– V.V.L.: Noriu pasitarti su Tavim. Va, neseniai išgirdau įdomios pavadinkim informacijos apie save, sklindančios iš Ramūno Karbauskio ir jo aplinkos, esą aš „grobiu“ milijonus iš valstybės. Ir mano knygos vaikams, pasirodo, yra grobimas, ir mano filmai taip pat grobimas. Bandžiau žiūrėti juokais, vienok sukilo spaudimas, širdis sustreikavo ir supratau, kad dar neturiu tinkamo imuniteto tokiam šmeižimui bei psichologiniam smurtui. Tad ir kreipiuos į Tave, kaip į žmogų, daug sykių savo kailiu patyrusį šmeižto reiškinį. Įdomu, kaip (susi)gyveni su patiriamais nuolatiniais šmeižtais, kaip tau tvarkosi šie dalykai. Kaip susireguliuoji spaudimus, nuotaikas ir šiaip gyvenimo kokybę?
– V.L.: Gan retai apima pagunda – rimtai priešintis. Ypač dabar labai retai. Kuo toliau, tuo rečiau. Aišku, yra viešojoje erdvėje daug tiesioginio bjauraus melavimo, kartais pasižiūriu į trolinimus portaluose, kur dažnai ir į mano kokius nors rašymus supuola tie patys, atpažįstami, su tom pačios slapyvardėm, kaip užsakyti.
Dažniausiai jie kartoja kokį nors iš anksto paruoštą, vis tą patį įžeidimą arba melo sakinį, kas kelintą dieną. Kad aš kadaise tą ar tą padariau. Pavyzdžiui, kad paslėpiau kagėbistinius archyvus apie save – matyt, jiems užduoti būtent tokie „pasakyvai“, kuriuos reikia laikas nuo laiko priminti. Ir už tai, ko gera, moka užsakovas. Tai tie žmonės iš to pragyvena, ir aš galiu bent linksmai pagalvoti, kad štai dar iš manęs kažkam yra naudos, kažkas turi galimybę užsidirbti juodos duonos kąsnelį. Kol aš gyvas, aišku, paskui tai bus nebepaklausu. O dabar dar iš manęs galima uždirbti, kartojant kokią nors nesąmonę, drabstant purvą. Tokie tad smulkūs spjaudymai.
– V.V.L.: Esama nuomonių, kad šmeižtai – tai pokario aidas, arba vadinamos „stribiškos kultūros“ pasekmė, kurios neišnaikinsi. Ji pernelyg plačiai įsišaknijusi, tuo metu, kai partizaniška tapatybė buvo totaliai sunaikinta. Tad gal ir neverta su tuo kovot, beprasmiška?
– V.L.: Kai kas, matau, bylinėjasi beveik dėl kiekvieno spjaudymo, kuris yra melas, netiesa. Ir tas, kuris šmeižtą skleidžia, paskui turi įrodyti, pagrįsti arba atsako už tai pagal įstatymus.
Bet jei aš akcentuočiau, kad esu nuolat šmeižiamas, kad tai labai svarbu, kad man daroma moralinė žala ar nukentėjo mano sveikata, planai, ir reikalauju kompensacijos su didelėm sumom – nežinia, ar kas nors būtų iš to bent tramdymo prasme. Bet žinau, kad tie patys „kolegos“ tik apsidžiaugtų, kad dabar galima su nauju įkvėpimu komentuoti mano kreipimąsi į teismus. Juolab, dabar aš iš tikrųjų nebesu tas, kuris veikia ir ką nors reiškia, jau seniai nieko politiškai neveikiu. Bet vis tiek viešumoje vis pasirodo seni naratyvai arba užsakovų uždavinukai – „tą ir tą“ reikia nuolat priminti, kad neužsimirštų. Tai aš kiekvieną tokį „durnių“ dabar turėčiau pirštu rodyti? Galbūt jie to ir nori.
Man buvo tai labai aišku ir seniau, kai mane provokuodavo kokia nors Janutienė ar panašūs personažai, kad aš pulčiau į kovą. Tada jiems bus papildomos veiklos.
