvenimo

„Apskritai tokia jūsų nupiešta padėtis rodo du dalykus: viena vertus, valstybinė kalba po truputį užleidžia savo pozicijas mūsų valstybėje, t.y. stumiama iš viešojo gyvenimo, kita vertus, tai jokia naujiena: aš pakankamai ilgai gyvenu, kad prisiminčiau tuos laikus, kai lygiai tas pats darėsi su rusų kalba – jei kokiame nors kolektyve atsirasdavo bent vienas nemokantis lietuvių kalbos, kaip mat visi pereidavo prie rusų kalbos. Taigi, šia prasme Europos / Sovietų sąjungos gana panašios – nelabai didelis skirtumas lietuvių kalbai, ar ją iš viešojo gyvenimo stumia rusų kalba ar anglų“, – sakė A. Smetona.

Dėl tokios padėties, jo manymu, kalti du dalykai: įstatyminio reguliavimo menkumas ir kaimietiška prigimtis.

„Su kaimietiškumu viskas labai paprasta: kaimietiška prigimtis veržiasi į paviršių pačiais bjauriausiais pavidalais – prisitaikėliškumu, svetimo perdėtu garbstymu, nuolankumu svetimiems, baudžiaviniu lankstymusi stipresniems ar viršesniems, stabų garbinimu... – todėl ir nedrįstama garsiau pasipriešinti arba tiesiog spjauti ir išeiti iš renginio, kuriame spjaunama į tavo valstybės kalbą. Perfrazuojant kažkieno sentenciją: žmogų iš kaimo išvaryti nesunku, bet kaimą iš žmogaus – titaniškas kelių kartų darbas“, – pastebėjo pašnekovas.

Su įstatymais, anot A. Smetonos, viskas daug sudėtingiau: „Valstybinės kalbos įstatymas priimtas 1995 metais, o rašytas dar anksčiau, t.y. tada, kai mes dar nepriklausėme Europos Sąjungai, nebuvome NATO nariai, berods dar masinio interneto dorai nebuvo... Taigi, Kalbos įstatymas negalėjo (ir dabar negali) apimti visų naujojo gyvenimo pusių, todėl dar 2006 metais tai buvo suprasta ir parengta nauja jo versija. Deja, net keturioms paskui sekusioms Seimo kadencijoms šis įstatymas jau neberūpėjo. Nepaisant to, šleivas kreivas senasis, bet tebegaliojantis įstatymas skelbia: „Oficialūs valstybės ir savivaldos institucijų, valstybės įstaigų, įmonių organizuojami renginiai (sesijos, suvažiavimai, susirinkimai, posėdžiai, pasitarimai ir kiti) vyksta valstybine kalba. Tais atvejais, kai kalbėtojas vartoja kitą kalbą, turi būti verčiama į valstybinę kalbą.“ Tai netaikoma tarptautiniams renginiams“, – citavo įstatymo eilutę A. Smetona.

Įstatymo pažeidimas – „po nosimi“

Pagūglinęs „visažinį“ internetą, A. Smetona pasakojo suradęs, kad minima NDG yra Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) padalinys, kuris, savo ruožtu – valstybės biudžetinė įstaiga.

„Taigi, čia cituojamas Valstybinės kalbos įstatymo straipsnis parašytas tiesiog kaip šiai įstaigai. Belieka retoriškai sušukti – Valstybine kalbos inspekcija! Ką veiki? Kur žiūri? Įstatymo pažeidimas po nosimi! O kodėl įstatymo nesilaiko NACIONALINĖ dailės galerija, reikia jos pačios ir klausti (aišku, jei tai ne tarptautinis renginys)“, – kalbėjo A. Smetona.

Tas pats Kalbos įstatymas, pastebėjo kalbininkas, niekaip nereglamentuoja nevalstybinių diskusijų, ekskursijų po parodas rengėjų bei paslaugų teikėjų: „Taigi, jie jokių įstatymų nepažeidžia ir yra visiškai laisvi nors turkiškai, kiniškai ar mongoliškai organizuoti savo renginius. Tai kiekvieno sąžinės ir verslo organizavimo logikos reikalas, visai kaip „Skalvijoje“ ar „Atletikoje“. Mūsų valstybėje tiesiog taip yra, o kad taip iš lietuviškų erdvių Lietuvos valstybėje stumiama lietuvių kalba – kam tas rūpi. Kaimiečiai gi esame, bus gerai ir taip. Be įstatymų ir bent elementarios tvarkos. Juoba kad vargu ar 1995 metų įstatymo kūrėjams buvo žinomos šiuolaikinių įmonių teisinės formos.“

Lolita Jablonskienė: tendencija susijusi su kultūros projektų finansavimo įšalu

Nacionalinės dailės galerijos (NDG) direktorė, menotyrininkė, kuratorė Lolita Jablonskienė pasidžiaugė, kad šiandien yra keliamas šis klausimas. Jos vertinimu, minima situacija sietina su kita tendencija: kultūros projektų finansavimo įšalu.

