Šikšnosparniuko premijos laureatu tapęs Aistis Žekevičius: vertimų tikrai niekada nebus per daug

Šiųmetės Šikšnosparniuko premijos laureatu, kurią įsteigė asociacija-leidykla „Bazilisko ambasada“, tapo poetas ir vertėjas Aistis Žekevičius. Už įsimintiniausią originaliosios arba verstinės poezijos publikaciją, pasirodžiusią kultūrinėje spaudoje per kalendorinius metus apdovanotas A. Žekevičius patikino, kad Naujieji metai prasidėjo smagiai – nuo netikėtos žinios, tapusios papildoma paskata dar įnirtingiau tęsti poezijos vertimus. „Visgi tekstus verti ne dėl apdovanojimų, o tiesiog dėl to, nes jie atrodo reikšmingi, verti išversti į lietuvių kalbą, kad kuo daugiau skaitytojų su jais galėtų susipažinti.“

Idėja kaip įdomus iššūkis

Kalbant apie verstinę poeziją visada pabrėžiama, kad tai subtilus užsiėmimas – kaip neiškraipant prasmės perteikti esmę, idėją? „Taip, tai nėra lengva. Idėją galbūt daugmaž tiksliai galima perteikti, bet būtent tų raiškos formų paieška daugiausiai laiko užima, kad kartu ir lietuvių kalba tai skambėtų, ir būtų išlaikytas autoriaus stilius. Ar išvis yra įmanoma taip išversti kūrinį, kad jis neprarastų kitoje kalboje dalelės to, ką autorius norėjo pasakyti, rašydamas originalą? Šis klausimas dar ilgam išliks diskusijų tema“, – pažymėjo A. Žekevičius.

Pirmoji Šikšnosparniuko premija A. Žekevičiui skirta už amerikiečių poeto Ilya Kaminsky’io eilėraščių vertimą iš anglų kalbos, publikuotus žurnale „Metai“, galima susipažinti ČIA.

Pašnekovas pasakojo, kad versti poeziją pradėjęs prieš gerus penkerius metus – grynai savo malonumui. „Beje, versti irgi pradėjau nuo I. Kaminsky’io. Toks sutapimas – tas pats autorius! Jo tekstai patraukė mano dėmesį, idėja tapo kaip įdomus iššūkis, vertas pabandyti“, – prisiminė A. Žekevičius.

Paklaustas, kokią giją sunkiausia yra užčiuopti verčiant kito autoriaus kūrybą, A. Žekevičius sakė, kad į šį klausimą gan sunku atsakyti. „Kalbant apie šį konkretų autorių, galbūt jį net šiek tiek lengviau versti nei daugumą amerikiečių literatų, jis savo kilme ne toks ir tolimas – gimęs ir augęs Odesoje (Ukraina). O amerikiečių poetai aprašo tai, ką mato, ir kaip gyvena visai kitoje Žemės rutulio dalyje... Kita vertus, yra bendri dalykai, kurie aktualūs visiems, skaitantiems ir kuriantiems poeziją; Galbūt būtent tai ir sujungia žmones, padeda atrasti užsienio autorius ir mūsų šalies skaitytojams, bent jau norėčiau taip tikėtis“, – vylėsi vertėjas.

Įdomu, kad I. Kaminsky’io poezija mūsų šalyje sutikta palankiai, nors jo eilėraščiuose daug kalbama apie karą. Jautri tema, bet, atrodytų, nėra tokia visus paliečianti. A. Žekevičiaus manymu, jo poezija tapo artima ir suprantama, nes vertimas pasirodė po garsiųjų įvykių Baltarusijoje: „Buvo įdomus sutapimas – publikaciją parengiau užpraeitų metų rugpjūčio mėnesį, netrukus įvyko suklastoti rinkimai Baltarusijoje, po kurių ir užvirė visa košė – tekstai pradėjo atrodyti tarsi dar aktualesni. Pamatai, kad visai netoli vyksta tokie dalykai, pažeidinėjamos žmonių teisės į laisvą kalbą, kitokią nuomonę – tai suteikia papildomą aktualumą šiems tekstams.“

Kūrybinė ir mokslinė veiklos tarpusavyje nesipeša

A. Žekevičių kiti labiau atpažįsta kaip poetą, o ne vertėją. Visgi užsiimant vertėjavimu, savus eilėraščius išversti į anglų kalbą, matyt, būtų visai nesudėtinga?

„Įprastai verčia kiti žmonės. Reikia gerai išmanyti kalbą, justi smulkiausius niuansus, būtent todėl tai daro tie žmonės, kuriems anglų kalba gimtoji. Nesu tikras, ar imčiausi pats savo tekstus rašyti angliškai arba bandyti versti juos į anglų kalbą, – nutęsė mintį A. Žekevičius. – Dabar tiesiog dirbu prie antrosios autorinės eilėraščių knygos, tikiuosi ateinančiais metais sėkmingai ją pabaigti – jeigu sėkmingai susidėlios aplinkybės. Viliuosi, kad ir kuri nors Lietuvos leidykla susidomės I. Kaminsky’io poezija. Galbūt pavyks ateityje išleisti visą jo eilėraščių rinkinį lietuviškai, būtų tikrai puiku.“

A. Žekevičius yra baigęs kultūros istoriją ir antropologiją Vilniaus universitete, bei socialinės ir politinės kritikos magistrantūrą Vytauto Didžiojo universitete, šiuo metu – Lietuvos kultūros tyrimų instituto filosofijos doktorantas. „Man įdomu gilintis į naujus dalykus, atrasti naujas teorijas, autorius, o kūrybinė ir mokslinė veikla vyksta tarsi paraleliai, tarpusavyje nesipeša – kartais netgi viena kitą papildo“, – atsakė pašnekovas, paklaustas, ar rimta mokslinė karjera neužgožia kūrybinių ambicijų.

