Už savo veiklą kūrėja apdovanota daugybe premijų, padėkos raštais ir medaliais, tarp kurių – Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino medaliu už nuopelnus lietuviškajai knygai, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, o 2016 metais jai įteikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. Jos vardas neatsiejamas ir nuo biografinio romano žanro: A. Ruseckaitė yra knygų apie Maironį, Žemaitę, Salomėją Nėrį, Vytautą Mačernį autorė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ką tik išleido penktąjį A. Ruseckaitės biografinį romaną intriguojančiu pavadinimu „EMMI“, kuriame į literatūros klasiko Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimą – nuo kūdikystės iki paskutinio atodūsio – žvelgiama per santykį su keturiomis jam svarbiomis moterimis, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Su rašytoja Silvija Stankevičiūtė kalbėjosi apie biografinio romano subtilybes, netikėtas V. Mykolaičio-Putino asmenybės atodangas, atsakomybės ir atsargumo palydą rašant „EMMI“ ir daugelį kitų temų.
– Vincas Mykolaitis-Putinas – įvairiaplanė ir spalvinga XX a. literatūros lauko asmenybė. Išskirtinė ne tik kūryba, bet ir legendomis apipintu gyvenimu. Nuo jaunų dienų skatintas tapti dvasininku, tačiau išdrįsęs pasipriešinti visuomenėje priimtoms normoms, neišsižadėjęs savo siekių, įsitikinimų. Būdamas uždaro būdo jis kartu buvo ir puikiai žinomas rašytojas, ir dėstytojas žvaigždė. Kuo ir kada Jūsų dėmesį patraukė V. Mykolaičio-Putino asmenybė? Kaip įvyko ir rutuliojosi Jūsų pažintis su literatūros klasiku?
– V. Mykolaičio-Putino vardą dar paauglystėje girdėjau dažniau dėl to, jog klasiko tėviškė yra tame pačiame Prienų rajone, kaip ir mano gimtinė, nuo Šilavoto einant tiesiai per miškus ir laukus maždaug dvylika kilometrų. Bebaigiant dešimtą klasę, mes iškeliavome į turistinį žygį, aplankėme Mykolaičių sodybą, muziejaus tuomet dar nebuvo, tad šiaip aplinkui pasižvalgėme.
Šis rašytojas buvo savesnis negu kiti – juk taip pat suvalkietis kapsas. O paskui buvo toks ne visai malonus įvykis: 1971 m. per Poezijos pavasario šventę Pilotiškėse, V. Mykolaičio gimtuosiuose namuose, buvo atidaryti jo memorialiniai kambariai. Ir štai mes, Šilavoto jaunimas, nusprendėme taip pat nuvažiuoti. Įsivaizduokite – dar tais metais keliavome sunkvežimiu, sulipome būrelis smalsuolių į kėbulą, nulėkėme su vėjeliu ir ką – kieme žmonių daugybė, kalbų pasiklausėme, o vidun ... netilpome, per daug buvo žymių svečių, grįžome it musę kandę, nusiminę.
Vėliau sekė kiti įvykiai. Baigusi universitetą, pradėjau dirbti Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune ir kartą gavau užduotį iš direktorės Marijos Macijauskienės atnaujinti V. Mykolaičio-Putino memorialinio muziejaus ekspoziciją – būtent tą, kurios tada nepavyko pamatyti. Tąsyk nuvažiavusi susitikau su Antanu Mykolaičiu, jis papasakojo apie šeimą, apie garsųjį brolį Vincą. Kadangi šis memorialinis muziejus priklausė Maironio lietuvių literatūros muziejui, tad dažnai ten tekdavo lankytis. Skaičiau Putino atsiminimus, laiškus, kitų asmenų atsiminimus, taip priartėjo klasiko asmenybė – man gerai pažįstamas suvalkietiškas santūrumas, uždarumas, šeimos sankloda. Žinoma, šalia viso šito suvokiau, kokia tai paslaptinga ir didi asmenybė. Be to, aš garbinau jo kūrybą, ypač eilėraščius, jaunystėje jau mėgau liūdną, sudėtingą Putino poeziją.
