Ši istorija, kurios didžioji dalis paremta dienoraščiais, nėra išskirtinė. Tokių istorijų yra daug ir visos jos skirtingos, nes ir žmonės labai skirtingi. Ši istorija – eilinio žmogaus, kuris nuėjo ilgą, nelengvą, tačiau labai įdomų gyvenimo kelią. Gyvenimo, kuris prasidėjo tolimame Rytų Lietuvos užkampio kaime, lenkų okupuotoje Lietuvos dalyje. Šiuolaikiniam jaunam skaitytojui sunku įsivaizduoti tą archajišką kaimo buitį, kurią autoriui teko patirti vaikystėje. Ankšta troba, audimo staklės, duonkepė krosnis, ant kurios žiemą miegama, šaltos, sniegingos žiemos...
Savomis vaikystės „spalvomis“ autorius stengėsi perteikti ir to meto tragiškas istorijos perturbacijas. Iš pradžių – lenkų okupaciją, vėliau – pirmąjį bolševikų antplūdį ir „išvadavimą“ iš lenkų okupacijos. Galiausiai karą ir vokiečių okupaciją. Knygos autoriaus šeimai buvo lemta klajoti iš vietos į vietą.
Pradžioje ji kurį laiką gyveno gimtinėje, vėliau – gretimame dvarelyje, o karui prasidėjus nusidangino net į Stajėtiškio kaimą netoli Adutiškio. Ten ir praleido karą. Vėliau likimas nubloškė atgal į tėviškę, kur užklupo vienas karas po kito. Dėl to kilo pavojus „išvykti“ į Sibiro „kurortus“. Norėdami išvengti to „malonumo“, tėvai su krūva vaikų pabėgo į Vilnių. Lengva pasakyti „pabėgo“. Vilniuje ne pyragai laukė, o pusbadis gyvenimas. Šį gyvenimą sąlyginai galima būtų pavadinti badmečiu. Kaime gyvendama šeima sunkiai dirbo, bet badauti beveik neteko. Tačiau reikėjo dirbti ir mokytis, nes knygos autorius ne visą laiką ganė karves. Šeimoje nebuvo griežtos, sistemingos tvarkos. Tėvai per daug nevertė mokytis. Dėl to jaunesni broliai ir sesuo per daug ir nesistengė šioje srityje. Nežinia, ar todėl, kad Povilas buvo vyriausias, ar dėl kitų charakterio savybių, jis tvirtai pasiryžo atkakliai siekti žinių. Sulaukęs 7 metų ganė karves. Dėl to kaimo mokslai nuėjo šuniui ant uodegos. Kai Vilniuje pradėjo lankyti pradžios mokyklą, nuo klasės draugų buvo atsilikęs net 5 metais. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera: buvo fiziškai daug stipresnis už bendraklasius, o tai nemažas privalumas.
Nors ir pavyko pasprukti į miestą, partizaninio karo aidas nepaliko ramybėje. Bet karas netrukus baigėsi. Kaip ir visi Lietuvos žmonės, šeima patyrė visas sovietinio gyvenimo grimasas. Jos pasireiškė visose gyvenimo srityse. Totalinis gyventojų sekimas, buitinės problemos, kurias tada teko patirti, dabar prisimena tik vyresni žmonės. Autorius tęsė mokslus: miškininkystės studijos, Medicinos fakultetas, mokslinių darbų gynimas ir darbas Vilniaus universitete, kuriam teko atiduoti net 37 metus – beveik pusę gyvenimo. Vėliau prasidėjo Lietuvos Atgimimas, kuriame jam teko aktyviai dalyvauti. Teko kurti naują valstybinę struktūrą. Dėl to nepavyko išvengti ir intrigų, kurios šių eilučių autoriui vos nesibaigė tragiškai. Labai daug vietos knygoje skirta kelionėms ir stažuotėms užsienyje. Jungtinė Karalystė, Islandija, JAV, Indija, Izraelis... Ši atsiminimų knyga – ne romanas. Čia nieko nėra išgalvoto ar netikro.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Vilnius visada garsėjo turgumis. Po karo labai mėgome lankytis „talkučkėje“ – sendaikčių turguje Kalvarijų gatvėje (okupantai šią gatvę pavadino sovietų čekisto F. Dzeržinskio vardu). Ten pardavinėjo viską, kas buvo gaminama čia, ką atveždavo iš nukariautos Vokietijos ir ką enkavėdistai paimdavo iš nukautų laisvės kovotojų. Mus labiausiai domino žiūronai, kuriuos pardavinėjo enkavėdistai ar jų giminaičiai. Būdamas alkanas ir turėdamas 5 rublius, nusipirkdavau riebų tarkuotų bulvių plokštainį „babką“.