Šikšnosparniuko premija, A. Žekevičiaus manymu, puiki iniciatyva. „Atrodo, linksmas personažas, kodėl gi nepasižiūrėjus į visa tai per humoro prizmę, ypač tokiomis tamsiomis žiemos dienomis, kurios dabar labai trumpos? Apskritai, rašytojų, vertėjų bendruomenei verta turėti tokį paskatinimą tiems, kas svajoja išbandyti savo jėgas verčiant poeziją, bet nedrįsta – tie tekstai aktualūs, o vertimų tikrai niekada nebus per daug, – nė kiek neabejojo pašnekovas, tuo pačiu ir patikinęs, kad būtinai pasinaudos prizu – ekskursija į didžiausią Vilniuje šikšnosparnių žiemavietę Aukštuosiuose Paneriuose, kurią ves gidas Simonas Bernotas. – Būtų apmaudu, praleisti tokią progą.“

A. Žekevičius bus apdovanotas ne tik ekskursija, bet ir piniginiu prizu, Betmeno penalu ir diplomu.

Dominykas Norkūnas

„Šikšnosparnis – gyvūnas, besiplaikstantis tamsoje, labai staigus, greitas, bet dažnai liekantis nepastebimas. Norėjome skirti vertėjui, kuris kaip tas šikšnosparnis plakasi tamsoje, bet jį retai kas pastebi, tad tai mūsų bandymas prigriebti tą šikšnosparnį ir ištempti į šviesą“

Asociacijos-leidyklos „Bazilisko ambasada“ pirmininkas, poetas ir vertėjas Dominykas Norkūnas pasakojo, kad skirti tokį žaismingą apdovanojimą nuspręsta dėl to, kad vertėjo veikla, deja, dažnai lieka nepastebėta.

„Aš manau, kad verstinės poezijos publikacijos dažnai būna nepastebėtos, dėl to ir sugalvojome pavadinimą – Šikšnosparniuko premija. Šikšnosparnis – gyvūnas, besiplaikstantis tamsoje, labai staigus, greitas, bet dažnai liekantis nepastebimas. Norėjome skirti vertėjui, kuris kaip tas šikšnosparnis plakasi tamsoje, bet jį retai kas pastebi, tad tai mūsų bandymas prigriebti tą šikšnosparnį ir ištempti į šviesą“, – šypsodamasis paaiškino D. Norkūnas.

Jis įsitikinęs, kad ilgainiui šie apdovanojimai asociacijai taps tradicija, savitu ritualu. „Susitikimas, kasmetinis paminėjimas – bus proga susibėgti. Kai kūrėme asociaciją, galvojome, kad norėtume koncentruotis ir leisti tokią literatūrą, kurios mums labiausiai trūksta, ko pasigendame – tai yra verstinė poezija. Bet neketiname telktis vien į tai, pagrindinis mūsų dėmesys bus kreipiamas tiesiog į poeziją“, – patikino D. Norkūnas, vienas Šikšnosparniuko premijos iniciatorių.

Padės šikšnosparniams atpirkti suteptą reputaciją

Į faktą, kad pagrindiniais premijos užvadinimo veikėjais tapo šikšnosparniai, žvėriukai, kurie yra tapę savotiškais pandemijos kaltininkais, D. Norkūnas tikino neatkreipę dėmesio. „Atvirai pasakius, ši mintis visiškai nešovė į galvą, manau, kad tai bus puiki proga šikšnosparniams atpirkti savo suteptą reputaciją, galbūt jiems šiek tiek padėsime“, – nusijuokė pašnekovas.

Ar naujas apdovanojimas reikalingas, ar įneš naujų spalvų į literatų pasaulį, D. Norkūnas kol kas negalėjo atsakyti – parodys laikas. „Ar reikalingi? Atsakymas nevienareikšmis – ir taip, ir ne. Kaip ir minėjau, tiesiog ritualas, proga įsiprasminti, tiek mums, kaip organizacijai, tiek vertėjams ir poetams, su kuriais dirbame, bendradarbiaujame. Ši premija mums kaip bendruomenei gyvybiškai reikalinga. Iš kitos pusės, prasmės tiek, kiek mes patys sugebame įžvelgti“, – sakė jis.

Iškilminga Šikšnosparniuko premijos įteikimo ceremonija įvyks 2022 m. sausį Vilniaus bastėjos apylinkėse. Vieta, anot D. Norkūno, pasirinkta neatsitiktinai: „Bastėja yra Vilniaus Bazilisko buveinė, tai mes, kaip ambasada, pasirinkome šitą vietą, viliamės, kad ceremonijos metu pavyks ir patį Baziliską išsikviesti, būtų neblogai!“

Šiemet laureatą išrinko „Bazilisko ambasados“ nariai Dominykas Norkūnas, Greta Ambrazaitė ir S. Bernotas, o nuo kitų metų komisijoje dalyvaus ir šiemetinis laureatas A. Žekevičius.