– Biografinio romano žanras pasižymi savitais bruožais: suteikia aiškią siužetinę liniją, sudėlioja pamatinius istorijos taškus, kita vertus, įpareigoja ir neleidžia pernelyg drąsiai išlaisvinti fantazijos, skatina išanalizuoti daugybę archyvinės medžiagos klodų, amžininkų prisiminimų, ragina siekti faktų tikslumo. Jūs su V. Mykolaičio-Putino biografija, turimais žinių klodais elgiatės atsargiai, korektiškai, tačiau taip pat nepabūgstate gilintis į sudėtingus rašytojo gyvenimo momentus: šeimos santykių krizę, rašytojo nepraktiškumo apraiškas. Kas svarbiausia biografinio romano rengimo procese? Ar toks rašymo stilius atėjo organiškai, ar sąmoningai jį konstravote? Kokius siekius, rengdama šią knygą, kėlėte sau ir ar nebuvo pagundos pasitelkus meninę išmonę kai kuriuos gyvenimo linkius apsukti 180 laipsnių kampu?
– Taip, biografinis romanas – savotiškas žanras, užtat ilgai užtrunku knygynuose, tyrinėdama naujas knygas – gal yra koks naujas biografinis romanas, randu – stengiuosi perskaityti. Štai visai neseniai skaičiau anglų rašytojo Alexo Christofi knygą „Įsimylėjęs Dostojevskis“ (2022). Mane itin sudomino šio romano stilius, kai radau į tekstą įterptų Fiodoro Dostojevskio kūrybos, laiškų citatų – man tai ypač artima, nes ir aš taip darau – remiuosi autentiška medžiaga, ją naudoju tekste, išskiriu kursyvu.
Net nežinau, kaip man susiklostė toks rašymo būdas. Lyg nejučiomis, savaime. Pradžia buvo rašant pirmąjį biografinį romaną apie Maironį „Šešėlis JMM“. Nors šioje knygoje yra ir laisvų personažų, pavyzdžiui, Šešėlis, Profesorė, ir šiaip išgalvotų siužetinių linijų linijėlių, bet norėjau tekstą sutvirtinti paties klasiko citatomis. Tokį norą nulėmė tai, kad visą gyvenimą dirbau muziejuje, tyrinėjau archyvus, supratau jų vertę, žinojau, kad ne kiekvienas žmogus prieina prie archyvų, tad pacituota autentika sustiprina tekstą, suteikia jam tarsi papildomą dugną. Paskui panašiai klostėsi rašant knygas apie Žemaitę „Žemaitės paslaptis“, apie Vytautą Mačernį „Dūžtančios formos“. Bet kai nusprendžiau rašyti knygą „Padai pilni vinių“ apie Salomėją Nėrį – galvoju, rašysiu „iš savęs“, laisvai, nieko necituosiu, bet gal tris puslapius parašiau ir supratau – nieko nebus, grįšiu prie savo stiliaus. Juoba, kad būnu labai daug perskaičiusi, ištyrinėjusi archyvus, ir vėl rankos tiesiasi prie aprašomo pagrindinio veikėjo citatų.
Kartoju – čia manyje veikia muziejininkės kodas. Esu tuo klausimu absoliučiai pasmerkta... Žinoma, kai ką apverčiu ir 180 laipsnių kampu, nes tenka sugalvoti įvairiausių situacijų, sausus faktus užpildyti „minkštąja“ medžiaga, bet tuo pačiu privalau išsaugoti korektiškumą ir pagarbą – tokia mano nuostata – iki ribos... Visada žinau daugiau nei parašau, tačiau nežaidžiu šou elementais, neplatinu nuogirdų, spėlionių, apkalbų. Nors korektiškų atvirumų nevengiu, palieku „mįslingų“ pamąstymų skaitytojams... Jeigu norisi spalvingų fantazijų ir netikėtų siužetų, reikia rašyti visiškai laisva tema.
– Pasirodė Jūsų naujausias biografinis romanas apie rašytoją V. Mykolaitį-Putiną. Norėtųsi atkreipti dėmesį į pasirinktą romano pasakojimo koncepciją. Jūs į klasiko gyvenimą – nuo kūdikystės iki paskutinio atodūsio – žvelgiate per santykį su keturiomis jam svarbiomis moterimis. Knygoje atveriamas jautrus rašytojo santykis su motina Magdalena, skaudžiai išgyvenusia sūnaus santuoką. Čia atskleidžiamas ypatingas rašytojo ir jo sesers Magdalenos – taip pat poetės – ryšys: V. Mykolaitis jaunėlę leido į mokslus, su ja dalijosi kūrybiniais sumanymais, buitimi, ilgėjosi jos, pasitraukusios į tolimąją Australiją. Komplikuoti santykiai poetą siejo su studente Emilija, po devynerių bendravimo metų tapusia jo žmona, ir santykiai su kita profesoriaus studente – Irena, kuri įkvėpė brandų poetą gražiems poezijos posmams ir teikė stiprybės sunkiomis valandomis. Kodėl pasirinkote tokį naratyvą ir būtent šias keturias V. Mykolaičio gyvenimo moteris? Kaip gimė šios knygos idėja?