Tiesa, kartą buvau rimtai užvedęs teismo procesą. Buvo toks veikėjas, tartum Kabaila, kuris rašė atkakliai, ir tą spausdino „Ūkininko patarėjas“, nes buvo opozicijos laikraštis; aišku, tas žmogus dirbo „šviečiamąjį darbą“ kaimo žmonėms nuteikti prieš Landsbergį, matyt, ten irgi gaudavo kokį nors specializuotą atlygį. Atsimenu, būdavo per didžiausius puslapius to veikėjo rašymai, kaip aš apvogiau visą Lietuvą, kiek milijardų pasiglemžiau iš to, kad už dyką atidaviau „Mažeikių naftą“ kažkokiems bjauriems amerikonams. Kai buvo taip plačiai rašoma, aš pareikalavau atsakomybės.
– V.V.L.: Ir kaip baigėsi?
– V.L.: Niekaip. Aš nepareikalavau atsakomybės privataus ieškinio tvarka, kad pinigais kompensuotų man daromą žalą. Aš reikalavau teisinės atsakomybės ir mažiausiai porą kartų tokie reikalavimai „kriminalinės atsakomybės už šmeižtą“ būdavo neutralizuojami ar atmetami tuo pagrindu, kad aš esu viešas asmuo. Ir todėl mane puldinėti galima. Aš turiu suprasti, kad eidamas į politiką, tapdamas viešu asmeniu, prisiėmiau tą likimą.
– V.V.L.: Įdomus, sakyčiau, pasirinktas likimas, kad tapus politiku ant tavęs privaloma tvarka bus pilami „š“ kibirai.
– V.L.: Egzistuoja neva nerašyta nuostata, kad, eidamas į politiką, tu su tais „š“ kibirais privalai sutikti iš anksto. Galėjau neiti į politiką, sėdėčiau sau, dėstyčiau muziką, ir jeigu sakytų, kad „pardaviau visą Lietuvą“, tai teismuose būtų pagrindo sakyt, kad jis nieko nepardavė, nes ir negalėjo. O dabar gali sakyt – „Jis galėjo. O jeigu galėjo, tai negi nepardavė? Jis galėjo paimti didžiulius pinigus už tai, kad už dyką atidavė.“
Parašiau knygelę apie tą Mažeikių istoriją. Ir tada buvo akivaizdus dalykas, kad rūpestis tai ne „Mažeikių nafta“, ne tas trečdalis akcijų, kurias buvo leista įsigyti. Amerikiečiai įsigijo ir pradėjo mokėti už naftos žaliavą, nes ligi tol buvo išankstinė beviltiška skola, ir skandinama įmonė ėjo į visišką dugną, kad ją paskui pusvelčiui pasiimtų „Lukoilas“. Tai buvo puolimas prieš Lietuvos vyriausybę ir, aišku, prieš mane. Vyko kova, kuri iš tų kompanijų „pasiims“ Mažeikius. „Viljamsas“, beje, ir neplanavo pasiimti visą Mažeikių įmonę, jie manė, kad tik įeina į įdomų žaidimą, įsibrauna į Sovietų Sąjungos energetikos imperiją. Kai kam tai buvo baisus dalykas – ko tie amerikiečiai lenda ten, kur jiems nepriklauso?
Šmeižikams buvo nesvarbu, kad Lietuva nepriklausoma valstybė, jiems rodėsi (o gal norėjosi), kad ji vis tiek sėdi ir sėdės sovietų kišenėje. Turėjau suprasti, kad čia ne juokas – eiti prieš imperiją. Nors tą projektą rėmė daug žmonių, ir mūsų vyriausybė rėmė, ir J.Kazickas rėmė, jis ir tarpininkavo. Ir V.Adamkus rėmė, nors paskui buvo išgąsdintas ir laikėsi atsargios pozicijos.
Viskas yra aprašyta knygelėje „Lukoil prieš Williams“, du leidimai.
– V.V.L.: O ar kiti Lietuvos valstybei vadovavę asmenys nesibylinėjo dėl šmeižtų apie juos?
– V.L.: V.Adamkus, kiek pamenu, niekada nesibylinėjo. Ant jo irgi užpildavo, ne taip gausiai, bet irgi užpildavo. Iš jo irgi darė KGB agentą.
– V.V.L.: Ir „šliurių“ tema buvo.
– V.L.“ „Šliurės“ – tai jau patyčių žanras. Patyčių savo adresu aš net nebeskaičiuoju. Užgulta nosis, kuprius. Buvo, tiesa, dar ypatingas puolimas mano adresu, bandant apteršti mano tėvą. Tada, kai „Durnių laivas“ buvo pripiltas dar ir šmeižtų apie mano tėvą, tada aš jau ėjau į teismą. Dėl tėvo ėjau.