„Tam, kad galėtume versti pasitelkę sinchroninį vertimą (priešingu atveju, visi renginiai būtų dvigubai ilgesni, skubiame gyvenime publika neturėtų šitiek laiko) – turime turėti finansų. Ne kartą organizuodami NDG įvairius renginius esame susidūrę <...> su lėšų stygiumi. Atsižvelgdami į tai, bet nenorėdami atsisakyti turinio, organizuojame renginius užsienio kalba. Tačiau, jeigu būtų tokios galimybės, kad galėtume mokėti už sinchroninį vertimą – tikrai visuomet tuo naudotumėmės“, – patikino L. Jablonskienė.

Pašnekovė neabejoja, kad muziejuose ar parodų salėse esantis turinys turi būti medijuojamas. „Jis turi būti perteikiamas žiūrovui ne tik viduje dirbančių gidų, edukacijos kuratorių, bet ir kitų specialistų, ypač iš kitų šalių, kurie turi žinių, informacijos ir kompetencijų, kurių mūsų specialistai neturi. Štai tuomet ir susiduriame su tokiomis problemomis. Neturėdami pakankamo finansavimo turime pristatyti žinias ta kalba, kuria kalba pašnekovas“, – sakė ji.

Tarptautiniai susitikimai vyksta, ir tikrai, anot L. Jablonskienės, yra būtini, tačiau tiek NDG, tiek ir kiti LNDM padaliniai, kiti muziejai didžiąją dalį renginių organizuoja lietuvių kalba: „Jeigu skaičiuotume procentais, ko gero, siektų beveik 96 proc. Visada galvojame apie tai, kaip labiau įtraukti žiūrovą, kaip pateikti informaciją, kad ji būtų pilnai suprantama, pasiektų tikslą, adresatą.“

Auksė Podolskytė: svarbiausia – informuoti

„Skalvijos“ kino centro komunikacijos vadovė Auksė Podolskytė sakė, kad svarbiausia šioje situacijoje yra įspėti ir informuoti žmones apie tai, kokia kalba po seanso vyks pokalbis. Taip pat ir „Skalvijos“ internetiniame puslapyje po filmų aprašymais, ir feisbuke, pranešant apie renginį – apie tai visada yra pateikiama informacija. Šitaip stengiamasi išvengti nesusipratimų. Vis dėlto, jei sulauktų pastabų iš žiūrovų, taip pat reaguotų.

„Esame lankstūs, suinteresuoti, kad pas mus ateitų žmonės, bet „Skalvija“ nėra komercinis kino teatras, tad prieinamumas mums labai svarbus, dėl to stengiamės organizuoti seansus senjorams, teikti nuolaidas studentams ir pan.“, – kalbėjo A. Podolskytė.

„Įsivaizduokite, filmas trunka pusantros ar dvi valandas. Kai prieš mėnesį planuojame tinklelį – reikia nusimatyti tarpą tam pokalbiui tarp filmų. Vien iš praktinių sumetimų: pokalbis įprastai turi užimti 40 minučių, o su vertimu visas pokalbis išilgėtų. Dažniausias formatas – pokalbis su kūrybine grupe arba režisieriumi, žiūrovai gali užduoti klausimus. Pasipiktinimo ar neigiamų komentarų išgirsti neteko, – kai yra informacija, tada visi žino, ko tikėtis. Svarbu paminėti, kad, jeigu turime seansus ar lietuviškos premjeros pristatymus, jie vyksta lietuvių kalba, o jeigu svečias iš užsienio (kaip ir dabar vykstančiame tarptautiniame kultūriniame kino forume „Scanorama“) – pokalbiai neverčiami“, – priežastis įvardijo A. Podolskytė.

Kad būtų prienama ir anglakalbiams žiūrovams

A. Podolskytė tikino, kad, jei pajustų žiūrovų pasipriešinimą – stengtųsi situaciją koreguoti. „Yra žiūrovų dalis, užsieniečiai, gyvenantys Vilniuje, čia studijuojantys – stengiamės žymėti seansus (english friendly screenings), kurie būtų prieinami būtent tiems žmonėms, kurie ieško filmų anglų kalba, būtų prieinami ir anglakalbiams žiūrovams“, – kalbėjo A. Podolskytė.

Šį mėnesį „Skalvijoje“ vyks Baltarusijos kino festivalis, jame taip pat vyks ir pokalbiai anglų kalba. „Pačių organizatorių iniciatyva bus pateikiamas vertimas ir baltarusių kalba. Organizuojame renginius patys, bet dalis renginių „ateina“ pas mus – kaip „Scanorama“, „Kino pavasaris“ ar jau minėtas baltarusiško kino festivalis. Galima sakyti, kad ne tik mes diktuojame, kokia kalba turėtų vykti tas pokalbis, bet tai nulemia ir paties renginio formatas. Pavyzdžiui, „Kino pavasaris“ platina Marijos Kavtaradzės filmą „Tu man nieko neprimeni“, iš jų sulaukėme pasiūlymo rodyti filmą su subtitrais, žmonėms, kurie turi negalią – kurtiesiems“, – apie bendradarbiavimą ir su platintojais, ir organizatoriais kalbėjo pašnekovė.