– Gal ir neplanavau rašyti knygos apie V. Mykolaitį, nors nedrąsiai pagalvodavau, ir ši mintis man darėsi vis aiškesnė, kai keturiuose minėtuose biografiniuose romanuose „dalyvavo“ ir Putinas – juk jis pažinojo Maironį, su juo bendravo, itin domėjosi Žemaite, buvo jau suplanavęs romaną apie ją, surinkęs medžiagos, net pasisakęs bičiuliams, kad rašys, bet pasisuko taip, jog nusprendė kurti „Sukilėlius“. Itin artimi santykiai profesorių siejo su studentu Vytautu Mačerniu, Mykolaitis jį pripažino poetu, o ką kalbėti apie Salomėją Nėrį – studentę ir žmonos Emilijos artimiausią draugę. Putino vardas mano akiratyje vis sukosi ir sukosi, o dar ta mūsų tėviškių kaimynystė, tas suvalkietiškas genas.
Bet štai išėjo S. Lipskio biografinis romanas apie V. Mykolaitį „Išsivadavimas“, spaudoje apie Putiną nuolat pasirodo vertėjos Irenos Balčiūnienės informatyvūs ir įdomūs straipsniai, o dar filmas „Vieno buto istorija...“, ir aš svarsčiau, ar ką naujo galėčiau atrasti, pasakyti... Bet kai galop vieną dieną supratau, kad vis dėlto bandysiu rašyti, gal iš pasąmonės ėmiau dėlioti tas keturias raides visokiais variantais, nors dar nebuvau parašiusi nė vieno sakinio. MEMI? MMEI? EMMI! Mane „užklupo“ moterys: motina Magdalena, sesuo Magdalena, žmona Emilija, mūza Irena – visos padariusios gan didelę įtaką Mykolaičiui. Beje, ir anksčiau buvau susidomėjusi seserimi Magdalena Mykolaityte-Slavėniene, nes Maironio lietuvių literatūros muziejus jau po šios moters mirties gavo gan vertingą archyvą iš Australijos, kur ji nugyveno pasitraukusi iš Lietuvos 1944 m. Juodu su broliu Vincu buvo labai artimi, be to, ši sesuo taip pat kūrė eilėraščius. Tokia kryptimi „su moterimis“ ir pradėjau. Ir nesigailiu, man buvo išties įdomu. Kaip bus skaitytojams – nežinau. Per šias keturias svarbiausias moteris galima nors ir fragmentiškai, bet perbėgti per V. Mykolaičio gyvenimo įvykius.
– Biografinis romanas apie V. Mykolaitį-Putiną – jau penktasis Jūsų sukurtas tokio tipo romanas. Jūs taip pat garsių knygų apie Maironį, Žemaitę, Salomėją Nėrį, Vytautą Mačernį autorė. Visi darbai sukurti remiantis kruopščiai išanalizuotais įvairaus pobūdžio archyviniais, autentiškais dokumentais, pokalbiais su įvykių amžininkais. Neabejoju, kad visų romanų gimimo kelias buvo skirtingas. Naujausio romano užsklandoje rašote, o taip pat jau minėjote, kad jautėte klasikui keistą artumą, nes abu esate suvalkiečiai iš senosios jotvingių žemės. Dar nebuvote parašiusi kitų biografinių romanų, bet vis įsivaizduodavote, kad tuoj pradėsite rašyti apie V. Mykolaitį-Putiną. Tad kodėl knyga apie V. Mykolaitį pasirodė paskutinė? Ar tai reiškia, kad biografinių romanų serija baigta? Kuo romano apie V. Mykolaitį-Putiną rašymas buvo išskirtinis Jums pačiai? Kuo jis skyrėsi nuo kitų Jūsų knygų?
