Pagrindinė romano veikėja Valerija Kosati, respektabilios šeimos moteris, slapta nuo vyro Mikelės ir vaikų – dukros Mirelos ir sūnaus Rikardo – į sąsiuvinį rašo savo išgyvenimus, mintis ir jausmus. Šis savotiškas dienoraštis paskatino vidurinio amžiaus moterį atidžiau pažvelgti į save ir suvokti, kas slopina jos individualumą.
Savo laiką pralenkusi XX a. rašytoja Alba de Céspedes (1911–1997), viena iš kosmopolitiškiausių ir įžvalgiausių moterų kūrėjų, gimė Romoje Kubos diplomato šeimoje. Rašytojos senelis buvo pirmasis Kubos prezidentas. Šeiminė aplinka, kurioje ji augo, padarė didelę įtaką autorės kūrybai. Savo kūriniuose Alba de Céspedes aistringai ir rafinuotai pasakoja istoriją ir kartu ją kvestionuoja. Jos kūrybinis kelias buvo grįstas dviem principais – puikiu stiliumi ir laisvės troškimu.
Kviečiame paskaityti ištrauką iš romano „Uždraustasis sąsiuvinis“, nukeliančią į 1951-ųjų pavasarį Romoje.
Kovo 20 d.
Rašydama šios dienos datą staiga susigriebiau, kad čia pat pavasaris. Šįryt kontoroje langą palikau atdarą. Dar vėsoko ryto tyloje nedrąsiai skardeno paukščiai parkelyje. Lygiai taip jų klausydavausi kolegijoje, panirdavau į treles nelyginant į žalią tankmę. Kad mintys grįžtų prie darbo, langą turėjau uždaryti. Motina kartoja, kad mūsų nuotaika pareina nuo metų laiko. Iki šiol maniau, kad tai viso labo senolių mėgstamas posakis; jie neranda, su kuo dar galėtų susieti savo nuotaikas; vis dėlto pamažu įsitikinu, kad tai tiesa. Mikelė irgi nervingas, išsiblaškęs; mūsų pokalbiuose dalyvauja prisiversdamas; toks įspūdis, lyg jis būtų pensiono gyventojas, sutinkantis mokėti už buvimą su manim ir vaikais, bet su sąlyga, kad mėgausis teisėta laisve. Klara sakė, kad scenarijus įdomus, tačiau dėl įvairių priežasčių sunkiai įgyvendinamas; todėl prieš rodant prodiuseriui reikėtų pataisyti.
Ji buvo labai maloni: pasisiūlė padėti Mikelei tą padaryti. Vakar jis ėjo pas ją, nes buvo laisvadienis, ir vėl eis ketvirtadienio vakarą. Pasakiau, kad turėtų tik džiaugtis: Klara galėjo išpeikti jo darbą ir prie jo nebegrįžti. Bet nepajėgiu Mikelės įtikinti. Gan dažnai, žvalgydamasis aplinkui, jis pasakoja, kaip apstatytas Klaros būstas, ir aš nutuokiu, kad ne būstas jį žavi, o Klara. Suvokdama, kad darau klaidą, priminiau, kad dar visai neseniai jis galvojo kitaip, netgi smerkė jos elgesį, nepritarė skyryboms. Mikelė atsakė, kad tai nebesvarbu, ir ėmė niekinamai kalbėti apie Klaros vyrą, savo jaunystės draugą. Sakė, kad Klara pasielgusi labai teisingai, nesitaiksčiusi su vidutinišku gyvenimu, vidutinišku žmogumi: vardijo pavydėtinas jos sėkmes, gaunamas įspūdingas sumas, o štai jos vyrui nepavykę pakilti aukščiau tarnybėlės, gautos baigus studijas. „Yra tokia teisė, – dėstė jis, – kylanti iš kiekvieno mūsų savivertės. Todėl tas pats dalykas vienam yra kliauda,kitam – ne. Gyvenime ateina metas, kada privalai suvokti savąją padėtį ir ją įtvirtinti; ir tai dar viena mūsų pareiga.“ Buvau beklausianti, ar visa tai jam įpūtė Klara, bet Mikelės tonas mane sustabdė. Atrodė, jis žeria daugybę sykių sau kartotas frazes, nes kalba lyg iš rašto. Nuogąstaudama pabrėžiau, kad įgydama nepriklausomybę, tapdama žinoma, užsitikrindama materialinę gerovę ji vis dėlto prarado kai ką svarbesnį. „O ką gi?“ – paklausė jis abejodamas. Su šypsena, kuri turėjo būti atlaidi, bet, mano nelaimei, įgavo arogancijos atspalvių, pareiškiau, kad apie Klarą kalbama kaip apie moterį, turėjusią daugybę meilužių. Mikelė nusijuokė. „Na, tai kas? – paklausė. – Klara – laisva moteris, dar jauna, ji niekam nedaro bloga.“ Norėjau atkirsti, kad daro – pati sau, bet jaučiau, kad ne moraliniai principai verčia mane taip kalbėti, o apgailėtinas priešiškumas tam, kas atrodo neteisinga mano gyvenime. Svarsčiau, ar Mikelė tikrai tiki tuo, ką šneka, ar tik nori apginti Klarą; kad ir kaip būtų, jo žodžiai mane sukrėtė ir nebeišeina iš galvos. Nesusilaikiau nepakartojusi, kad Klara – mano bendraamžė, taip tyčia save skaudindama. Mikelė atsakė, kad amžiaus pojūtis pareina nuo veiklos, į kurią esame įsitraukę, kaip pavyzdžius vardijo aktores ir valstybės vyrus.