– V.V.L.: Primink, kaip baigėsi ta byla?
– V.L.: Baigėsi byla taip, kad aš vis dėlto laimėjau – buvo pripažinta, kad V.Petkevičius meluoja. Tam teko man kelti savo privatų ieškinį, ir mano ieškinys buvo – 1 litas.
– V.V.L.: Kodėl neprašei normalios sumos?
– V.L.: Tada šmeižikams būtų riksmo, kad aš „noriu uždirbti“. Va, Landsbergis nori dar vargšą rašytoją nuskriausti.
– V.V.L. Hmmm, nebūčiau tokio požiūrio palaikytojas... Pvz, teko girdėti, kad A.Tapinas, kovodamas su A.Orlausko šmeižtais, nemenkų pinigų prisiteisė. Juk paskui juos galima paaukoti Ukrainai ar vaikams su negalia. Gerų darbų padaryti už šmeižikų pinigus.
– V.L.: Gali būt, bet tada nebūta tokios minties. Man buvo svarbiau, kad būtų priimtas teismo sprendimas, jog visa tai melas. Bet kiek puolimų buvo – kad varžoma rašytojo kūrybinė fantazija, jo laisvė, aš prieš visų kūrėjų kūrybos laisvę ir t.t.
– V.V.L.: Grįžkim šiek tiek prie šmeižto etimologijos. Kodėl ir kokiose aplinkybėse gimsta šmeižtas, kaip auga, tarpsta šis lietuviams gerai pažįstamas reiškinys? Vieną versiją jau aptarėme – kad tai galimai apmokamos šmeižikų paslaugos, vadinamos „trolių fermos“. Ir tu sakei juokais, kad tuo būdu padedi vargšams šmeižikams prisidurt skatiką prie pragyvenimo. O apskritai – gal šmeižtai nebūtinai visi užsakomieji ar vien apmokėti šmeižtai, gal tai bendražmogiška? Pakalbėkim apie juos kaip apie žmogiškos psichologijos fenomeną: kodėl Lietuvoje šis žanras toks populiarus ir juo tikima. Kaip jis veikia?
– V.L.: Čia reiktų kreiptis į psichologus. Tarkim, Danutė Gailienė yra nemažai rašiusi panašiom temom, apie tai, „ką jie mums padarė“, kuo jie mus pavertė. Jie, okupantai, visas tas laikotarpis.
Bet gal galima dar plačiau žiūrėt, kad ne tiktai tas laikotarpis, to būdavo ir anksčiau. O gal ir kitose tautose to yra.
Bet lietuvių tautoje tikrai per daug pavydo, ir net džiaugsmo, kai gali pakenkt savo artimam. Arba turi kokią nuoskaudą, tai amžinai gali keršyti.
Yra net tokių patarlių, tarkim viena, kurią gerai atsimenu – „už mano vieną kraujo lašą - tavo tris gorčius!“
– V.V.L.: Taip – yra „gyvybės“ tokiame pasakyme. Beje, jei jau kalbame apie kraują, prisiminiau baugią Vilties Prezidento a.a Stasio Lozoraičio paskutinę, priešmirtinę frazę, kad „Lietuvos kraujas užnuodytas“. Gana siaubingas sakinys iškeliaujant amžinybėn. Ar Tu irgi manai, kad taip yra, kad kraujas užnuodytas? Ir ką konkrečiai galėjo turėt galvoje Stasys Lozoraitis?
– V.L.: S.Lozoraitis matė, kaip kovojama prieš jį. Aš tą patį mačiau, kai vieną kartą buvau patekęs būti kandidatu prezidentiniuose rinkimuose.