– Kuo buvo rašymas išskirtinis? Kiekvienas iš Jūsų minėtų romanų buvo išskirtinis, nes asmenybės labai skirtingos, eiti prie jų reikia atsargiai, atrasti vis kitokį raktą, nors bendras stilius kartojasi, tačiau atvėrimo būdai gan skirtingi, saviti. Štai pradėjusi rašyti knygą „Žemaitės paslaptis“ skaičiau turkų rašytojo O. Pamuko romaną „Nekaltybės muziejus“, ta knyga man paliko gerą įspūdį, ir būtent joje radau, kad gali kalbėti muziejaus eksponatai. O, galvoju, tai juk Žemaitei galėčiau pritaikyti: ir jos skarelė, ir rankinukas, ir batai gali kalbėti, pasakoti – tie daiktai yra muziejaus fonduose, jų nereikia įsivaizduoti, juos matau prieš akis. Man patinka susigalvoti visokių papildomų veikėjų: romane apie S. Nėrį „Padai pilni vinių“ įsivedžiau pasakotoją Smaką, jis man buvo reikalingas, be to, Suvalkijoje šitas žodis yra vartojamas blogio jėgai išreikšti. Rašydama apie Vytautą Mačernį pusę knygos teksto „atidaviau“ jo sužadėtinei Bronei Vildžiūnaitei, nes norėjau atskleisti ne tik jų legendinę meilę, bet ir šios moters ilgų metų vienatvę, netekties sielvartą.
Kuo išskirtinis buvo „EMMI“ rašymas? Kai parašiau pirmąjį skyrių apie motiną Magdaleną, supratau, kad kažkas lieka nepasakyta, kažkas jautraus, svarbaus, tada pasisėmiau drąsos ir „suteikiau“ žodį pačiam Mykolaičiui. Kankinausi rašydama, ar tai nėra šventvagiška, bet raminausi, kad neišgalvoju tų minčių, remiuosi klasiko dokumentais, dienoraščiais, laiškais... Ar tai paskutinis mano tokio pobūdžio romanas? Nežinau. Juk žmogus planuoja, Dievulis juokiasi. Dar turiu mintyse vieną moterį rašytoją, ji nėra populiari, bet man labai įdomus jos gyvenimas. Neišduosiu. Šiaip prieš rašant tokio pobūdžio knygas, pagrindinis herojus turi būti mintyse ilgus metus išnešiotas, išgodotas, daug tyrinėtas, turi būti kažkuo įdomus, artimas, nebaisus. Kai per susitikimus klausytojai siūlo rašyti ir apie tą, ir apie aną, man net sunku paaiškinti, jog negalėčiau, nežiūrint, koks garsus tas rašytojas, aš tiesiog su juo neturiu ryšio... Čia nevyksta viskas paprastai, turi jausti savo vidumi. Ir apie Mykolaitį tik dabar parašiau – vis dar brandinausi...
– Biografinis romanas apie V. Mykolaitį-Putiną supažindina su jo gyvenimu, asmenybe, pomėgiais. Skaitytojas sužino apie rašytoją lydėjusį daltonizmą, mėgtą muziką ir tai, kiek streso poetui kainuodavo vairavimas. Kadangi rašytojo biografija, kaip minite knygos užsklandoje, domėjotės ne vienerius metus, regis, Jus kuo nors nustebinti būtų nelengva. Ir vis dėlto – ar paruošiamųjų darbų etape būta netikėtumų Jums pačiai? Galbūt kai kurie dienoraščių, prisiminimų fragmentai tapo nustebinusiomis kultūrinėmis atodangomis?
– Archyvus tyrinėjant visada kas nors nustebina, kitaip nebūtų įdomu. Galbūt labiausiai šį kartą nustebino žinia iš Irenos Kostkevičiūtės prisiminimų. Jos vienas puslapėlis, rašytas mašinėle, saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose. Jame pasakojama apie V. Mykolaičio „vilko plauką“, iki šiol apie tokį klasiko prisipažinimą nebuvau girdėjusi. Šis paties Putino prisipažinimas daug ką atveria – jo uždarumą, vienišumą – tiksliai ir skaudžiai jis pavadino – „vilko plaukas“, kurį visą gyvenimą norėjo išrauti kartu su visais galvos plaukais – matyt, jį labai vargino...