Turgavietėje nuolatos sukinėjosi miklūs kišenvagiai. Ne tik rusų kolonistų vaikai, atvažiuodavo net iš Odesos, nuo seno garsėjančios vagimis. Jie gebėdavo akimirksniu nugvelbti žmogaus piniginę ir skutimosi peiliuku, paslėptu tarp pirštų, sužaloti apvogtąjį, jeigu šis priešinosi. Rusiškai garsiai, įkyriai prašė išmaldos bekojai ir berankiai karo invalidai, sėdintys savadarbiuose neįmantriuose vežimėliuose prie turgaus vartų. Tačiau po kurio laiko jie staiga dingo kaip į vandenį. Pasirodo, visus juos sovietų valdžia „priglobė“ specialiuose lageriuose, kad nesipainiotų po kojomis ir negadintų imperijos įvaizdžio.
Tuometis Vilnius buvo tiesiog užtvindytas rusų kalbos. Kartais išgirsdavai ir vadinamąją vietinių lenkų tarmę, o lietuvių kalba buvo retenybė. Ko tik bepaklausi, sulauki atsakymo „ne ponimaju“ arba „nie rozumiem”. Tik vėliau, kai atsirado daugiau studentijų, dažniau girdėjosi ir gimtoji, ausiai tokia maloni kalba. Tačiau parduotuvėse, turguje ir įstaigose viešpatavo daugiausia rusų kalba. Mieste gyveno labai daug rusų karininkų šeimų, jos čia „įstrigo“ po karo, ypač gausu jų prestižinėje Čiurlionio gatvėje. Čia beveik visi namai jų „okupuoti“. Kai kurie prieškario statybos namai stovi atokiau. Nuo gatvės juos skyrė dailios metalinės tvorelės, už kurių matėsi apleisti gėlynai.
Kadangi su rusų vaikais beveik nebendravome, rusų kalbą gerai išmokau tik tarnaudamas sovietų kariuomenėje. Jautėsi, kad tuometė marionetinė A. Sniečkaus valdžia nelabai stengėsi puoselėti lietuvybės. Visose įstaigose ir gamyklose pagrindinė bendravimo kalba buvo rusų. Dokumentai taip pat pildomi „didžiojo brolio“ kalba. Sniečkus nepasipriešino (gal ir negalėjo pasipriešinti) Stalinui, kai šis šeštajame dešimtmetyje Vilniaus krašte uždarė visas lietuviškas mokyklas ir vietoj jų įsteigė lenkiškas. Taip atkeršijo lietuviams už kruviną partizaninį karą, trukusį ištisą dešimtmetį. Šiuo metu Vilniuje, deja, dar užsiliko keletas rusų kalbos „rezervatų“. Vienas jų – Kalvarijų turgus, o kitas – jau bagiamas naikinti čigonų taboras Kirtimuose. Šių minčių nereikia suprasti negatyviai. Nesu nusiteikęs prieš rusų kalbą savaime. Kuo daugiau žmogus moka kalbų, tuo jis turtingesnis kultūrine prasme. Ne be reikalo sakoma: kiek kalbų žmogus moka, tiek kartų jis yra žmogus. Kita vertus, ar mums malonu, kai atvykėliai kolonistai ignoruoja mūsų kalbą, nenori ja kalbėti?