S. Lozoraitis pasakojo, kaip ateidavo į rinkiminius susitikimus su žmonėmis, (kur rinkdavosi masės žmonių ir juo labai tikėjo, nes jis mokėjo kalbėt, buvo simpatiškas ir patrauklus žmonėms, žmonės tiesiog ant rankų jį nešiojo), bet visur veikdavo tie patys samdiniai. Instruktuoti šmeižikai, kurie iš popierėlio uždavinėjo vis tuos pačius klausimus – kur benuvažiuosi, bet kurioje Lietuvos vietovėje vis tas pats klausimas įmetamas. O auditorija klauso, kaip tu išsisukinėsi, atsakinėsi, kad tu Lietuvos auksą ten Amerikoje kažkur išnaudojai, iššvaistei, kaip gali atsiskaityt? Ar kurstei partizanus Lietuvoje, kad jie eitų į miškus ir žūtų, juk tu kažkur padėjai tiems partizanams ir jų užsienio rezidentūrai. Šiaip ar taip, tai buvo dalis bendros kovos už laisvę. Bet tada tu atsakingas ir už jų žūtį.
Keletas temų nuolat būdavo sukama, kad S.Lozoraitis, tarkim, žydas, kodėl tokia pavardė, ar jo žmona susijusi. Jo žmona išties buvo iš maišytos šeimos, labai graži, elegantiška, labai humaniška, nuostabi Daniela Lozoraitienė.
– V.V.L.: Tad manai, kad sakydamas apie užnuodytą Lietuvos kraują, S.Lozoraitis apibendrino savo rinkiminę patirtį?
– V.L.: Taip, jis kalbėjo apie tai, ką pamatė, atvykęs į Lietuvą. Ko neįsivaizdavo iš tolo.
Be to, rinkimuose jam labai trūko laiko, jam to laiko nedavė, jis teturėjo tris savaites prezidento rinkiminei kampanijai. Mes tada sėdėjom opozicijoje, o lddpistai buvo laimėję rinkimus, užėmę visus postus, ir jie balsuodami galėjo nutart ką tik nori. Tai jie ir patvarkė, kad laiko būtų duota tik tiek. Ten ir Kazys Bobelis buvo labai aktyvus, jis buvo didelis A.Brazausko šalininkas. Ir pats, beje, kėlė savo kanditatūrą, bet paskui ją atšaukė Brazausko naudai. Bet Bobelis prieš Lozoraitį labai aršiai kovojo, taip pat būdamas išeivis. Buvo atmestas mūsų ir Lozoraičio, pageidavimas, kad reiktų duoti šiokias tokias lygesnes galimybes ir rinkimų datą nukelti dviem savaitėm vėliau.
– V.V.L.: Kad Lozoraitis nespėtų įsivažiuot, nelaimėtų?
– V.L.: Brazausko štabas buvo labai išsigandęs, nes Lozoraitis pradėjo nuo nulio, nuo vieno procento pasitikėjimo, ir iki rinkimų dienos jau turėjo 40 procentų palaikymą! Toks nepaprastas buvo reitingo ir pasitikėjimo augimas, ne veltui jį vadino Vilties Prezidentu. Tai gal tos dvi savaitės tikrai būtų buvusios lemiamos. Be to, dvi papildomos savaitės būtų apėmusios ir Vasario 16-ą. Būtų S.Lozoraičiui proga apie daug ką kalbėti.
Taigi, Lozoraitis turėjo galimybę pamatyti juodą, šmeižikišką kampaniją prieš jį, vykdomą visais frontais. Vykdomą taip, kad iš to liktų visokie nepasitikėjimo gandai, nors pasitikėjimas augo nepriklausomai nuo gandų skleidimo. Jis nugalėdavo tuos gandus susitikimuose. Tačiau vis tiek visos Lietuvos aplėkti nespėjo, o ir labai nusiplūkdavo. Ir labai gali būt, kad vis dėlto jį dėl visa ko kažkuo pavaišino. Yra žinoma istorija, kaip jis staiga pradėjo sirgti. Paskui paaiškėjo, kad tai yra staigiai besivystantis ir cheminės kilmės kepenų vėžys.
Sovietai tokius metodus puikiai naudodavo ir savo priešus naikino visame pasaulyje. S.Lozoraitis irgi galėjo būti įrašytas į priešų sąrašus, galvojant – „galbūt nugalėsim rinkimais, bet dėl visa ko, jeigu jis būtų išrinktas, kad negyventų ilgiau, negu dar pusę metų.“
Tokia tad kova su negailestingu, jokių priemonių neatsisakančiu priešu. O kad jie atsisakytų tokios priemonės, kaip juodas melas – būtų naivu tikėtis. Žiūrėk, ką varo šiandien prieš Ukrainą.