Jau įpusėjus knygą, išėjo V. Mykolaičio-Putino „Dienoraštis, 1938–1945“. Jis man buvo labai naudingas, nes autorius tiek daug svarsto okupacijos, karo, laisvos Lietuvos klausimais. Ir vėl pats sau prisipažįsta, kad „į propagandą nesiduosiu pajungiamas. Tik ar pajėgsiu?..“ Skaudi savianalizė. Naujai suvokiau, kaip pokario cenzūra kontroliavo Putiną, taisė kūrybą, kaip jis pergyveno, jog negali išleisti tokios poezijos knygos, kokią norėtų... Guodėsi dėl to I. Kostkevičiūtei, pats parengė tokią rinktinę ir atidavė ją savo mūzai saugoti. Šis rinkinys guli Vilniaus universiteto bibliotekos fonduose. Dar buvo sunku suvokti, kodėl sesuo Magdalena laiškuose niekada neužsiminė apie savo kūrybą, gal nenorėjo broliui Vincui įkyrėti, gal kuklinosi, o juk pati rašė eilėraščius, Australijoje gyvendama net premijas laimėjo, tačiau laiškuose nė žodelio, visa pagarba, visas dėmesys – tik garsiajam broliui. Įdomių buities detalių atradau skaitydama E. Mykolaitienės laiškus vyrui, kad ir apie naujo automobilio pirkimą ar vasarnamio Kačerginėje statybas. O kur dar netikėtos profesoriaus Vinco maudynės karštoje skruzdėlių vonioje, kurią paruošdavo Emilija...
– Romane nemažai dėmesio skiriama ankstyviesiems V. Mykolaičio-Putino gyvenimo metams. Kūrinyje rašoma: „Iš ankstyvosios vaikystės Vincas atsineš nepasitikėjimo, baimės, prisitaikymo kompleksą“, taip pat „kodėl tėvai jo niekada nepagyrė, nepadrąsino, juk mylėjo savo sūnų, o buvo tokie rūstūs...“. Ir į kunigų seminariją jaunuolis stojo nenorėdamas nuvilti tėvų, atliepdamas jų lūkesčius. V. Mykolaičiui pradėjus mokytis kunigų seminarijoje, šeimoje jis tampa ne tik gerbiamu, bet savitai ir išskiriamas. Tarsi savas ir svetimas tuo pačiu metu. Tėvai į jį kreipiasi „Jūs, kunigėli“. Kaip tai veikė rašytojo pasaulėvoką? Kiek ir kokios įtakos šios jaunuoliškos patirtys turėjo rašytojo gyvenimui?
– Rašydama apie vaikystės metus, rėmiausi romano „Altorių šešėly“ mintimis, taip pat V. Mykolaičio „Atsiminimais“, nieko per daug neišgalvodama, tik įsivaizduodama. Kaip jau sakiau, neblogai pažįstu santykius suvalkiečių šeimoje, mes nesame labai meilūs, atviri, nemėgstame, kai lenda į dūšią, bet visada pasiruošę vienas kitam padėti. Buvo dar tik XX a. antras dešimtmetis, kunigas šeimoje – tai aukščiausias lygis, džiaugsmas ir begalinė garbė. Ir visi tėvai tik įstojusius į kunigų seminariją paauglius sūnus vadindavo „jūs, kunigėli“, tad viskas absoliučiai įsivaizduojama Mykolaičių šeimoje. Vincas buvo nedrąsus vaikas, prisibijojo griežto tėvo, tačiau šis paauglys turėjo stiprų stuburą, užsispyrimą, turėjo svajonių ir gerą galvą. Niekas jo nepalaužė, jis nuo paauglystės svajojo tapti poetu ir šias teises išsikovojo, pasiekė.
– Romane daug dėmesio skiriama ne tik šeimos nariams, tačiau ir žmonėms, kurie V. Mykolaičiui-Putinui buvo tarsi mokytojai, jo palaikytojai. Vienas tokių žmonių – Juozas Tumas-Vaižgantas, vienas iš nedaugelio gana palankiai priėmusių romano „Altorių šešėly“ pasirodymą. Ar V. Mykolaičio-Putino gyvenime buvo svarbūs mokytojai, vedliai, ar jis daugiausia kliovėsi savo nuostatomis ir nuojauta?