Nuo karo smarkiai nukentėjusios Vilniaus pramonės įmonės dabar jau atsigavo. Kiekvieną rytą miestą žadino fabrikų sirenos. Mums geriausiai girdėjosi „Tauro“ alaus daryklos, duonos kepyklos Savanorių prospekto (tada ši gatvė vadinosi Raudonosios armijos prospektu) pradžioje ir odos apdirbimo fabriko prie Neries upės sirenos. Iki duonos kepyklos tada kursavo „siaurukas“. Jis gabeno miltus šiai įmonei. Siaurojo geležinkelio bėgiai tada buvo nutiesti net iki miesto centro. Prasidėjo Savanorių prospekte ir ėjo per Vingio parką, mediniu tiltu per Neries upę, pro Žvėryno rajoną, Geležinio Vilko, Žalgirio ir Rinktinės gatvėmis pasiekė elektrinę ant Neries upės kranto netoli nuo Sporto rūmų. Šis traukinukas elektrinei gabeno akmens anglis.
Karo metais vokiečiai buvo nutiesę siaurojo geležinkelio bėgius ir į Vingio parką. Ten buvo įrengę šaudmenų sandėlius. Ganydami karves matėme apleistas betonines konstrukcijas ir siauruko kelią jau be bėgių.
Savanorių prospekto pradžioje stovėjo du balti stulpai, kuriuos puošė Vyčio bareljefai. Vėliau tuos stulpus okupantų valdžia dėl platinamos gatvės nugriovė. Deja, po Atgimimo juos atkurti miesto valdžia kažkodėl „užmiršo...“
Miesto centre, kur dabar yra Operos ir baleto teatras, per karą vokiečiai savo kariams buvo pastatę medinį kino teatrą „Helios“. Mes dažnai ten eidavome žiūrėti filmų. Netoliese dar buvo dujų generatoriaus liekanos. Praėjusiame amžiuje Vilniaus gatves apšvietė dujiniai žibintai. Vieno kito liekanų dar kai kur išlikę.
Miesto gatvėse viešpatavo ramybė, kurią tik protarpiais sudrumsdavo vežiko arklio kaustytų kanopų kaukšėjimas ar reto automobilio garsinis signalas. Automobilius galėjai ant pirštų suskaičiuoti, jų buvo nedaug. Pravažiuodavo ir vienas kitas sunkvežimis. Lengvuosius automobilius rusai pradėjo gaminti po karo, kai iš Vokietijos parsigabeno automobilių gamyklų. Vietoj vokiškų „Opelių“ atsirado rusiškos „Pobedos“, o DKV automobilio kopija tapo „Moskvičius“.
Mieste tada buvo tik trys autobusų linijos, jas aptarnavo daugiausia vokiški trofėjiniai nedideli autobusai. Vieną vairuotoją rusą, kuris vairavo mėlyną autobusą „Diesel Man“, gerai prisimenu. Išskirtinė jo žymė buvo kepurė su snapeliu. Švarko kairiajame atlape juostelės, segimos karių po sužeidimų. Mandagus, paslaugus žmogus. Ilga svirtimi atidarydavo vieninteles duris autobuso priekyje ir išleisdavo keleivius. Tada autobusas, išspjovęs tirštą juodų dūmų uodegą, nurūkdavo Stalino (dabar Gedimino) prospektu Žvėryno link.
