Tautodailininkė Jurgita Treinytė: atkartokime senuosius dalykus, naujienoms dar bus to laiko

Tradicinių amatų meistrė Jurgita Treinytė prieš didžiąsias metų šventes tikino turinti daug darbų ir mažai atokvėpio, bet pasidžiaugė, kad jos domėjimosi sritis apima lietuvišką kultūrą. „Yra daug įtakų, per Lietuvą praeinančių bangų, viskas įdomu, o ypač vaikams, tad reikia lietuviško prado grūdą palaikyti“, – sakė J. Treinytė, šiemet pelniusi Lietuvos meno kūrėjų asociacijos skirtą „2022 metų tautodailininko“ apdovanojimą. Kalbėdama apie Kalėdų tradicijas, tautodailininkė ragino neskubėti perimti naujovių, anot jos, ypač svarbu išsaugoti ir branginti savastį, tai esąs mūsų branduolys.

Naujoves priima, bet žvelgia atsargiai

Tradicinių amatų puoselėtoja nemenka lietuvių savasties dalimi laiko amatus. „Yra materialus / nematerialus paveldas, per dainas ateinantis, per kalbą. Šiaudiniai žaisliukai, sodai, karpiniai yra senieji mūsų amatai. Nors pasisakau už liaudies kultūrą, visgi negali nepastebėti – menininkai visais laikais buvo ir yra imlūs naujovėms. Aš taip pat priimu ir Advento vainikus, kurie atkeliavo iki mūsų per Vokietiją, ir iš tų pačių kraštų atėjusią eglutės puošimo tradiciją, kuriai tik daugiau nei šimtas metų, bet mums ji atrodo sava – puošiame, džiaugiamės“, – kalbėjo J. Treinytė.

Tačiau į siekį nuolat dairytis naujovių tautodailininkė visgi žvelgia atsargiai.

„Norint atkartoti mūsų senąjį paveldą – yra ką veikti. Klausiausi gastronominio paveldo tyrinėtojo prof. Rimvydo Laužiko pokalbio apie Kūčių stalą, jis teisingai sakė: atkartokime tai, kas buvo sena, juk tik vieną kartą metuose! Gaminkime ir aguonų pieną, ir kitus patiekalus, naujienoms bus dar to laiko. Pasistenkime perimti žinias bent iš tėvų“, – pažymėjo pašnekovė.

Pasakojama, kad senesniais laikais per Kūčias būdavę devyni patiekalai, kodėl dabar dvylika? „Devyni patiekalai – pagal mėnulio kalendorių – nuo priešpilnio mėnulio iki pilnaties – 9 paros, todėl jis vadinamas devyniaragiu. Dabar dvylika – tiek, kiek yra mėnesių“, – aiškino J. Treinytė.

Senieji simboliai – svarbūs

Šiuo magišku Kalėdų laikotarpiu, anot J. Treinytės, svarbūs ir senieji simboliai, kurių yra nemažai.

Tai ir jau minėta eglutė, šiaudiniai sodai, šiaudiniai eglutės žaisliukai, dvylikos spindulių žvaigždės, dedamos ant palangės, girliandos, Advento vainikas, pintas iš eglių šakų ant karklo, žilvičio, vynuogės šakos, prakartėlė.

„Advento vainikas – tai yra šviesos, saulėgrįžos (dėl to apskritas) Kristaus gimimo laukimas. Švieselės, žvakės – pačiomis ilgiausiomis naktimis visi stengdavosi žiburiukus uždegti – ar namuose, ar ant eglučių miestuose, kad tamsiuoju periodu įneštų šviesos ir džiaugsmo“, – tęsė pasakojimą J. Treinytė.

Tautodailininkė pastebėjo, kad labai gražus Kalėdų simbolis – žvaigždė. „Negalima sėstis prie Kūčių stalo, kol neužsidegė Vakarinė žvaigždelė, kol nesutemsta, kol ji neįsižiebia. Ant eglutės viršūnės dedama žvaigždė – dvylika spindulių, dvylika mėnesių. Galima penkiakampę daryti, tiesa, simbolis kiek sugadintas sovietinių laikų, bet, apskritai, gražus, tačiau reikia kabinti taip, kad dvi kojytės būtų apačioje – kaip žmogiuko. Jeigu aukštyn kojomis – šėtono ženklas! Pagal krikščionišką tradiciją – Betliejaus žvaigždė – Trys Karaliai ilgai ieškojo kūdikėlio, bet surado, sekdami žvaigždę. Prakartėlės tradicija atėjusi iš Italijos, manau, kad su lietuvių tradicija labai siejasi, su tikėjimu, kad stebuklai Kūčių naktį vyksta būtent tvartelyje, kur gimė Jėzus, kur net gyvūnai prakalba“, – atkreipė dėmesį ji.