– Buvo mėgstamų mokytojų ir Marijampolės gimnazijoje, ir Seinų kunigų seminarijoje. Ir vis tik jis kliovėsi daugiausia savimi, savo užsispyrimu. Kaune artimi jam buvo ir J. Tumas-Vaižgantas, ir ypač V. Mickevičius-Krėvė, bet greičiau ne kaip mokytojai, o kaip universiteto kolegos, vyresni bičiuliai. Suvalkietiškas būdas dar yra toks: visų patarimų išklausysiu, galva palinkčiosiu, bet padarysiu, kaip pats sumąsčiau... Atrodo, ir Putinas taip elgėsi.
– Drįsiu pasidalyti pasvarstymu, jog skaitant romaną susidaro įspūdis, kad nevengiate pabrėžti ir diskutuotinų, net kritikuotinų V. Mykolaičio-Putino būdo bruožų, pasirinkimų. Galbūt teisingiau būtų sakyti, kad atskleidžiate ne tik fasadinę, bet daugiau asmenišką rašytojo erdvę ir vaizdinį. Ne kartą atkreipiate dėmesį į jo polinkį skųstis sveikata, romano pasakotojas tarsi sudvejoja, ar rašytojas visada įvertino savo žmonos atsidavimą. Galbūt tai ir tėra pirminis įspūdis, o galbūt sąmoningai stengėtės atspindėti žmogiškas rašytojo savybes, silpnybes, jei jas taip apskritai galima vadinti? Parodyti kuo įvairesnius rašytojo veidus?
– O taip, žinoma! Jeigu tik yra informacijos atskleisti kuo daugiau spalvų – kiekvienoje knygoje taip darau. Juk kiekvienas žmogus turi įvairių ydų ir silpnybių, nėra dievų žemėje. Nuglaistytas, nušlifuotas – neįdomus. Kaip minėjau, viskas yra iki tam tikros ribos – kol yra faktų, o to, kas lieka tik apkalbų sluoksnyje, paprastai beveik neliečiu. V. Mykolaitis tikrai turėjo daug žmogiškų prieštarų, kartais ir pats jas pripažino, štai surašo seseriai laiške maždaug šimtą savo ligų, o paskui dar paaimanuoja, kad negražu tomis ligomis skųstis, bet ir toliau skundžiasi...
Labai bijojau būti banali dėl žmonos Emilijos, nes apie ją tiek prirašyta, tiek pripasakota ir visokių neigiamų istorijų, o vis tik jie santuokoje išgyveno trisdešimt dvejus metus. Putinas niekada nenorėjo skirtis, E. Mykolaitienė labai rūpinosi šeimos buitimi, slaugė vyrą ligoje, kartu gulėdavo ligoninėse, bet, kita vertus, abu buvo labai skirtingi. Emiliją erzino vyro nepraktiškumas, o paskui dar mūza Irena įsipainiojo – žmona norėjo ją iš šeimos kažkaip išstumti, deja, buvo bejėgė, dažnai apsijuokdavo. Nenorėjau Emiliją sukurti kaip plokščią moterį, ji savotiškai patraukli ir spalvinga asmenybė. Galop prieš mirtį parašytame Mykolaičio testamente jis dėkoja savo moteriai „už jos pastangas sudaryti man tinkamas darbo sąlygas ir rūpestingą slaugymą ligoje. Taip pat atsiprašau už savo gyvenimo klaidas ir padarytus nemalonumus“.
– Per V. Mykolaičio-Putino gyvenimą, jo vertinimo prizmę atsiskleidžia nemažai to meto visuomenės bruožų, kasdienybės istorijos atspindžių. Matyti, kad rašytoją nuo jaunų dienų tiek gimtajame kaime, tiek Kaune ir Vilniuje nuolat sekė savitas apkalbų šleifas. Jei neatvyksta į mišias gimtajame krašte, kaimo žmonės smalsauja, kur pasidėjo jaunasis kunigas, kuriamos istorijos, kad gal jau nebesimoko seminarijoje. Be abejonės, daug dėmesio visuomenė skiria pasirinkimui pasitraukti iš kunigų luomo. Romane rašote: „<...> tėvų ausis pasiekdavo visokios kalbos, apkalbos, žinučių pasirodydavo ir laikraščiuose – tokia buvo Laikinosios sostinės mada – paskleisti pletkelių apie aukštuomenės gyvenimą“. Kokia buvo to meto visuomenė ir kasdienybė? Kaip ji veikė rašytojo gyvenimą ir artimiausią aplinką?