„Supratau, – atrėžiau aš. – Tai jeigu reputacija nebėra svarbi ir keturiasdešimt trejų metų moteris jaučiasi laisva elgtis kaip mergina, ieškanti vyro, jeigu tu viską pateisini, vadinasi, aš irgi galėčiau...“ – „Kuo tu čia dėta? – jis iškart pertraukė irzliai priekaištingu tonu. – Kaip gali savo padėtį lyginti su Klaros, maman? Tu turi vyrą, du jau užaugusius vaikus... O Klara vieniša, be to, visi žinom, koks tas kino pasaulis...“ Jis melavo, kaip meluojama vaikams, ir aš staiga supratau, jog čia ne pirmas kartas, kai jis taip kalba; visada taip darė, bent jau daugybę metų, taip, neprisimenu, kad būtų kalbėjęs kaip nors kitaip. O nuolaidžiai pritardama jam, sutikdama, kad mano padėtis kitokia, aš irgi melavau bijodama jo reakcijos.
Mikelė priėjo, paglostė mane. „Tu juk supranti, tiesa?“ – paklausė jis, ir aš linktelėjau; bet jaučiau, kaip užplūsta nenumaldomas liūdesys, gal dėl to melo, o gal dėl neaiškių nuojautų, kad jis teisus. Bijau, kad mano gyvenimo būdas jo akyse nebetenka vertės, nes atrodo tarsi savaime suprantamas. Ir jis žavisi Klara, kuri visiškai kitokia nei aš, su kuria manęs niekas nebesieja, net ir mūsų mergystė nebe, nes dabartiniu savo gyvenimu jinai ją užbraukia ir išjuokia. Kažin ar Mikelė dar laiko mane gyva moterimi, gal esu jau kaip jo motina, tik portretas ant sienos. Vaikams tai tikrai esu tokia, kaip ir mano motina man. Desperatiškai troškau išsivaduoti nuo piktų to portreto kerų. „Man baisu“, – norėjau pasakyti; bet jis, nenuvokdamas mano minčių, nebūtų įstengęs suprasti.
Gal aš pavyduliauju, todėl taip galvoju. Bent norėčiau tuo tikėti. Vis dėlto man rodos, kad čia kažkas daugiau nei moteriška konkurencija, kai siekiama prilygti. Mane nuodija abejonės, ar nebus Mikelės susižavėjimas Klara įrodymas, kad aš labai suklydau, kad ne tik mano pačios laikysena, bet ir santykiai su Mikele yra klaida. Gal dar ne vėlu viską pakeisti, juk nebūtų labai sunku. Mintys niršios, tarsi būčiau sumaniusi kerštą. Bet pamažu prieinu prie išvados, kad taip, galėčiau, turbūt galėčiau būti kitokia, tačiau – su kitu vyru, nebe Mikele. Ir pasibaisėju. Vakar norėjau jo paklausti: „Ar tebemyli mane?“ Jau labai seniai šito klausiau, neįveikiamas drovumas vis sulaikydavo. „Ar myli mane, Mikele?“ – pratariau. „Ko tu bijai, maman? – šyptelėjo jis. – Jau būtų laikas žinoti.“ Ir žaismingai paklausė, ar aš nepavyduliauju. Nurausdama atsakiau, kad ne.
Kovo 21 d.
Neberandu ramybės. Kai būnu namie, knieti lėkti į kontorą, o ten, malonaus pakilimo, persmelkiančio kiekvieną mano judesį, apimta, jaučiu kaltę, todėl nekantrauju grįžti namo, į saugią vietą. Buvau beveik susigundžiusi tetos Matildės kvietimu atvažiuoti pas ją į Veroną porai savaičių.