Danutė Gambickaitė: pasaulyje tai įprasta

Galerijos „Atletika“ kuratorinės komandos viena narių Danutė Gambickaitė sakė, kad ši tendencija – paprasta, – kai vyksta tarptautiniai renginiai, kai atvyksta menininkai iš kitų šalių bendraujama anglų kalba.

„Tai yra įprasta pasaulyje. Parodos ar konferencijos, tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse vyksta tarptautine kalba – anglų. Pas mus būna įvairiai, tikrai didelė dalis renginių vyksta lietuviškai, tačiau neišvengiame ir anglų kalbos, ypač, kai įgyvendiname tarptautinius renginius. Organizuoti vertimą – įmanoma, kai kurios institucijos tai daro, kartais ir mes, tačiau šičia iškyla įvairių kliūčių – ir techninių, ir finansinių. <...> Nors jau nemaža dalis visuomenės kalba angliškai, padarome išlygą – stengiamės visada apie tai informuoti. Tačiau, dažnu atveju, tai išskirtinai tarptautiniai renginiai, į kuriuos atvyksta kūrėjai, kurių gimtoji kalba nebūtinai anglų“, – pažymėjo pašnekovė.

Lina Rukevičiūtė: nuolat stebime savo auditorijas ir įvertiname

Galerijos „Atletika“ programos kuratorė Lina Rukevičiūtė pritarė kolegei, patvirtindama, kad galerijoje „Atletika“ ekskursijas rengiamos dažniausiai grupinėse parodose ir dažniausiai lietuviškai.

„Tačiau parodose, kurių autorių dalis yra nelietuviai, dalį ar visas ekskursijas rengiame ir anglų kalba – kadangi ekskursijose tuomet kalba patys iš užsienio atvykę autoriai ir kuratoriai, ir lankytojai turi galimybę išgirsti iš jų tiesiogiai, susipažinti ir pabendrauti su jais. Apskritai, nuolat stebime savo auditorijas ir įvertiname, kad parodas ir renginius lanko nemažai Lietuvoje studijuojančių užsieniečių (daugiausia menų studentai), taip pat siekiame sudaryti galimybę renginiuose sudalyvauti Lietuvoje gyvenantiems pabėgėliams iš Ukrainos, kurie anglų kalba ekskursijas, manome, suprastų geriau, nei lietuvių kalba“, – pastebėjo L. Rukevičiūtė.

Kultūros kompleksą SODAS 2123, kuriame įsikūrusi ir galerija „Atletika“, taip pat, L. Rukevičiūtė tęsė, dažnai lanko didelė dalis svečių iš kitų šalių.

„Siekiame būti kiek galime atviri ir sudaryti galimybę visiems besidomintiems parodomis ir renginiais dalyvauti / gauti informacijos apie juos jiems prieinamu būdu. Esame numatę, kad tokiais atvejais, kuomet lankytojai nesuprastų anglų kalbos, tačiau norėtų apsilankyti ekskursijoje, suteiktume jiems vertimo į lietuvių kalbą paslaugą individualiai (ar grupei, jei tokia susidarytų). Galbūt nesame tinkamai šios galimybės iškomunikavę, tačiau visuomet džiaugiamės lankytojų susidomėjimu ir esame pasiruošę pasiūlyti vertimą“, – patikino L. Rukevičiūtė.

Donatas Smalinskas: turi teisę visas paslaugas gauti lietuvių kalba

Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko pavaduotojas Donatas Smalinskas atkreipė dėmesį, kad Valstybinės kalbos įstatymo 10 straipsnis reglamentuoja tik oficialių valstybės ir savivaldos institucijų, valstybės įstaigų, įmonių organizuojamų renginių kalbą. Jie turi vykti valstybine kalba arba privalo būti užtikrintas vertimas.

„Privačių juridinių asmenų renginių kalbos šis teisės aktas nereglamentuoja. Todėl svarbu išsiaiškinti, kas organizuoja diskusiją NDG, koks šio renginio statusas, – nuo to priklausys ir jam keliami reikalavimai. Lietuvos piliečiai turi teisę visas paslaugas gauti lietuvių kalba. Ne išimtis ir gidų paslaugos, todėl gidais dirbantys asmenys privalo užtikrinti paslaugos teikimą ir valstybine kalba“, – pabrėžė D. Smalinskas.

Ar šiam privalomumo vykdymui yra numatyti įrankiai – baudos ar papeikimai? „Iš praktikos galiu pasakyti, kad tokiais dalykais nepiktnaudžiaujama, jei pasitaikys, kiekvieną atvejį nagrinėsime, nurodysime užtikrinti, kad būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų“, – sakė Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko pavaduotojas.