Po kurio laiko iš Vilniaus gatvių dingo vežikai. Nežinau, kur jie paslėpė tas oda apmuštas karietas guminiais ratais. Dabar tos transporto priemonės turėtų nemažą antikvarinę vertę. Kalbantys lenkiškai, tiksliau, vietine tarme „po prostu“, vežikai šiame mieste gyveno nuo seno. Tikrieji lenkai, kurių čia nemažai atvažiavo okupavus Vilniaus kraštą, po karo repatrijavo į Lenkiją. 1944 metų vasarą Vilniaus krašte aktyviai veikė lenkų Armijos Krajovos (AK) partizanai. Iš vokiečių sąjungininkų tapo jų priešais ir prisidėjo prie Vilniaus išvadavimo. Mat tikėjosi, kad rusai jiems atsidėkos ir Vilnius vėl atiteks lenkams. Tačiau jų viltys žlugo. Rusai AK nuginklavo. Jos likimas buvo nepavydėtinas. Tik nedaugeliui pavyko grįžti į tėvynę, didžioji dalis atsidūrė tolimajame Sibire.
Nors tada automobilių važinėjo nedaug, negalima teigti, kad oras mieste buvo švarus. Tik teršalai pasklisdavo gal aukštesniuose atmosferos sluoksniuose. Pažvelgęs į miestą nuo Tauro kalno, matydavau idilišką vaizdelį: iš visų namų ir fabrikų aukštų kaminų į viršų tarytum siūlų sruogos rangėsi pilki ir juodi dūmai. Tada nekilo problemų dėl dujų kainų, nes dujų nebuvo. Kūreno akmens anglimis, durpėmis ir malkomis.
Po karo rusai Vokietijoje plėšė ne tik gamyklas. Kurį laiką per Lietuvą varė didžiules gyvulių bandas. Gražios juodmargės ilgoje ir varginančioje kelionėje labai išseko. Dėl to nemažai pakeliui nugaišo. Valstiečiai kartais susitardavo su varovais ir vieną kitą kažkokiu būdu įsigijo. Nemažai tų gyvulių rekvizavo ir Lietuvos partizanai.
1949 metų vasarą vėl teko patirti akistatą su „karu po karo“. Per vasaros atostogas važiuodavau į kaimą aplankyti senelių. Padėjau jiems dirbti lauko darbus, skaldžiau malkas, džiovinome šieną, su seneliu anksti ryte ėjome grybauti. Miegojau klojime ant šieno. Kadangi jis ką tik suvežtas, nesusigulėjęs, tai pasikloju, atsigulu, o rytą atsibundu ne horizontalioje, o beveik vertikalioje padėtyje. Gerai, jeigu galva aukščiau. Kartais ir atvirkščiai – kojos aukštai, o galva prasmegusi šieno duobėje.
Darbų kaime niekada netrūko. Dėl to seneliai ir teta Vikcia su dėde Vytautu labai džiaugdavosi, kai atvažiuodavau. Dirbdami lauko darbus, pavargdavome ir suprakaituodavome. Vasarą senelis pirties nekūreno, todėl aš sode pastatydavau medinį kubilą, pripildavau į jį vandens ir tokioje improvizuotoje „pirtyje“ prausdavausi. Matyt, senelė pastebėjo mane ne visai padorioje padėtyje, kai prausiausi kubile, nes kitos dienos vakarą piktai barė vyrus: „Jūs, tokie, anokie, tik su stačiais lakstyti mokate, o darbo (neatsimenu, kokį neatliktą darbą ji tada minėjo) negalite padaryti!“
Anksti rytą, kai saulė dar pasislėpusi už horizonto rytuose, kur boluoja tolimų bažnyčių bokštai, senelis praveria klojimo duris ir sušunka: „Ū-Ū, Poviliuk, kelkis, laikas eiti į mišką grybauti!“ Aš pašoku, prasitrinu akis ir, sugraibęs drabužėlius, sliuogiu nuo šalinės. Su krepšeliais traukiame į Aukštosios mišką. Ten jaunuose eglynėliuose rasdavome daug baravykų.
Tačiau 1949-ųjų kelionė į tėviškę man galėjo baigtis liūdnai. Baigęs pradinę mokyklą, tą vasarą atvažiavau pas senelius. Labai mėgau meistrauti. Iš medžio išdroždavau lėktuvėlį ar dar kokį žaislą, o tada sumaniau sode pastatyti bokštelį. Tokį, kokių būna prie kalėjimų, kitų saugomų objektų ar miške žvėrims medžioti. Ten į viršų prisitempiau nepriklausomoje Lietuvoje išleistų knygų, žurnalų ir laisvalaikiu skaičiau.