– V.V.L.: LRT neseniai po Panoramos rodė laidą „TV forumas“, kur buvo kalbama apie krašto gynybą. Ir ten kalbėjo NSGK narys D. Gaižauskas, kuris apkaltino A.Anušauską, kad tas, užuot pirkęs tankus ir ginklavęsis, atseit milijoną eurų skyrė Landsbergių šeimos mafijiniam verslui, t.y. finansavo Landsbergio jaunesniojo filmą apie išdaviką Kubilinską.
Kadangi buvau vienas iš filmo kūrėjų ir filmo biudžetą gerai žinau faktą, kad KAM parėmė šį mūsų partizanišką filmą transporto reikmėms. Skirdama apie 15 000 eurų, o ne milijoną. Kaip tu manai – ar šiuo atveju irgi reiktų aristokratiškai adamkiškai nutylėt, pasitraukti į šoną. Ar tai visgi dalykas, vertas teisėsaugos dėmesio.
– V.L.: Manau, kad čia gali būt ta vieta, kur primeluota per daug.
– V.V.L.: Papildysiu klausimą. Anksčiau sakei, kad Tu esi viešas asmuo, ir Tau pamazgų kibirai tarsi priklausą. Tu tą „pareigą ir malonę“ esą prisiimi, eidamas į šias pareigas. Bet aš nėjau į politiką. Aš pasirinkau kino režisieriaus ir vaikų rašytojo profesiją, ar man irgi kibirai priklauso?
– V.L.: Tavo bėda ta, kad pasirinkai būti politiko sūnumi. Tai beveik tas pats.
– V.V.L.: Tu teisus, kaip visad – aš išties sąmoningai apsisprendžiau, kurioj šeimoj gimsiu ir kokias pamazgas tuo gimimo būdu paveldėsiu.
– V.L.: Taip, tu iš anksto apsisprendei gimti kaip politiko V. Landsbergio sūnus, nors tada jis dar nebuvo politikas.
– V.V.L.: Tad mano kaltės esama pačiame gimimo fakte?
– V.L.: Tavo kaltė absoliučiai nepaneigiama. O tu kartais dar pakalbi kokiais nors politiniais klausimais. Tu turi būti naikinamas, aš tą visiškai suprantu. Ne tik aš turiu būt politiškai sunaikintas, man atrodo, kad net ir tavo vaikams nėra labai paprasta. Galų gale, vienas tavo vaikų yra ministras, žiūrėk kiek ant jo pilama. Ir net tik todėl, ką jis pats gerai ar blogai padarė ministraudamas, bet ir dėl to, kad jis yra tokio baisaus senelio anūkas. Net žodis „anūkas“ paverstas keiksmažodžiu.
– V.V.L. Trumpai sakant, mums visiems, nešiojantiems šią pavardę, automatiškai priklauso patyčios ir šmeižtas. Supratau, dėkui.
– V.L. Mes gyvename tokiame laike, tokioje šalyje. Tokioje tautoje, kuri yra sudėtinga. Ir pažeista. Tą pamatė Lozoraitis. Psichologiškai pažeista. Yra labai geri žmonės, bet turi silpnų vietų, prieš kurias neatsilaiko. Jeigu tik galima kam nors įkąsti, pasidžiaugti, kad ir apie ką nors meluojant ir tiražuojant tą melą. Rašytojai galėtų daugiau apie tai rašyti.
– V.V.L.: Garbūs rašytojai tokiomis temomis linkę patylėti, kiek pastebėjau. Tai nepopuliaru, prarasi skaitytojus.
– V.L. Nebūtinai turi publicistiką rašyti, juk gali parašyti gerų beletristinių kūrinių su tokiais patologiškai šmeižiančiais personažais. Ir paanalizuoti, kodėl kai kurių personažų sielose įsiveisia gyvačių lizdas. Buvo tokia knyga, skaičiau ją prieš karą – „Gyvačių lizdas“. Prancūzų rašytojo Fransua Moriak. Tai tas gyvačių lizdas daug kur egzistuoja, būtų gerai, jei apie jį būtų rašoma.