Bet prisiminiau Rikardą ir susilaikiau. Jis dabar atrodo toks tvirtas, kad ir man tai suteikia jėgų. Netgi manau, kad galėčiau keliauti su juo į Argentiną, ir keista, kad jis man niekada to nesiūlė. Pranešiau Mikelei, kad per Velykas noriu pasikviesti Mariną vakarienės. Jis iškart sutiko, nė nesiklausė, ką kalbu apie ją ir jos šeimą. „Turėsi pasakyti, ar pritari, ar tau patinka“, – perspėjau. Jis atsakė, jog ne jam, bet Rikardui ji turinti patikti, o kai pareiškiau, kad Marina bus jų vaikų motina, kone su pasitenkinimu tarė: „Tai jų vaikai.“ Mikelė vis nervingesnis, paklaustas, kodėl, prisipažįsta nerimaujantis dėl galimo karo: Klara tvirtinanti, kad kino prodiuseriai nenorį daug planuoti į priekį, iš baimės. Priminiau, kad taip buvę ir anąkart, bet gyvenimas juk nesustojo. Aš gimiau prieš pat Libijos karą; buvau mažytė, kai kilo Pirmasis pasaulinis; vėliau kolegijoje, apstojusios palanges, žiūrėdavom į praeinančius fašistus su kaukolėmis ant juodų, iki juosmens atsagstytų marškinių ir su rankinėmis granatomis. Kai Mikelė išvyko į Abisiniją, buvom neseniai susituokę, o kai vėl apsivilko karinę uniformą, 1940-aisiais, dar tebenešiojo gedulą dėl Ispanijoje žuvusio brolio. „Kažkaip vis dėlto gyvenom, išmokom, – dėsčiau griežtai, – mūsų tauta tokį gebėjimą turi, ir tai ją daro stipresnę už kitas tautas, kurios dar turės mokytis.“ Mikelė suirzo, šaipėsi iš moterų neišmanymo, o aš vis tiek nenusileidau. Nenoriu, kad jis taip kalbėtų Rikardui girdint – jog dabar nesą prasmės studijuoti, kurti šeimą, gimdyti vaikus. Prieštaravau taip karštai, kad jis buvo priverstas nutilti.
Laimė, Rikardas įsimylėjęs. Ir kaip tik šiandien tvirtino, jog karo nebus. Tvirta jo nuomonė įtikino ir mus. Jauni žmonės apie karą kalba kažkaip visai kitaip, nei kalbėdavom mes. Mūsų tėvai neabejojo, kad karai būtini, laikė juos skausminga neišvengiamybe, teikiančia daugybę vilčių.
Prisimenu, kaip mano tėvas valė savo revolverį: rimtas, susikaupęs, tarsi tėvynės likimas būtų priklausęs nuo to vieno ginklo. Mano tėvas – taikingiausis žmogus, dar ir dabar susijaudinu nuo tų prisiminimų. Nuo tada girdėjom šnekas, kad karas būtinas, jei norim užtikrinti gerovę vaikams.
Vaikai anuomet buvome mes, dabar tai Rikardas ir Mirela, o po poros metų gal jau bus jų atžalos. Tebekartojami tie patys žodžiai, nepasikeitė niekas, tik priblėso mūsų tikėjimas, jog karas pajėgus bent ką pagerinti. Mirela tylėjo ir žvelgė į mus ryžtingu žvilgsniu, kurio nemėgau nuo pat jos vaikystės. Klausėsi, kaip brolis pakiliai tvirtina, jog karo nebūsią, jis keliausiąs į Buenos Aires, paskui grįšiąs susituokti. Citavo raminantį straipsnį, kurį buvo skaitęs. Mirela paklausė: „Kokiame laikraštyje?“, o jis atsakė, kad neprisimena, perskaitė pas barzdaskutį. Aš atsidusau: „Turėkim vilties.“ Mirela pareiškė, kad aš kalbu apie viltį, bet nesusimąstau: „Tu įsitikinusi, kad karas beprasmis, tačiau nepaklausi savęs, nesistengi suprasti, kodėl karai vyksta be perstojo ir žmonės žūva.“ Atsakiau, kad apie tuos dalykus turi galvoti vyrai. Atsisukęs į seserį Rikardas paklausė, ar ji apie tai išmananti geriau už jį, už tėvą, už tą, kuris parašė straipsnį, galų gale už valdžios vyrus. „Kodėl mums nepaaiškini, jeigu viską taip išmanai?“ – pridūrė pabrėžtinai mandagiai. „Ir išmanau, – atkirto ji, atkakli kaip vaikas, – išmanau kuo puikiausiai. Todėl, kad daugybė žmonių, tokių kaip tu, purkštauja dėl karo, užuot stengęsi suprasti.“ Rikardas ėmė juoktis, o aš pamėginau nukreipti kalbą: kai susikimba abu mano vaikai, lyg ir manyje kažkas susikimba, du priešingi charakteriai. Beje, dažnokai Rikardas kabinėjasi prie Mirelos vien todėl, kad ji moteris. Dabar paklausė, ar tik ne ieškodama atsakymų į tuos klausimus ji kas vakarą einanti į prabangiausius klubus ar pasivažinėti automobiliu. Mirela atrėžė: taip, tai viena iš priežasčių, ir, tiesą sakant, tik anapus šių namų slenksčio ji pajuntanti didelį norą aiškintis ir suprasti. Tada Mikelė trenkė kumščiu į stalą ir suriko: „Gana, Mirela, pakaks! Drožk į savo kambarį.“ Mirela abejodama įdėmiai pasižiūrėjo į tėvą, paskui į brolį, žvelgiantį į niekur ir lėtai prisidegantį cigaretę. Ketino kažką atsakyti, akys buvo pritvinkusios ašarų, tačiau pergalėjusi įprastinį impulsyvumą išėjo.
