Pastebėjo akylus žurnalistas
Užtat tai iš savo balkono neseniai pastebėjo Žaliakalnyje, „Italiankoje“, gyvenantis žurnalistas Pranas Šarpnickis.
„Nežinau, kada atsirado tos nubėgusios žemyn, lyg koks rudas upelis, dėmės, ankščiau jų tikrai lyg ir nebuvo…“ – svarstė paskambinęs į redakciją P. Šarpnickis.
Ir išties – nuvažiavus iki bažnyčios papėdės, akivaizdžiai buvo matyti, kad šiaurinis bažnyčios bokšto viršus paveiktas kažkokių lyg tai rūdžių.
Dar akyliau pažvelgus į bokšto viršuje esantį karnizą, keliose vietose, matėsi kažkokios skylės…
Palygino su danties skylute
„Nesu specialistas, tačiau manau, kad pro jas nuo rūdijančio stogo prasisunkiantis lietaus vanduo ir palieka šiuos pėdsakus…“ – spėliojo P. Šarpnickis, pridūręs, kad kažką daryti reikia kuo skubiau.
„Čia panašiai kaip su danties skylute. Laiku nesutaisysi ir ateityje turėsi didelių problemų“, – taikliai palygino pastabusis kaunietis.
Keista, kad niekas nepastebėjo
Kad „Miesto karūnos“ viršutinė dalis „aprūdijusi“ akivaizdžiai įsitikinau ir vakare, grįžęs namo į Šilainius, bei ją iš balkono nufotografavęs panaudojus teleobjektyvą.
Iš šio taško per 20 metų esu padaręs tūkstančius kadrų, kurie neseniai buvo panaudoti mano fotoparodoje „Lyg pasiklydę danguje“.
Peržiūrėjus atrinktas parodai fotografijas, to „skaudulio“ nesimatė. Vadinasi, tai iš tiesų atsirado gana neseniai.
Keista, nejaugi pro savo langus kasdien Prisikėlimo bažnyčią matantys tūkstančiai kauniečių to anksčiau nepastebėjo? („O gal ir pastebėjo, tačiau to nesureikšmino?“ – M. P.)
Klebonas nežino, ką daryti
Susisiekus su bažnyčios klebonu Kęstučiu Rugevičiumi paaiškėjo, kad jis tuos „negražius“ nubėgimus matė, tačiau neįsivaizduoja, iš kur jie atsirado ir ką reikėtų daryti.
„Negražiai atrodo, tačiau aš ne specialistas, prisipažinsiu, tikrai nežinau ką daryti. Reikėtų rasti žmonių, kurie įvertintų situaciją ir kažką patartų…“ – sakė K. Rugevičius.
Pažadėjus, kad tuo klausimu pakalbėsiu su pažįstamais architektais, klebonas nudžiugo.
„Tikrai ačiū už šį rūpestį, artimiausiu metu tikrai reikės kažkaip spręsti tą problemą“, – dėkojo K. Rugevičius.
Architektas spėja, kodėl tai atsitiko
Tad ką daryti, kaip išgelbėti Prisikėlimo bažnyčios bokštą, paklausiau architekto Audrio Karaliaus.
Kuris, tiesa, pro savo netoliese esančių namų langus irgi gerai mato Prisikėlimo bažnyčią ir jos bokštą.
A. Karalius: „Kai sužinojau šią problemą galvojau, et, tas Šiaurės Vakarų fasadas kiekvienam pastatui yra problemiškas – daug lietaus, nuolatinis šešėlis ir tinkas negali normaliai išdžiūti.
Tačiau, matau, problema yra žymiai rimtesnė. Tai nėra kokie nors banalūs vandens nubėgimai nuo stogo.
Šiaurvakarinis bokšto fasadas akivaizdžiai serga „vėjaraupiais“. Fasadinis tinkas išbertas rudais taškais, tarsi poodiniais spuogais, nuo kurių sklinda rūdžių nubėgimo pėdsakai.“
Hipotezė, kodėl tai atsitiko
A. Karalius: „Iš savo patirties darau prielaidą, kad statybininkai, siekdami garantuoto tinko sukibimo su mūro siena dideliame aukštyje, naudojo paprastą geležinį „rabico“ tinklelį, kurį prišaudė prie mūro paprastomis geležinėmis mūrvinėmis.