– V.V.L.: Jei šį interviu kur nors paviešinsiu, įsivaizduoju, kad „Respublika“ bei R. Karbauskis tuoj pasigaus frazę ir tiražuos – „va, jis mus, visus lietuvius, vadina gyvačių lizdu.“
– V.L.: Be abejo, pasakys, jie labai greitai moka iš konteksto ištrauktas frazes išversti į šmeižto kalbą ir paleisti apyvarton. Tarkim, atėjo per sausio 13-ą pabliauti vienas veikėjas, nutaręs susireikšminti. Atsivedė keletą šalininkų ir pasiruošė, kad tą akimirką, kai kalbėsiu prie laužų, jie ten bliaus. Jie ir pradėjo bliauti, o aš draugiškai, net atlaidžiai kreipiausi į žmones, sakiau, „nepykim ant tų vargšų bliaunančių galvijėlių“. Tai dabar jau tiražuojama, atseit aš visą tautą esu išvadinęs „galvijėliais“. Kaip kas nori, taip tas žaidžia.
– V.V.L.: Ar turi dar minčių apie šmeižtą ir jo prigimtį, raidą? Apie šmeižto reiškimosi formas ir gydimąsi nuo šios ydos – ar yra tokių būdų?
– V.L.: Visų pirma, apie tai turėtų rašyti psichologai. Rašytojai beletristai, kurie rašo noveles ir romanus, kurie gilinasi į personažų psichologiją, irgi galėtų labai naudingai panagrinėti tokią melagio, šmeižiko psichologiją – kodėl jis tą daro. Sakysim, yra labai garsus pavyzdys „Sevilijos kirpėjo“ operoje dono Bazilijo arija, kaip šmeižtą organizuot – kaip iš pradžių pamažiuku, patyliukais, o paskui auga auga ir sutriuškina pasirinktą žmogų. Galų gale kaip iš patrankų ‚paleidžiama“ – ir viskas eina velniop, tada jau šmeižiko triumfo valanda.
Ta arija yra visokeriopa klasika, ją verta paklausyt, visa technologija ten išdėstyta. Kad palaipsniui, ne iš karto visą nuodą dėt ant stalo.
Mūsų atveju, tie paruošiamieji „pamažiuku“ darbai jau seniai padaryti, dabar nebereikia nieko daug naujai daryti, užtenka priminti – „atsimenat, juk buvo anuomet kalbama, kad...“
– V.V.L.: Taip taip, „nėra dūmų be ugnies“, nekalbėtų žmonės, jei nebūtų „ko nors“...
– V.L.: Apie tai galėtų atsirasti ir šiuolaikinės satyros, ar net rimtai psichologiškai parašytas romanas. Tai būtų galėjęs parašyt koks R.Gavelis, ar iš dabartinių S.Parulskis – tokie rašytojai, kuriems juodosios, nešvariosios žmogaus pusės yra įdomios, traukia. Juk tai įdomi, amžina tema – kodėl žmogus linkęs į niekšybes, šmeižtus ir kaip jis su tuo paskui gyvena. Iš tiesų – tai nelaimingas žmogus.
Yra žmogaus sielos gelmė, ir toj gelmėj būna gyvačių. Ir yra tokia gyvatė, kaip, tarkim, Rusijos diktatoriaus atveju – gana siaubinga vaikystė, kai žmogus niekinamas, net savo bendraamžių, pravardžiuojamas „konsaru“ ar „blyškiąja kandim“. Tie pasityčiojimai turėjo būt skaudūs. Tad skausmų to žmogaus sieloje liko daug ir dabar jis turi galimybę keršyti. Gyvenime nemažai tokių mažų putinų, kurie turi už ką keršyti. Jie nelaimingi ir randa kam keršyti. Pasijunta geriau.
Yra rusiška patarlė, klasikinė – „ir nuobodu, ir liūdna, ir į snukį nėra kam duoti“. Tai dabar jie rado kam duoti – pasirinkta Ukraina. Gali jaustis geriau, kad kažką pridaužei, sugriovei ištisus miestus. Žudai žmones – ir tau jau geriau. Tai išsigimimas. Slydis į išsigimimo dugną.
Bet tą neapykantos fenomeną, dar gebantys į save pažvelgti iš šono, gali pamatyt ir kaip perspėjimą sau – ką daryti, kad ir aš neįsisukčiau į tokį psichologinį aklo keršto sindromą.
