Kartu su Lietuvos nacionaliniu muziejumi rengiamoje parodoje „Etnografinis opartas Panevėžyje“ bus galima pasigrožėti ne tik kaimo audėjų išaustomis lovatiesėmis, bet ir su šimtamete tradicija sugretinta postmodernia tapyba. Būsimąją parodą, o kartu ir muziejaus rinkinius labai praturtino vos per pusantro mėnesio gyventojų padovanotos įspūdingų raštų rankų darbo lovatiesės.
Praturtino fondus
Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė pasakoja, kad jubiliejinėje muziejaus parodoje bus pristatomi optinio meno atstovo išeivio Kazio Varnelio darbai bei muziejuje Panevėžyje saugomos kaimo audėjų namų gamybos staklėmis austos lovatiesės – vadinamosios kapos, arba divonai.
Pasak V. Vasiliauskaitės, parodoje modernizmą susiejant su tradicine kaimiška tekstile parodoma, kad ir modernus menas gimė iš liaudies meno. Prieš rengiantis šiai parodai muziejus kreipėsi į panevėžiečius su prašymu dovanoti austinių lovatiesių. Šios akcijos sėkmė nustebino ir pačius muziejininkus. V. Vasiliauskaitės teigimu, daugiausia dėmesio toks prašymas sulaukė jį paskelbus „Sekundės“ dienraštyje.
Pasak jos, lovatieses dovanojusieji papasakojo įdomių istorijų, kaip žinia apie muziejaus kreipimąsi sklido per žmones, kaip kaimynai vieni kitiems ją perduodavo į pašto dėžutę įmesdami laikraštį. Per maždaug pusantro mėnesio muziejus dovanų sulaukė 50 austų eksponatų, o tai maždaug tiek, kiek iki šiol turėjo savo fonduose. Tiesa, pačių lovatiesių gauta apie 40, kitos dovanos – austi rankšluosčiai, staltiesės.
„Esame labai dėkingi visiems, kurie atsiliepė į šią akciją, nepagailėjo savo šeimos ir giminės subtilaus paveldo ir sąmoningai jį atidavė muziejui. Galbūt ne viską panaudosime didžiojoje parodoje, kurią eksponuosime Dailės galerijoje. Ko gero, atskirą parengsime ir muziejuje“, – sako V. Vasiliauskaitė.
Giminės moterų atminimas
Dalis muziejui dovanotų lovatiesių austos dar tarpukariu siaurajuostėmis staklėmis iš namuose verptų vilnonių, lininių siūlų. Tokie audiniai – patys vertingiausi.
Nemaža dalis gautųjų lovatiesių nuaustos ir sovietmečiu jau iš gamyklinių siūlų, bet taip pat tradiciniais raštais ir ornamentais. Dovanas muziejui sunešė jau nebe pačios audėjos, o jų artimieji, giminaičiai, ilgus dešimtmečius saugoję šį paveldą. Kai kurie jų dar yra matę, kaip audė giminės moterys, tačiau patys šio amato nebemoka.
„Moterys, kadaise dovanodamos audinius, tiesiog sakydavo, kad bus atminimas apie mane. Ir artimieji jį saugojo, niekur nepanaudojo. Jiems nekilo mintis išmesti ir dabar labai apsidžiaugė, kad lovatiesės gali būti naudingos muziejui“, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.
Ne vienam buvo sunku atsisveikinti su tokiu kruopščiai metų metus saugotu šeimos paveldu. Visgi raminosi, kad audiniai muziejuje bus saugomi, o namuose jų lauktų liūdnas likimas – galiausiai sukapotų kandys ar nejausdami vertės išmestų vaikai ir anūkai.
„Mes tikimės, kad atėję į parodą ir pamatę, kad šios lovatiesės, austos nemokytų kaimo audėjų, gali virsti meno kūriniu, pajaus jų vertę“, – mano V. Vasiliauskaitė.
Panevėžio krašto palikimas
Į muziejaus prašymą atsiliepė ir garsaus tarpukario Panevėžio inžinieriaus Juozo Bariso jauniausia dukra menotyrininkė Asta Barisaitė-Giniūnienė, dovanojusi savo močiutės ir tėvo pirmosios žmonos palikimą. Panevėžio muziejininkai sulaukė ir pasiūlymų iš Tauragės, kitų šalies kraštų, tačiau daugiausia apsiribota Aukštaitija.
„Mums ypač svarbus Panevėžio rajono palikimas“, – sako V. Vasiliauskaitė.
Rankomis austos grožybės kaip dovanos į muziejų atkeliavo iš Ramygalos, Miežiškių, Raguvos, Piniavos, Karsakiškio. Taip pat aplinkinių rajonų – Skapiškio Kupiškio rajone, Daujėnų, Meškalaukio Pasvalio rajone, Siesikų Ukmergės rajone, Pašvitinio Pakruojo rajone. Nemažai lovatiesių gauta iš Anykščių rajono – Traupio, Troškūnų, Raguvėlės. Atsiliepė ir sovietmečiu garsios Panevėžio audėjos, tautodailininkės Onos Barkauskienės sūnėnas, muziejui dovanojęs tetos audinius.
„O. Barkauskienė buvo garsi tautodailininkė, rengdavo savo audinių parodas, bet mes muziejuje jos darbų pavyzdžių neturėjome“, – dovana džiaugiasi V. Vasiliauskaitė.
Anot jos, įdomu tai, kad tradiciniai audiniai kaime daugiausia austi siaurajuostėmis 70 centimetrų staklėmis, bet garsus Rokiškio krašto audėjas Juozapas Pipinis išmokė gaminti ir plačiajuostes. Tad yra ir 150 centimetrų pločio išaustų lovatiesių be jokių sudūrimų. Tokių muziejui dovanojo audėjos iš Daujėnų anūkas. Pasak V. Vasiliauskaitės, jis dar prisimena, kad didelės staklės stovėjo gerajame trobos gale, vadinamoje stancijoje – seklyčioje. Ir ten užėmusios beveik visą erdvę.
Laikas keitė ir spalvas, ir raštus
Audėjų rankomis namuose austos lovatiesės skiriasi ir raštais, ir spalvomis. Visgi ir po Antrojo pasaulinio karo, sovietmečiu audėjų austi audiniai išlaikė tradicinius raštus, vadinamuosius ąžuolo lapus, agurkėlius, langelius su langinėmis.
„Dovanojusieji netgi prisimena jų pavadinimus“, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.
Bėgantys dešimtmečiai koregavo ir audinių spalvas, ir siūlus. Vaivadiškė dovanojo anytos austų netradicinių spalvų audinių – blankiai rožinių, violetinių, šviesiai žydrų. O senoviniuose audiniuose labai ryškūs kontrastai: juoda ir geltona, juoda ir žalia, juoda ir raudona ar mėlyna ir geltona, rožinė ir juoda spalvos. Trobose staklės nutilo Lietuvių trobose audimo staklės jau seniai nutilusios. „Kiek man teko keliauti po kaimus, ekspedicijose pastaruosius 30 metų jau nebemačiau, kad kas nors savo namuose, sodybose austų. Šis amatas atgaivintas tik tradicinių amatų centruose“, – sako V. Vasiliauskaitė.
Arklio muziejuje Anykščių rajone įrengta audimo klasė su keleriomis staklėmis. Panevėžio rajone Upytės tradicinių amatų centre audžiamos juostos.