Greičiausiai, ir tinklelis, ir mūrvinės nebuvo cinkuotos ir, būdami nuolat įmirkusiame nuo lietaus tinke, pasigavo drėgmės ir pradėjo rūdyti. Kadangi mūrvinių galvutės yra storokos, jos tūnoarčiausiai tinko paviršiaus ir ėmė rūdyti pirmosios. Todėl atsirado fasadiniai rūdžių spuogai.
Ant vertikalių fasado briaunų – problema dar ryškesnė. Čia jau spuogų nematyti, nes abi briaunos yra nurudavę ištisai.
Manau, kad taip yra dėl to, jog bokšto briaunas statybininkai padengė dvigubu „rabico“ tinklelio sluoksniu ir tinko sluoksnis, dengiantis tinklelį čia tapo pats ploniausias. Taigi, arčiausiai tinko paviršiaus atsidūręs geležinis tinklas demonstruoja didžiausią „entuziazmą“ rūdyti ir to rezultatus mes ir matome fasade.
Mano hipotezę patvirtina dar gana balti kiti trys bokšto fasadai, nes jie gauna žymiai daugiau saulės, kuri tinką išdžiovina. Bet… rūdžių, vėjaraupių pėdsakų jau matyti ir čia. Todėl manau, kad tik laiko klausimas, kada geležies rūdys nuterš ir likusius Prisikėlimo bokšto fasadus.“
Šiek tiek restauracijos istorijos
A. Karalius: „Pabandykim prisiminti, kaip buvo rekonstruojama Prisikėlimo bažnyčia. Tai svarbu. Daugybę kartų aptarinėjom bažnyčios atkūrimo reikalus (buvau bažnyčios atstatymo komiteto narys nuo, berods, 1989 metų) su dabar jau amžinąjį atilsį įmonės „Kausta“ generaliniu direktoriumi Antanu Butkumi.
Bažnyčios atkūrimas, atstatymas buvo kritiškoje padėtyje. Kauniečių norai buvo dideli, tačiau veiksmo nebuvo. Gili porevoliucinė krizė buvo pražūtinga dideliems objektams. Ir tada A. Butkus įtikino „Kaustos“ kolektyvą imtis garbingos iniciatyvos ir atstatyti šventovę už savikainą. Be pelno.
Tai galėjo būti juodžiausi 1992 metai. Bažnyčios rekonstravimas truko be galo ilgai, su pertraukomis, su trūkčiojančiu finansavimu, dažnai dirbant skolon, savo sąskaita. Nereikia pamiršti dar ir tai, kad tada ir medžiagų kokybiškų nebuvo.“
Ką reikėtų nedelsiant daryti?
Ko prireiks pirmiausiai, anot A. Karaliaus, tai aukštalipių komandos, kuri „iščiupinėtų“ 64 metrų aukščio bokštą po sprindį.
„Ir, aišku, technologų-ekspertų, kurie patvirtintų arba paneigtų šią mano hipotezę. O tada jau fasado restauravimas. Manyčiau, kad rūdžių šaltinius teks „nuraminti“ moderniais rūdžių surišėjais, o visą bokšto šiaurvakarinį fasadą padengti blokuojančiais gruntais. Tada jau bus galima iš naujo „makiažinti“ fasadą baltai. Tačiau, visai nenustebsiu, jei nuodugniai ištyrus bokšto fasado būklę, gali prireikti ir rimtesnio remonto“, – teigė architektas.
Žiaurus nuosprendis
„Ir jeigu tai nebus padaryta dabar, po kelerių metų pradės byrėti tinkas, o tai tikrai atsitiks, tada visas tas „malonumas“ kainuos dešimtis kartų daugiau. Tai lyg uždelsto veikimo bomba, kuri gali sprogti kiekvieną akimirką“, – teigė A. Karalius.