Anot J. Treinytės, lietuvių tautosakoje dominuoja tvartelio motyvas ir Kūčių naktį kalbantys gyvūnai – žemdirbiška kultūra priimtina. Tautodailininkė pasidalino trejomis pasakomis, išgirstomis dar vaikystėje:

Pasaka apie tinginystę

Kūčių naktį kalbasi du arkliai. Vienas skundžiasi kitam: dirbu, ariu, o tave vis palieka šeimininkas, tai ganaisi, tai guli pievoje, o aš miltus vežu į malūną, du maišus traukti turėtume abu, o mane tik vieną ima, tave vis paleidžia. Kitas jam atsako: kad dirbi už du, ir dirbk. Aš tai truputį prisimetu – viena koja šlubas, šeimininkas pagaili, paleidžia nuo darbų...

Šias kalbas išgirdo šeimininkas, oi, kai atėjo pavasaris, atsiėmė prisimetėlis! Gavęs bizūno – dirbo nuoširdžiai ir daug, atsistatė į savo vėžias.

Apie sugyvenimą

Sodybos šeimininkas – šaunus žmogus, ir tvarkosi, ir darbštus, bet pati nuolat jam ant galvos lipa. Kūčių vakarą atėjęs į tvartelį, atnešęs šieną gyvuliams, nes ir juos reikia šį vakarą skanesniu kąsneliu palepinti, girdi, kaip šie kalbasi: „Kaip tas mūsų šeimininkas užsileidžia pačią, lipa ant galvos, va, dvylika pačių turiu – visos manęs klauso, į kailį duodu, ir savo vietoj. Buvo per daug geros dūšios žmogelis, tad reikėjo tai išgirsti.

Apie lobį

Šeimos galva – darbštus, mylintis šeimą, turintis daug vaikučių, visi sveiki, bet niekaip nesusitaupo pinigėlių – nuo cento iki cento gyvena. Kiauri stogai, bėga vanduo, nėra kaip pataisyti. Eina į tvartą Kūčių naktį ir girdi, kaip gyvūnai kalba: „Na, ir žioplas mūsų šeimininkas, už tvartelio žaltvykslės dega, ten lobiai, ten puodas su auksiniais užkastas, atkastų – būtų viskas gerai! Kitą rytą žmogelis nieko nelaukęs su kastuvu kirto suledėjusią žemę, atlupo velėną, išsikasė didžiulį puodą... Pasistatė namus, išleido vaikus į mokslus, labai gražiai prasigyveno, žmonės stebėjosi, bet negalima sakyti, kai išgirsti gyvūnus kalbant. Jeigu išplepėsi kitiems – arba balso neteksi, arba gali ir numirti...

Santarvė – didžiausia dovana

Kalbai pasisukus apie dovanas, J. Treigytė sakė, kad šventieji anksčiau jas dalindavo tik vaikams, bet šiandien – visi norime jais pabūti.

„Dabar netgi nusistatoma kartelė – dovanas pirkti iki dešimties ar penkiasdešimties eurų. Taip, gali ir automobilius vienas kitam dovanoti, bet man atrodo, kad bendravimas, santarvė – didžiausia dovana“, – pabrėžė ji.

Šv. Kalėdų proga ji linkėjo nepamiršti tų, kurie šventes sutinka vieni: „Reiktų juos pakviesti prisijungti. Kiti švenčia su gausybe žmonių – suvažiuoja į svečius tiek daug, kad apsisukti vietos mažai lieka, per šurmulį jokios ramybės, nors ir norėtųsi. Tada galima išeiti į gamtą, pasižiūrėti kaip zylės gyvena, pripilti joms saulėgrąžų. Ukrainoje vyksta karas, todėl norėtųsi palinkėti vilties, prasmės, ramybės. Deganti žvakė šią dieną ypač tinkanti – šildanti, turėtų degti ant stalo, kaip sklaidos, dalijimosi simbolis. Linkiu, kad visi pailsėtų, jeigu pavargę; sugrįžtų į namus – tai atgaiva dūšiai; sveikatos, nes jeigu jos turi – gali bėgti, gyventi tame bėgsme, o jeigu turi sustoti, tenka išbūti. Mus sustabdo, kad pagalvotume, kad į save įsiklausytume, laiko sau skirtume, kad susiprastum – kur esi, ką veiki.“