Kaip manote, ar pokyčiai Tretjakovo galerijoje, skandalas dėl šios galerijos vadovės Zelfiros Tregulovos atleidimo – yra reikšmingas įvykis, – meno istoriko teiravosi portalas dw.com.
– Nepasakyčiau, kad tai skandalas, nes tai iš tiesų yra planuotas direktoriaus pakeitimas, tačiau tai simptomiška. Pastaruoju metu ne tik Tregulova paliko savo postą, direktoriai buvo pakeisti daugelyje muziejų. Ir bendra tendencija atrodo taip: profesionalus keičia aparato žmonės.
Tai sovietinė tendencija: šie žmonės vėl katapultuojami iš Kultūros ministerijos ar kitos biurokratinės organizacijos. Jais lengvai manipuliuoja valdžia, jie lengvai paklūsta dekretams iš viršaus. Tai apima ir kitus Rusijos muziejus, tai pasakytina ir apie kultūros ministrę Olgą Liubimovą, kuri yra žmogus, atsiradęs visiškai iš niekur.
Kuo ji garsi mūsų muziejų aplinkoje? Ji sako, kad nemėgsta muziejų. Toks charakteringas atsivėrimas. Reikalas tas, kad dabar į paviršių iškilo žmonių sluoksnis, kuris mažai susijęs su kultūra. Jie yra tarsi dugnas, dugnas, kuris yra agresyviai reakcingas ir neišprusęs. Jiems reikia karinių muziejų.
Kartu jie negali uždaryti Tretjakovo galerijos. Nors tokių planų būta: buvo sumanymas uždaryti Tretjakovo galeriją prieš 10 metų, prisidengiant pastato rekonstrukcija. Buvo planų uždaryti pagrindinį Rusijos šiuolaikinio meno muziejų. Šie planai neįgyvendinti, tačiau biurokratų atėjimas į direktorių postus būtų reiškęs, kad muziejai bus neutralizuoti.
Tačiau kolektyvai nesutinka su šiandieninio režimo politine orientacija. Su jais neįmanoma susidoroti, todėl jie gali būti tiesiog neutralizuoti, redukuoti iki nepastebimos, nepastebimos egzistavimo formos. Kaip sovietmečiu. Dabar mes stebime kultūros neutralizavimo politiką.
– Vadinasi, valstybė bijo šiuolaikinio meno?
– Ji nebijo. Ji mus niekina. Su mumis elgiasi kaip su utėlėmis, o jie nemėgsta utėlių. Štai kodėl jie nori į viską įdėti nuodų, kad utėlės neišlįstų. Taip nutiko sovietmečiu, Brežnevo laikais. Ir tai yra geriausias scenarijus mūsų muziejams. Blogiausias – chunveibinizmas: reakcionierių, pasisakančių už itin reakcingą Rusijos kultūros pertvarkymą, antplūdis.
– Ar lankytojas pastebės ekspozicinius pokyčius?
– Nemanau, kad bus koks nors pasipriešinimas. Žmonės ieškos informacijos kitur. Taip pat yra privačių muziejų ir kolekcijų, kurie neturi muziejaus statuso, bet praktiškai veikia kaip muziejai. Posovietiniu laikotarpiu ne tik Rusijoje, bet ir Vakaruose atsirado daugybė privačių šiuolaikinio meno kolekcijų. Šiuo metu tokio spaudimo joms nėra.
– Kaip keisis muziejų politika iš vidaus?
– Posovietiniu laikotarpiu muziejai įprato sekti šiuolaikinį meną ir jį įsigyti, dažniausiai dovanodami, pasinaudodami mūsų menininkų dosnumu. Dabar ši situacija praktiškai užblokuota. Manau, kad ateityje atsiras tam tikra šešėlinė informacijos ir kūrinių kolekcija kokiose nors paslėptose saugyklose. Tikiuosi, kad jų bus, kad žmonės ir toliau užsiims gyvąja kultūra, nors ir slapta. Oficialiu lygmeniu jie darys „itališką streiką“: ateis į darbą, ir kažką darys. Salės vėl bus tuščios. Prisimenu Tretjakovo galeriją 2000-ųjų pradžioje – tuščios salės, kuriose miršta musės. Tikriausiai vėl prie to sugrįšime.
– Ar ateitis tragiška?
– Muziejai priklauso nuo meninio gyvenimo intensyvumo. Jie atspindi kūrybinių centrų energiją. Dabar ši energija visur susilpnėjusi. Rusų menas kaip tam tikro kolektyvinio proceso reiškinys nustojo egzistuoti, išsikvėpė. Vieni išvyko, kiti užsidarė, treti pasislėpė. Lūžio taškas buvo 2022 m., o kitas etapas prasidės nuo kažko kito – pasibaigus karui.
– Kokių muziejų Rusijai dabar apskritai reikia? Išeitų, kad ne Vakarai atšaukia rusų kultūrą, o pati Rusija tai daro kurdama karinius-patriotinius muziejus?
– Atsirado nemažai karinės technikos ir uniformų muziejų, o Maskvos srityje atsirado milžiniškas Patriotų parkas. Tačiau šis Patriotų parkas metastazavo visoje šalyje ir panašūs edukaciniai ir patriotiniai dalykai atsirado kituose miestuose.
Sukurtas Didžiosios Tėvynės karo muziejus. Nuo to viskas ir prasidėjo. Tai buvo pirmasis toks karinis muziejus: ne aukų gedėjimo ir istorijos permąstymo muziejus, o „pergalės griausmas, skambėk“. Atsirado karo istorijos draugija, ne šiaip istorijos draugija, o būtent karo istorijos draugija. Ji perrašinėja Rusijos istoriją kaip karų istoriją, atlieka masines rekonstrukcijas. Inscenizuojami Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai.
Kad ir kaip būtų keista, nėra pastatytas joks Rusijos civilizacijos muziejus, t. y. tos pačios Rusijos stačiatikių, Bizantijos, senovės Rusijos civilizacijos, kuriame būtų galima parodyti milžinišką ikonų, freskų, senovės Rusijos meno paminklų kolekciją. Tokio dalyko nėra, tai stebina. Visą laiką kalbama apie rusų pasaulį, bet nėra jokio rusų pasaulio muziejaus.
Domėjimasis militarizmu skatinamas ir mokykloje. Juk pas mus nėra meno istorijos pamokų, bet kariškiai ateina į mokyklas ir rodo automatinius ginklus.
<...> Tų visų „ačiū seneliui už pergalę“, „galime pakartoti“ balsų buvo nedaug. Tai tokie pralaimėtojai, kažkokie nevykėliai. Tai nepalyginama su ta minia, kuri šėlo kavinėse ir restoranuose. Žmonės godžiai pirko butus, statėsi sodybas. Net ir dabar daugelis eina į karą, nes nori gauti lėšų, reikalingų hipotekos paskoloms padengti: vartotojų palūkanos, mano nuomone, yra didesnės už imperines palūkanas. Taigi man šis posūkis karo link yra labai netikėtas. Nebuvo jokio mirties kulto, jokių žygdarbių, susijusių su mirtimi. Atrodė, kad šis vartotojiškas aspektas garantavo karinių impulsų neutralizavimą. Taip buvo iki 2022 m. vasario 24 d., kai įvyko smurtinis lūžis. Visuomenė buvo susprogdinta. Tai mūsų visuomenės, kuri buvo paversta paklusnia žudikų ir prievartautojų mase, tragedija. Tai, žinoma, buvo nevaldomas dalykas. Žmoguje gali būti pažadinta tai, kas blogiausia.