Vieną sekmadienį (tą dieną nedirbdavome) sėdėjau bokštelyje ir skaičiau. Seneliai ir teta Vikcia su vyru Vytautu buvo išėję į Ceikinių bažnyčią. Staiga matau – iš Lobinių pusės taku ateina vora ginkluotų vyrų. Kai kurie apsirengę kariškomis uniformomis, kiti paprastais drabužiais, kokius dėvi valstiečiai. Ant pečių automatai ir šautuvai, o vienas tempia kulkosvaidį. Jie apspito mano statinį ir pradėjo domėtis, kam jo reikia, kas pastatė ir ką aš čia veikiu. Vienas vyras kopėčiomis užsiropštė į viršų ir pamatė smetoninių žurnalų. Pasipylė rusiškų keiksmažodžių serija. Vienas iš jų, vilkintis karinę uniformą, o ant galvos užsimaukšlinęs kepurę su penkiakampe žvaigžde, matyt, jų vyresnysis, užsipuolė mane: „Iš kur gavai tų buržuazinių žurnalų? Ar tau juos davė banditai? Jeigu tu mums neparodysi jų bunkerio, kur slepiasi...“ Tardymas tęsėsi ilgokai. Supratau, kad mano reikalai labai prasti, nes vienas iš vyrų jau žadėjo mane „pamokyti“ šautuvo buože, o jeigu ir tada neateisiu į protą ir neparodysiu, kur slepiasi „banditai“, pagrasino nušauti kaip šunį. Mane sukaustė baimė. Ėmė drebėti kinkos ir apmirė širdis. Iš pradžių neradau žodžių. Vėliau susiėmiau ir pradėjau aiškinti, jog aš ne vietinis. Atvykau iš Vilniaus pas senelius ir nežinau jokių „banditų“. Galiausiai prisiminiau pasakyti, jog atvežiau seneliams parodyti mokyklos baigimo pažymėjimą. Jį atnešiau ir padaviau tam su žvaigžde. Šis paėmė ir išskleidė pažymėjimą. Ten pamatė ne tik penketus, kuriais buvo įvertintos mano žinios, bet ir du atvaizdus – Lenino ir Stalino. Matyt, jie ir atliko magišką vaidmenį. Mačiau, kaip pasikeitė stribų vado veido išraiška... Nežinau, ar jis mokėjo skaityti, bet komunizmo vadų portretai padarė didelį įspūdį. Netrukus jie paliko mane ramybėje ir nuėjo savo keliais. Toks buvo mano vienintelis laimingas susitikimas su stribais.
Mieste mes tiesiogiai nejautėme partizaninio karo košmaro. Informaciją apie jį tuometė marionetinė Lietuvos valdžia kruopščiai slėpė. Tik iš lūpų į lūpas pasiekdavo žinios apie žiaurias kautynes. Žmonės pasakojo apie žuvusius partizanus ir miestelių aikštėse išniekintus jų kūnus, nuo partizanų šūvių žuvusius okupantų karius, kuriuos slapta laidojo ten, kur jau buvo palaidoti per karą žuvę rusai. Apie okupantų didelius nuostolius Lietuvoje sužinojau vėliau, tarnaudamas sovietų kariuomenėje. Ruseliai atvirai mus vadino fašistais. Sakė, kad, prabėgus net 10 metų po karo, iš Lietuvos ir Vakarų Ukrainos į Rusiją ateidavo pranešimų apie žuvusius jų tautiečius. Nuožmų karą liudijo ir vadinamoji „Dzeržinskio konservatorija“, į kurią Leninas, vėliau atsiradęs Vilniaus Lukiškių aikštėje, rodė ištiesta ranka. Ten, ties visais keturiais didžiulio pastato kampais stovėjo ginkluoti sargybiniai. Pro vartus protarpiais įvažiuodavo ir išvažiuodavo dengti sunkvežimiai. Mes tų vaizdų matėme studijuodami miškininkystę priešais esančiame pastate.