Sėdėjom stingdančioje tyloje. Tada ir Mikelė prisidegė cigaretę ir paprašė: „Žinai, maman, nueik ir pasakyk jai, kad būtų paskutinis kartas, kad aš neleisiu.“ – „Ko?“ – paklausiau. Išgirdęs tiesų klausimą Mikelė akimirką pasvarstė: „Kad nepakęsiu šitokio elgesio...“ – „Nieko smerktino ji nepasakė“, – paprieštaravau nedrąsiai. „Gana!“ – griežai pakartojo jis. – Nepakęsiu tokio demonstratyvaus elgesio nei užjaučiamo tono, kuriuo ji su manim kalba. Primink jai, kad esu jos tėvas ir man penkiasdešimt.“
Mirela savo kambaryje sėdėjo ant sofos. Kai įėjau, neatitraukė rankų nuo veido. Atsisėdau ant kėdės kampe ir tik žiūrėjau. Ant sofos jau buvo padėti naktiniai, balti mergaitiški naktiniai. Aš niekada nesupratau Mirelos, o Rikardą visada suprantu. Kartais pagalvoju, jeigu ji būtų ne mano dukra, sunku būtų ją mylėti. Jai neužtenka tiesiog gyventi, jautis mylimai, kaip užteko man, kai buvau jos metų. Gal todėl, kad anais laikais mergaitės buvo visai kitaip lavinamos. Man į galvą nebūtų šovę tapti advokate: mokiausi literatūros, muzikos, meno istorijos. Buvau pažindinama tik su tuo, kas gyvenime gražu ir miela. Mirela mokosi teismo medicinos. Išmano viską. Man knygos buvo silpnybė, kurią pamažu, metams bėgant, privalėjau įveikti; o Mirelai jos suteikia didžiulės tvirtybės, kuri mus atskiria.
„Mirela“, – pašaukiau, ir ji pakėlė galvą. „Tu tikrai ką nors apie tuos dalykus supranti?“ – atsargiai paklausiau pusbalsiu. Ji pasižiūrėjo į mane labai susimąsčiusi, paskui papurtė galvą ir vėl užsidengė veidą. „Tuomet kas tau?“ – paklausiau. „Pati nežinau, kas šįvakar užėjo, – atsakė ji. – Neišlaikiau, nes neturėjau svarių argumentų atsikirsti. Bet išliejau tai, ką jaučiu.“ – „Kodėl sakei, kad anapus namų sienų viskas kitaip?“ – norėjau išgirsti atsakymą, tikėjausi, kad jis man pačiai padės išsiaiškinti, ką jaučiu. „Nes tai tiesa, mama. Nes anksčiau nepažinojau jokio kito gyvenimo, tik mūsiškį. Gal dar ir todėl, kad iš arti pamačiau turtingus žmones. O vargšai neturėtų matyti pinigų iš taip arti: jie pribloškia. Kelia baimę. Štai kur visas blogis, mama, visa ko priežastis. Klaidos slypi ten. Norėčiau visa tai suprasti, įžvelgti giliau.“ Paklausiau, ar omenyje ji turi karą. Atsakė, kad taip, karą, bet ir daugybę kitų dalykų, kurie yra paveikę ją, mane, Rikardą, tėtį. Ir esą būtina viską pakeisti.
Nesupratau, kur ji lenkia, žiūrėjau į Mirelą su nuostaba ir baime. Vis dėlto pirmąsyk pajutau, ką daugybė motinų pasakojasi patiriančios, bet man tai nauja. Troškimas, kad visas mūsų gyvenimas projektuotųsi į vaikų gyvenimą. Ir gal labiausiai į tų, kurie kitokie nei mes, kuriuose savęs neįžvelgiam. „Gerai, kad tu supranti, – sumurmėjau. – Bijau, kad man jau per vėlu.“