– Visais laikais žymius žmones, aukštuomenę, elitą persekiojo spauda, leido apkalbas, žmonių liežuviai paplakdavo. O šiuo atveju tikrai buvo apie ką kalbėti: V. Mykolaitis juk kunigas, o mišių aukoti nebenori, nueina į kurią nors bažnyčią ankstyvą rytą, ir viskas. Paskui atsiranda aktyvi įsimylėjusi studentė Emilija Kvedaraitė, vėliau, jau būdama mokytoja, nuomojasi iš Putino kambarį, Kauno apkalbų „radijas“ nepaleidžia jų iš akių ir iš kalbų. Pamato kartu, aptarinėja, vis vertina, kad Emilija Vincui netinkanti. Visi jautė, kad kunigystė kybo ant plauko. O koks širšalynas pasidarė, kai 1933 m. išėjo „Altorių šešėly“ pirmoji dalis, kuri yra autobiografiškiausia.
Tų kalbų atplaišos pasiekdavo ir tėvus, Gudelių bažnyčioje po mišių giminės ir kaimynai klausinėdavo, ar jų kunigas dar nevedęs. Motinos širdis jautė, bet ji nenorėjo patikėti. Jai, labai tikinčiai moteriai, o ir tėvui, buvo tos naujienos baisios, po bažnyčios jie kuo greičiau lėkdavo namo. Žinoma, rašytojas krimtosi, kankinosi, bet savo siekių neatsisakė. Buvo labai jautrus: kai 1938 m. vasarą, laidojant motiną Magdaleną, Gudelių bažnyčios klebonas prie kapo garsiai kreipėsi į sūnų Vincą, kad šis grįžtų į kunigystę, nors jau buvo vedęs, Putinas labai susikrimto, gal ir supyko, visiškai užsisklendė ir daugiau niekada iki pat mirties nė karto neatvažiavo į Pilotiškes.
– Leisiu sau pasidalyti asmenine impresija: mano akimis, romane ne kartą prasiveržia atgailos motyvas, ypač sūnaus, brolio, sutuoktinio įsiterpimuose, kuriuos sukūrėte Jūs. Prasiveržia atgaila dėl tėvams sukelto nerimo ir apgadintos sveikatos, dvejonės dėl buvimo ne pačiu geriausiu broliu, vyru. Ar V. Mykolaičio-Putino gyvenimą lydėjo nuolatinė atgaila ir kodėl Jums buvo svarbu tai akcentuoti? Romane net rašoma: „Visi man atleido. O ar aš pats sau viską atleidau?“
– Bet iš tiesų taip ir buvo: ne kartą laiškuose, dienoraščiuose, prisiminimuose jis prisipažįsta, kad ir tėvams nebuvo didelis džiaugsmas, sveikatą sugadino, ir sesers nemokėjo mylėti, kol ji gyveno šalia, gal ir broliams per mažai padeda, ir žmoną ne kartą įskaudino. Juk V. Mykolaitis savo gyvenimą analizavo, viską jautė, viską žinojo. Bet jis gyveno pagal savo planą ir supratimą. Galvočiau, kad kiekvienas žmogus jaučia savo santykį su kitais, tik ne visada jį atveria, o Putinas retsykiais kur nors prasitardavo.
– V. Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėly“ to meto visuomenėje buvo sutiktas nevienareikšmiškai, sulaukė nemažai kritikos, apkalbų. Patį rašytoją šios kalbos ir juokino, ir nuvildavo, ir slėgė. Jūsų romane paminimas įdomus faktas, kad rašytojas, paskatintas mūzos Irenos, galvojo parašyti ir ketvirtąją romano dalį. Autorius Vasarį nusprendžia „numarinti“ ir romane pereiti į Putino gyvenimą, papasakoti apie jo susiklosčiusį likimą. Koks buvo ketvirtosios dalies likimas? Kodėl pradėta rašyti, ketvirtoji dalis taip ir liko nerealizuota?