Po karo trūko ne tik maisto ir pramoninių prekių. Labai stokojome ir dvasinio peno – informacijos. Valdžios kontroliuojamos ir kruopščiai cenzūruojamos oficialiosios informacijos priemonės skleidė tendencingas ir netikslias, o jeigu atvirai – melagingas žinias. Kadangi tėvelis buvo visų galų meistras, sumeistravo detektorinį radijo imtuvėlį – labai paprastą įrenginį. Jį sudarė kristalas, ausinės, plona plieninė viela, kuria badant kristalą, aptinkami aktyvūs taškai, ir lauko antena. Vėliau atsirado radijo imtuvai. Tada jau galėjome „pagauti“ ir užsienio radijo stotis, nors specialios valdžios struktūros jas intensyviai slopino.
Vieną pavakarę, dabar tiksliai neatsimenu, 1948 ar 1949 metais, pas mus atėjo netikėtas svečias, inteligentiškos išvaizdos vyras. Buvo apsirengęs odiniu puspalčiu, turėjo odinį sakvojažą. Nepažįstamasis paprašė leisti jam pas mus pernakvoti. Mama pasiūlė arbatos. Vėliau už širmos, kuri kambarį skyrė į dvi dalis, jis ilgokai vartė kažkokius popierius. Anksti rytą Čiurlionio gatvėje ties mūsų langais sustojo amerikietiškas „Viliukas“, kurį vairavo žmogus, vilkintis rusų kareivio uniformą. Nepažįstamasis įsėdo į tą mašiną ir išvažiavo.
Atrodo, dar tos pačios dienos vakarą pas mus apsilankė du vyrai ir ėmė klausinėti, kas čia nakvojo. Tėvai sakė nepažįstantys to žmogaus, o nesuteikti pakeleiviui nakvynės pas mus neįprasta. Nežinau, kas buvo tas paslaptingas nepažįstamasis. Tikriausiai kažkokiu būdu susijęs su partizanais. Mus labai stebino, kad taip operatyviai apie jo apsilankymą sužinojo ir pas mus prisistatė tie du vyrai. Matyt, tarp mūsų kaimynų būta slaptų saugumo informatorių.
Kadangi aprūpinimas maisto produktais buvo labai prastas, aplinkinių kaimų gyventojai vežė į miestą pieną ir kitus produktus. Juos parduodavo ne tik turguje. Lenkiškai kalbančios moterys atveždavo pieno į namus. Mūsų gyvenimas pamažu gerėjo. Tvartelyje, kur laikėme karvę, jau kriuksėjo ir kiaulaitė. Iš kaimo parsivežėme keletą maišų miltų ir grūdų. Tačiau vieną maišą geležinkelio stotyje vagišiai sugebėjo labai mikliai nugvelbti vos ne mūsų akyse.
Ne veltui sakoma, kad lazda turi du galus. Arba nėra to bloga, kas neišeitų į gera. Kadangi tarp brolių buvau vyriausias, tad ir dirbti teko daugiausia. Fakulteto rūmuose anksti rytą kūrenau krosnis, nes centrinio šildymo tada dar nebuvo. Valiau sniegą ir kapojau ledą Čiurlionio gatvėje. Su tėvu teko remontuoti baseiną universiteto Didžiajame kieme ir valyti atmatų duobę profesoriaus Bluzmano namuose Beržų gatvėje. Kad ir kaip paradoksalu, nuo mažens toks darbinis auklėjimas manęs neatgrasė nuo bet kokio darbo, kaip dažniausiai nutinka. Atvirkščiai, įdiegė ne tik darbštumą, bet ir savotišką atkaklumą, kuris vėliau gyvenime labai pravertė.