– V.V.L. Tu kalbi apie šmeižtą, kerštą – kaip apie vaikystės traumų pasekmę. Bet, tarkim, koks nors kolūkio pirmininko vaikas, kuris turėjo turtingą ir gerą vaikystę, ko jam nekęsti ir užsiimti šmeižtais. Gal čia veikia kita formulė – jei žmogus nesąžiningas, prisigrobęs žemių ar ko, ir jaučiasi kiek nekomfortiškai, tai reikia kitus apvaginti ir būsi tarsi švaresnis. Arba bent jau bus pateisinta formuluotė – „visi vagys“.
– V.L.: Tam kolūkio pirmininko vaikui gali atrodyt, kad dabar blogi laikai.
– V.V.L. : Nesakyčiau, kad jiems nepasisekė ar mažiau pasisekė Lietuvos nepriklausomybėje.
Beje, daugiausia Lietuvos milijonierių pagal statistiką, berods, yra žemės ūkyje?
– V.L.: Gal ir taip. Ir tie, kurie paskui važiuoja prabangiais traktoriais per Vilnių (tikiu, kad tarp jų buvo daug gerų, padorių žmonių) ir skundžiasi kaip jiems yra sunku gyventi – turbūt neturi traktoriuje veidrodėlio. Į kurį galėtų pažiūrėti ir pamatyt save ir tą savo traktorių, o ne kokį supuvusį „belorusą“. Kuris kažkada, geraisiais laikais buvo svajonė. Bet čia mudu, regis, nuklydome į kitas realijas.
– V.V.L.: Grįšiu prie pirmojo klausimo. Ką man daryt su pasipylusiais priešrinkiminiais šmeižtais iš R.Karbauskio ir jo televizijos, kad aš gaunu stipendiją knygai rašyti – tai vagystė, kodėl neprašau iš savo turtingo sūnaus. Nors stipendijas gauna daugybė menininkų, bet kai kurių pavardės tinkamesnės... Arba kodėl mano vaikiškas knygas perka bibliotekos, tai irgi, pasirodo, nusikaltimas. O filmai – tai iš viso košmaras! Kaip galima iš valstybės gauti paramą filmui apie partizanų išdaviką, o ne apie gerąjį poetą Marcinkevičių! Beje, būtų įdomu sukurt filmą apie Justiną Marcinkevičių, reiks kada imtis, jei Karbauskis leis. Pirma jo atsiklausiu, apie ką galiu kurt filmus ir rašyti knygas.
– V.L. Be abejo, baisu, kai koks nors matomas režisierius Landsbergis jnr., su tokia negera pavarde, ką nors daro. Dalyvauja konkursuose ir ekspertų valia gauna valstybės paramą, tai nepakenčiama. O kodėl Gaižauskas negauna arba Karbauskis negauna savo fantazijų kūrybai paramos iš valstybės?
– V.V.L.: Klausimas: o gal šmeižimo priežastys kartais ir yra tas psichologinis veidrodžio mechanizmas – „kuom kvep, tuom tep“? Kai pats esi prisidirbęs, tai nėra saugu ir norisi kitus ištepti tais dalykais, kuo pats esi susitepęs.
Arba dar komplikuotesnis reiškinys, įvardintas filosofų – „mes galime atleisti tiems, kurie mus nuskriaudė, bet niekad neatleisim tiems, kuriuos nuskriaudėme mes patys“. Šiam baugiam sakiny yra ir Rusijos karo prieš Ukrainą ištakos. Gal mūsų vietinių šmeižikų psichologinės ištakos ten pat?
– V.L. : Galbūt ir taip. Tada suprantama, kodėl jiems priimtina jų dažnai vartojama klišė – „visi vagys, visi niekšai“. Tai sakydami gal patys jaučiasi geriau. Bet jei kada tokiam pasakai – „kodėl tada, tamsta, vagi?“, pasigirsta atsakymas – „aš nevagiu“.
Tai ir nesakyk „visi“, o sakyk – „visi, išskyrus mane vieną“. O dabar nejučiom pasakei, kad visi. Reiškia ir save įvardinai, prisipažinai.
Jei sakoma, kad valdžioje visi vagys, tas dar reiškia, kad kiekvieną valdžią reikia versti. Su Kėdainių gamybos kartuvėmis prie Seimo. Ir tada amžina revoliucija yra vienintelis „teisingas kelias“.
Norėtųsi, kad Lietuvos kelias būtų ne griovimo puoselėjimas, o statymo, susitarimo. Reikia daugiau dainuoti, ypač sutartinių.