– Su ta „Altorių šešėly“ ketvirtąja dalimi išties lieka mįslė. Kad Irena Kostkevičiūtė šitą rašymą palaikė – tai aišku, nes ji ir išsaugojo tuos dvidešimt keturis Mykolaičio rankraščio puslapius. Išsaugojo antrąjį kalkinį variantą, nes pirmąjį žmona sunaikino. Emilija tikrai nenorėjo, kad pasirodytų toks tekstas, kuriame ji yra peikiama, visai kitaip pavaizduota nei veikėja Auksė. Keistas sumanymas. Atrodytų nereikalingas, nes kam gi kelti į paviršių savo gyvenimą? Kam atvirauti? Bet Putinas aiškino tarsi gaunąs laiškų, kuriuose skaitytojai klausia, kaip susiklostė tolesnis Liudo Vasario likimas? Gal ir gaudavo kokį laišką, o gal ir ne – sunku pasakyti, nemačiau archyvuose tokių laiškų. Parašyti tą ketvirtąją „Altorių šešėly“ dalį juk reikėjo ir laiko, ir jėgų, ir minčių, o sveikatos nebuvo, reikėjo dar daug ką padaryti, labai rūpėjo romano „Sukilėliai“ antroji dalis, rūpėjo eilėraščiai. Gal ir gerai, jog neparašė, liko tik užuomazga, kuri, beje, gana įdomi, verta perskaityti.
– Labai įdomus romane minimas dokumentas – „Meteorologiniai užrašai“, kuriuos rašytojas ir gamtos tyrinėtojas rašė beveik dvi dešimtis metų. Kai sesuo jau buvo seniausiai nutolusi į Vakarus, brolis dar daug metų teberašė šį fragmentišką orų dienoraštį. Jam buvo įdomu sekti gamtą, tie orai – tik pačiam sau užduotis, su niekuo nesusijusi, niekieno nestebima. Koks tai dokumentas? Kodėl jis buvo svarbus rašytojui?
– Tai štai „Meteorologiniai užrašai“ man irgi buvo atradimas. Šis sąsiuvinis „slepiasi“ Vilniaus universiteto bibliotekoje, buvo įdomu jį pavartyti. Užfiksuoti trumpučiai orų pastebėjimai: vienas, du taiklūs žodžiai: „Žvarbus vėjas./ Atolydis./ Lietus./ Rūkas./ Pusiau saulėta./ Medžiai apšarmoję./ Apsiniaukę./ Gražu./ Giedra./ Pusiau giedra./ Karšta, tvanku./ Diena bjauri...“ Putinas buvo gamtos žmogus, jis mėgo stichijas, jaunystėje paklajodavo per pūgą ar žaibus, o ir visą gyvenimą eidavo pasivaikščioti. Kaune gyvendamas dažnai nukeliaudavo didelį ratą, keletą kilometrų, ir vėliau, atvažiavęs į Kauną, vaikštinėdavo po Ąžuolyną. Jis kvėpavo gamta, atsigaudavo, užtat ir Kačerginę mėgo, džiaugdavosi, jog turi kur vasarą išvažiuoti. „Gamta man gyva, su manim jaučianti, liūdinti, mane guodžianti…“
– Knygos užsklandoje minite: „Rašydama šią knygą, dažnai jaučiausi tarsi bėgioju tėviškės erdvėmis tarp Mykolaičių Pilotiškių ir Ruseckų Ingavangio. Šis jausmas buvo papildomas rašymo malonumas. Ir mažino įtampą minint didžiojo klasiko Vardą, todėl drįsau net jį patį prakalbinti...“ Įsiterpimai parašyti Jūsų ranka ir mintimis. Ar galima sakyti, kad tai Jūsų interpretacija, ką autorius būtų norėjęs pasakyti matydamas dalykus, kurių jau nebegalėjo išvysti? O galbūt tai siekis daugiau dėmesio skirti jo vidiniam pasauliui, pasidalyti neišsakytais, bet atidžiam biografui įskaitomais, jaučiamais svarstymais?
– Čia viskas susideda. Pirmiausia tarsi „neišsitekau“ tuose pasakojimuose prie moterų, dar likdavo neišsakytų minčių, tad nusprendžiau lyg paties Putino balsu prabilti. Nežinau, ką jis man pasakys, jeigu susitiksime aname amžiname pasaulyje, bet išdrįsau... Turbūt didžiausias mano siekis buvo kuo giliau atskleisti vidinį rašytojo pasaulį, įsiskaičius į jo epistoliką, dienoraščius, kūrybą. Žinoma, kažką ir sugalvojau, ir įsivaizdavau, bet tikrai nenutoldama nuo klasiko gyvenimo ir jo nuostatų.